Marcelė Tamašauskienė

„Žmogiškumas buvo svarbiau už viską…“

2019 metų balandžio mėnuo. Marcelė Tamašauskienė savo namuose Žieveliškių kaime. Rankose laiko prezidento Valdo Adamkaus apdovanojimą už drąsą, sumanumą ir ryžtą gelbstint žūvančius žmones.

Rugsėjo mėnesį, minėdami Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbiame per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą. Per trejus metus, nuo 1941-ųjų iki 1944-ųjų buvo nužudyta apie 90 procentų Lietuvos žydų – maždaug 200 tūkstančių žmonių.

Skaityti daugiau »

„Būtum rankas ir kojas išbučiavus už duonos gabaliuką…“

Birželio 14-oji – Gedulo ir Vilties diena
„Būtum rankas ir kojas išbučiavus už duonos gabaliuką…“
Važiuojant iš Širvintų į Gelvonus, miestelio pradžioje į kairę atsišakoja Žieveliškių gatvė. Už nedidelio miškelio, netoli Žieveliškių kaimo, visai šalia vieškelio išsidėstę keli vienkiemio pastatai. Kieme pasitinka pagyvenusi, tačiau žvali moteris. Labai nustembu sužinojęs, jog Marcelei jau 86 metai, iš kurių dešimt praleido tremtyje, toli nuo Tėvynės. Moteris užaugino net aštuonis vaikus, iš kurių keturi jau išėję Anapilin. Pavydėtinos atminties ir šviesaus proto tremtinė mielai sutiko prisiminti neramius pokario metus.
– Nors ir labai daug laiko prabėgo, tačiau ta lemtinga diena, matyt, ilgam įstrigo jūsų atmintyje?
– Puikiai viską atsimenu… Buvo 1948-ųjų metų gegužės 22-oji. Mes tada gyvenome Kaišiadorių rajone, Ringailių kaime. Antrą valandą nakties atvažiavo stribai, suvarė visus kaimynus, kad matytų, pasikinkė mūsų arklį, susodino ir vežė iki Žiežmarių, o iš ten – į Kaišiadorių stotį. Buvau išvežta su tėvu ir broliu. Mama pasiliko, nes buvo išvažiavusi pas seserį ir tuo momentu nebuvo namie. Paskui ilgai slapstėsi. Liko ir dar vienas brolis, nes jis tada dirbo statybininku ir statė namą pas žmogų. Taigi, jis pasiliko su motina, o mus tris išvežė. Tėvas į kelionę buvo pasiėmęs pusę maišo žirnių, nemažą skilandį, lašinių. Atvežę iki Žiežmarių, viską atėmė, iš didžiausios palties lašinių paliko visai nedidelį gabaliuką. Toliau darykit, ką norit… Kaišiadoryse mūsų laukė prekinis ešelonas. Suvežė žmones ne tik iš mūsų rajono, atgabeno net iš Kauno. Vagone buvo įrengti dviaukščiai gultai – narai, mus saugojo apsauginiai, – neleisdavo išeiti iš vagono. Saugojo juodo gymio ir siauromis akimis kareiviai, matyt, mobilizuoti iš Vidurinės Azijos. Iš mūsų kaimo išvežė dar vieną šeimą: brolį, dvi seseris ir motiną, tėvo nebuvo namie. Buvo ir antras dvidešimties metų sūnus Aleksas, kuris, iššokęs per langą, bandė pabėgti, tačiau stribai, paleidę automatų serijas, nušovė ir paliko gulintį, neleido motinai nė atsisveikinti – išvežė. Vėliau kaimynai jį palaidojo.
– Prisiminkite kelionę traukiniu…
– Iki Krasnojarsko ešelonu važiavome 34 paras. Traukinys dažnai stoviniuodavo, kai kur stovėdavo net dvi paras. Apsauga į lauką nieko neišleisdavo, bijojo, kad pabėgsime. Tualetai buvo vietoje. Vagono grindyse buvo prakirsta skylė. Jeigu užsinorėdavo vyras, tai kad kiti nematytų, jį paklode pridengdavo kitas vyras, moteriai pagelbėdavo moteris. Vagone važiavo ir seni žmonės, ir vaikai. Kai traukinys važiuodavo, tai buvo gerai, išmatos išsitaškydavo pakeliui, blogiau buvo, kai traukinys stovėdavo vietoje… Kai ešelonas sustodavo, tai atnešdavo baką virinto vandens, kurio visiems neužtekdavo, juk vagone žmonių buvo – kaip silkių bačkoje. Miegojome susirietę ant narų. Atsikeli ryte, taip norisi valgyti. O valgyti nėra ko, ne kelionės metu maisto nedavė. Žmonės valgė, kas ką turėjo, dalinosi tarpusavyje.
Prisimenu, kartu važiavo mokytoja Antanavičienė iš Kauno. Ją stribai paėmė tiesiai iš gimdymo namų, su kūdikiu (mergaite) ant rankų. Jos vyras buvo politinis kalinys ir tuo metu buvo kalėjime. Moteris suprato, kad kūdikis tokioje kelionėje ir ten, kur ją veža, tikrai neišgyvens. Traukinys Kaišiadorių stotyje stovėjo dvi paras, po to Vilniuje vėl dvi paras. Iki šiol man prieš akis toks vaizdas – vagono tarpduryje stovi moteris su kūdikiu ant rankų ir prašo žmonių, kad paimtų iš jos kūdikį ir jį priglaustų. Atsirado viena šeima, kuri, matydama tokį baisų vaizdą, sutiko paimti mergaitę. Kaip jums atrodo, ar lengva buvo motinai palikti savo ką tik gimusį vaiką – atiduoti jį į nepažįstamų žmonių rankas? Ir kokios taurios širdies buvo tie žmonės, kurie priglaudė svetimą kūdikį ir tuo pačiu išgelbėjo jį nuo mirties…
Vėliau su ta mokytoja gyvenome kartu, tai matydavau, kaip ji visus tuos menkus gautus pinigėlius siųsdavo į Vilnių. Po Stalino mirties pagerėjo gyvenimas, daugiau uždirbdavome, tai ji kiekvieną mėnesį pinigus vis siųsdavo savai mergaitei. Po šešerių metų ją išleido į Lietuvą atostogų. Išvydo jau šešerių metų dukrą, tačiau jos neišsivežė. Tik grįžusi po 10 metų ją pasiėmė.
