„Žmogiškumas buvo svarbiau už viską…“

2019 metų balandžio mėnuo. Marcelė Tamašauskienė savo namuose Žieveliškių kaime. Rankose laiko prezidento Valdo Adamkaus apdovanojimą už drąsą, sumanumą ir ryžtą gelbstint žūvančius žmones.

Rugsėjo mėnesį, minėdami Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbiame per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą. Per trejus metus, nuo 1941-ųjų iki 1944-ųjų buvo nužudyta apie 90 procentų Lietuvos žydų – maždaug 200 tūkstančių žmonių.

Tomis dienomis prisimename ir žydų gelbėtojus, Teisuolius, kurie ištiesė pagalbos ranką savo kaimynams žydams, gelbėdami juos nuo nacių genocido, vykdomo Lietuvoje. Tai tikrai nepaprasti žmonės, išdrįsę pasipriešinti tų laikų nežmoniškiems įstatymams ir gelbėję pasmerktuosius mirčiai. Tada visoje Lietuvoje vyko nuožmi antisemitinė agitacija, naciai, padedant vietiniams talkininkams, masiškai šaudė žydus. Žmonės, gelbėjusieji žydus, rizikavo ne tik savo, bet ir savo artimųjų gyvybe. Neveltui Lietuvoje, žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o memorialinis institutas Katastrofos kankiniams ir didvyriams atminti Jad Vašem, Jeruzalėje apdovanoja žydų gelbėtojus Teisuolio medaliais, kuriuose išgraviruoti žodžiai: „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“. Už žydų gelbėjimą Pasaulio teisuoliais pripažinti per 800 lietuvių.

Kodėl „Širvintų kraštas“ tas kraupias dienas prisimena būtent šiandien? Todėl, kad viena iš Pasaulio teisuolių – Marcelė Šiupšinskaitė-Tamašauskienė gyvena mūsų rajone, Žieveliškių kaime. Jai balandžio 23 dieną sukanka 90 metų.

„Širvintų kraštas“ prieš ketverius metus jau rašė apie Marcelės tremties metus. Tada 34 paras Marcelę su tėvu gyvuliniame vagone vežė iki Krasnojarsko, iš ten Igarkon, iš ten dar tolyn. Lietuviai buvo įkurdinti Novyj Gorodok-e, keliuose barakuose, prie Jenisiejaus upės. Taigoje ruošdavo rąstus plukdymui upe. Tose vietose Marcelė praleido 10 metų. „Buvo 1948-ųjų metų gegužės 22-oji. Mes tada gyvenome Kaišiadorių rajone, Ringailių kaime. Antrą valandą nakties atvažiavo stribai, suvarė visus kaimynus, kad matytų, pasikinkė mūsų arklį, susodino ir vežė iki Žiežmarių, o iš ten – į Kaišiadorių stotį. Buvau išvežta su tėvu ir broliu. Mama pasiliko, nes buvo išvažiavusi pas seserį ir tuo momentu nebuvo namie. Paskui ilgai slapstėsi. Liko ir dar vienas brolis, nes jis tada dirbo statybininku ir statė namą pas žmogų. Taigi, jis pasiliko su motina, o mus tris išvežė. Iš Lietuvos mane išvežė aštuoniolikos metų, grįžau dvidešimt aštuonerių,“ – prisimena pavydėtinos atminties ir šviesaus proto tremtinė.

Tuomet Marcelė tik kukliai užsiminė, jog karo metais jų sodyboje kurį laiką slėpėsi žydų šeima. Marcelei tada buvo apie 12 metų ir ji gerai prisimena, jog tėvas Aleksas Šiupšinskas ir mama Izabelė gelbėjo žydų Iciko ir Idos Kalamickų šeimą, su kuria buvo pažįstami dar prieš karą. Icikas Kalamickas vertėsi žemdirbyste ir gyvulių prekyba, palaikė glaudžius ryšius su aplinkiniais valstiečiais. Artimi ir draugiški bendradarbiavimo su vietiniais valstiečiais ryšiai padėjo Kalamickų šeimai išgyventi baisųjį karo laikotarpį. „Vienais metais dar prieš karą pas mus krito dvi karvės. Vieną suparalyžiavo, o kita besiveršiuodama nugaišo. Atvažiavo Icikas Kalamickas ir sako tėvui: „Aleksai, pas tave auga trys vaikai, be karvių bus sunku, o pas mane yra pirmaveršė. Tu ateik ir pasiimk. Atsilyginsi, kada galėsi. Tėvas parsivedė tą karvę ir, tiesą sakant, labai palengvino mūsų gyvenimą. Kada mums buvo sunku, mums padėjo žydų šeima, o kada buvo sunku jiems, tada padėjome mes. Žinoma, dabar suprantu, kad mano tėvo pagalba žydams galėjo tragiškai baigtis visai mūsų šeimai. Tiesiog tada apie tai niekas negalvojo. Žmogiškumas buvo svarbiau už viską, – sako Marcelė Tamašauskienė.

Alekso ir Izabelės Šiupšinskų šeima su trimis savo vaikais – dukra Marcele, sūnumis Aleksu ir Kostu nepaliko bėdoje savo buvusių kaimynų. Kol buvo šiltas oras, Kalamickai slapstėsi Šiupšinskų klojime. Pasak Marcelės kartu slapstėsi ir du Kalamickų vaikai – Jankelis (Jokūbas) ir Dovydas. „Berniukai buvo už mane jaunesni, mes kartu žaisdavome, tik kad niekas nematytų. Tėvas klojime buvo padaręs supynes. Supdavomės. Viena negera kaimynė pradėjo plepėti, kad matė kieme lakstančius nedidelius vaikus. Tada Icikas persikėlė pas Kazimierą Dimšą Sepijoniškių kaime. Ten pragyveno iki pavasario, kol vėl pasklido gandas, kad kažkas gyvena pas Dimšas, ir Kalamickams teko iš naujo keisti slapstymosi vietą. Tada šlaite iškasė bunkerį, Nemaitonių kaime šalia Martyno Juodžio sodybos. Iš šios slėptuvės takas per krūmus vedė iki pat mūsų sodybos. Žydai ateidavo naktį ir pabelsdavo į langą. Šunis uždarydavome iš vakaro, kad nelotų. Žydai kiaulienos nevalgė, tai duodavo ėriuko ar jautienos mėsos. Jie turėjo bidoniuką, įpildavome pieno, duodavome kiaušinių. „Jie gyventi nori ir valgyti nori“, – sakydavo mano tėvas. Kartais žydai nakvodavo ir pas mus kambaryje. Atsimenu, kaip kartą su broliu nešėme į klojimą sriubos puode ir nutrūko rankenėlė. Daug sriubos išlaistėme… Artimiausi kaimynai Balčiai, gyvenę už kokių 500 metrų nuo mūsų, nieko nežinojo. Žydai, eidami takeliu per krūmus, užglostydavo žolę. Tai buvo didelė paslaptis. Grėsmė buvo didelė…“ – gerai tuos laikus prisimena Marcelė.

Po karo Kalamickai gyveno Kaune. Icikas Kalamickas dirbo malūne, dažnai susitikdavo su padėjusiais jo šeimai išgyventi valstiečiais. Šiuo metu Izraelyje gyvenantys Idos ir Iciko Kalamickų vaikai Jokūbas Jankelis ir Dovydas prisimena savo tėvų pasakojimus apie sudėtingą šeimos gelbėjimosi kelią.

Metams keičiant metus, vis mažėja tų kraupių dienų liudininkų, tačiau mirčiai pasmerktųjų žmonių patirtos kančios, pasipriešinimas nužmoginimui, kaip ir Teisuolių kilnūs darbai, mus jaudina ir dabar.

Šiais laikais informacija apie žydų gelbėjimą vokiečių okupacijos metais Lietuvoje labai sunkiai atnaujinama ir papildoma dėl visiems suprantamų priežasčių: praėjus daugiau kaip 60 metų po karo sudėtinga rasti žmonių, kurie galėtų ir sutiktų pasidalyti skaudžia patirtimi. Nepaisant to, šis darbas Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje tęsiamas, sukaupti duomenys perduodami Pasaulio Tautų Teisuolių pripažinimo komisijai Jad Vašem Jeruzalėje, žydų gelbėtojų kandidatūros pristatomos apdovanojimui Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Lietuvos Respublikos Prezidento rūmai. 2008 metų rugsėjo 19 diena. Valstybės apdovanojimų įteikimo ceremonijoje prezidentas Valdas Adamkus įsega Marcelei Tamašauskienei Žuvusiųjų gelbėjimo kryžių.
2018 metų gegužės 29 dieną Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse buvo atidaryta fotografijų paroda, skirta Pasaulio tautų teisuoliams pagerbti. Kairėje nuotraukos pusėje šalia prezidentės Dalios Grybauskaitės stovi Marcelė Tamašauskienė.

2008 metų rugsėjo 15 dieną Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu, Lietuvos respublikos prezidento Valdo Adamkaus dekretu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi buvo apdovanoti 55 asmenys, iš kurių dar prieš vienuolika metų buvo likę gyvi tik dešimt žmonių. Apdovanotųjų sąraše yra Izabelės Šiupšinskienės, Alekso Šiupšinsko (po mirties) ir Marcelės Šiupšinskaitės (Tamošiūnienės) pavardės.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top