Važiuojant ešelonu viena moteris iš Žaslių mirė, nes paėmė ją iš namų sergančią. Išvežė dėl to, kad jos vyras buvo politinis kalinys, nes dirbo eiguliu, maitino partizanus… Sužinoję apie mirtį, apsauginiai atidarė vagono duris ir išmetė lavoną į griovį. Liko devynerių metukų mergytė, kuri išgyveno ir per tremtinių susitikimą visų klausė, gal kas žino būtent kurioje vietoje taip atsitiko, nuvažiuotų ir nors mamos kaulelius surinktų. Kas gali žinoti tikslią vietą, manau, kad tai galėjo atsitikti kažkur už Čeliabinsko.
– Krasnojarskas – toli gražu ne šiaurėje…
– Taip, tačiau iš Krasnojarsko mus nuvežė Igarkon, iš ten dar tolyn – gal per dešimt vietų barstė. Mūsų šeimos paskutinė vieta, kurioje buvome įkurdinti, –  keli barakai, pavadinti  Novyj gorodok (Naujasis miestelis). Taigos viduryje reikėjo paruošti rąstus plukdymui upe. Tose vietose praleidau 10 metų. Iš Lietuvos mane išvežė aštuoniolikos metų, grįžau dvidešimt aštuonerių.
– Už ką išvežė? Gal daug žemės turėjote?
– Ne. Mūsų namuose įvyko partizanų ir stribų susišaudymas. Dieną į trobą buvo užėję partizanai, tada atėjo stribai. Brolis juos pamatė ir perspėjo: „Žiūrėkit, vyrai, stribai ateina.“ Partizanai stvėrėsi už ginklų, išbėgo į kiemą ir atidengė ugnį į stribus. Už tai, kad priglaudėme „banditus“, ir buvome ištremti. Tik noriu pasakyti štai ką… Mano tėvukas buvo toks žmogus, kuris niekada niekam neatsisakydavo pagelbėti. Karo metu mūsų sodyboje slėpėsi žydų šeima. Už tai dar prieš septynerius metus Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus mums įteikė „Žūvančiųjų gelbėjimo“ kryžių. Tie žydai buvo mūsų kaimynai, gyveno už gero puskilometrio. Taigi, kaimynas atėjo ir sako: „Aleksai, mus šaudo, gal priimtum mus kluone pagyventi?“ Taip ir slėpėsi kluone žydų šeima: žmona su vyru ir du garbanoti berniukai, vėliau tėvas dar atsivežė to vyro brolį invalidą. Šiuo metu tie du berniukai jau užaugo ir gyvena Izraelyje. Būtų labai įdomu su jais susitikti.
– Kokia būdavo jūsų dienotvarkė? Ryte atsikeli ir…
– Ryte atsikėlus komendantas išrikiuodavo patikrinimui, visus garsiai šaukdavo pavardėmis ir pasižymėdavo žurnale. Barake lova stovėdavo prie lovos, jokių kambarių nebuvo, patalpa buvo bendra visiems, joje gyveno 12 šeimų. Šešios vienoje barako pusėje, šešios kitoje. Kartu gyveno ne tik lietuviai, buvo visokių tautybių žmonių. Per pusę barako stovėjo geležinė krosnis, kūrendavome pušinėmis šakomis. Ko jau ko, tačiau malkų netrūko.
Po patikrinimo visi eidavome į darbą. Dirbome miške, vyrai pjaudavo medžius su vienrankiu pjūklu. Storus kamienus nupjaudavo. Moterys tempdavo šakas į krūvą ir jas degindavo. Žiemą tuos medžius reikėdavo atkasinėti, nes sniego prisnigdavo apie du metrus. Prisimenu, pirmais metais nuvarė mus medžių atkasinėti ir… po sniegu radome sušalusią mešką, tai tada per Velykas visiems teko po gabaliuką mėsos. Miške dirbdavome iki vakaro. Būdavo, jei turi ką užvalgyti, tai pietauji, o jei ne…
Vienai dienai pagal taloną duodavo 500 gramų duonos. Daugiau nieko, nes nebuvo nei parduotuvės, nei valgyklos, tik kepykla. Taip ir gyvenome misdami vien duona. Jei ne siuntiniai iš Lietuvos, būtų pusę tremtinių išmirę, nors žmonės ir taip mirdavo… Medžius ant upės kranto veždavo arkliais, rišo į sielius ir plukdė Jenisiejaus upe į Dudinką, kur sukraudavo į užsienio laivus.
Vakarais ilsėdavomės. Kai mus apgyvendino senuose, sulūžusiuose barakuose, tai lietuviai nebūtų lietuviais – susirado kirvius, nutašė rąstus ir sudėjo grindis, kurios atrodė kaip parketas. Ir dar padarė vietą šokiams. Tai kas, kad nevalgę, šokti vis vien norisi. Vakarais toks Jonas Žičius iš Kaišiadorių grodavo armonika, kurią buvo iš Lietuvos atsivežęs. Barakuose gyveno labai daug jaunimo, ir šokėjų netrūkdavo. Parėjus iš šokių taip norėdavosi valgyti, kad būtum rankas ir kojas išbučiavus už duonos gabaliuką, tačiau reikėjo laukti kitos dienos talono ir naujos normos.
– Niekam nelinkėčiau išgyventi to, ką likimas lėmė man ir mano šeimai. Dabar žmonės vis skundžiasi, kad blogai gyvena. Šiandien mes patys nežinome, ko norime. Tai duona neskani, tai dešra ne ta… Skauda širdį, kada šiandien matai kokį persisotinusį poną iš dešros riebesnį mėsos gabaliuką iškrapštantį ir išmetantį lauk. Sunku buvo, tačiau ir tremtyje lietuviai nepražuvo, išmokome bulvę su kastuvu miške pasisodinti, laikėme kiaules. Tik kad namuose mus nekaip sutiko, Kaišiadorių pasų stalo kabinete banditais ir fašistais išvadino ir į duris parodė. Išėjome…
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
Kairinė:          Vietovė „Novyj gorodok“, ant upės kranto Marcelė Tamašauskienė ir jos vyras Pranas Grigonis.
Vidurinė:        Marcelė ir brolis Kostas tremtyje.
Marcelė –             ilgametė Gelvonų filialo folkloro ansamblio „Savingė“ dalyvė
Šiandien Marcelė Tamašauskienė džiaugiasi ramiu gyvenimu.

Šiandien Marcelė Tamašauskienė džiaugiasi ramiu gyvenimu.

Šiandien Marcelė Tamašauskienė džiaugiasi ramiu gyvenimu.

Važiuojant iš Širvintų į Gelvonus, miestelio pradžioje į kairę atsišakoja Žieveliškių gatvė. Už nedidelio miškelio, netoli Žieveliškių kaimo, visai šalia vieškelio išsidėstę keli vienkiemio pastatai. Kieme pasitinka pagyvenusi, tačiau žvali moteris. Labai nustembu sužinojęs, jog Marcelei jau 86 metai, iš kurių dešimt praleido tremtyje, toli nuo Tėvynės. Moteris užaugino net aštuonis vaikus, iš kurių keturi jau išėję Anapilin. Pavydėtinos atminties ir šviesaus proto tremtinė mielai sutiko prisiminti neramius pokario metus.

– Nors ir labai daug laiko prabėgo, tačiau ta lemtinga diena, matyt, ilgam įstrigo jūsų atmintyje?

– Puikiai viską atsimenu… Buvo 1948-ųjų metų gegužės 22-oji. Mes tada gyvenome Kaišiadorių rajone, Ringailių kaime. Antrą valandą nakties atvažiavo stribai, suvarė visus kaimynus, kad matytų, pasikinkė mūsų arklį, susodino ir vežė iki Žiežmarių, o iš ten – į Kaišiadorių stotį. Buvau išvežta su tėvu ir broliu. Mama pasiliko, nes buvo išvažiavusi pas seserį ir tuo momentu nebuvo namie. Paskui ilgai slapstėsi. Liko ir dar vienas brolis, nes jis tada dirbo statybininku ir statė namą pas žmogų. Taigi, jis pasiliko su motina, o mus tris išvežė. Tėvas į kelionę buvo pasiėmęs pusę maišo žirnių, nemažą skilandį, lašinių. Atvežę iki Žiežmarių, viską atėmė, iš didžiausios palties lašinių paliko visai nedidelį gabaliuką. Toliau darykit, ką norit… Skaityti daugiau »

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos