Trys viename – ir bitininkas, ir sodininkas, ir menininkas…

Sodo teritorijoje Juozas Binkis augina kopūstus, morkas ir kitas daržoves.

Musninkiečiui Juozui Binkiui jau ne už kalnų 90 metų. Senais laikais jis dirbo Gelvonų kolūkio vyriausiuoju agronomu, buvo net keleto kolūkių, tame tarpe ir Musninkų, pirmininku. Gimęs Lietuvos šiaurėje, Biržų rajone, šiandien Juozas save laiko Širvintų krašto žmogumi. Būtent čia jis tapo žinomas kaip bitininkas, sodininkas, menininkas. Juozas Binkis sutiko pasidalinti mintimis apie savo pomėgius su „Širvintų krašto“ skaitytojais.

-Savo pokalbį siūlau pradėti nuo „saldžiausio“ jūsų užsiėmimo. Papasakokite apie savo bitininkystės pradžią.

-Bitininkauju nuo 1957 metų. Tada pradėjau dirbti Alekniškyje „Tarybinės vėliavos“ kolūkio pirmininku. Viskas įvyko netikėtai. Dirbau Gelvonuose vyriausiuoju agronomu. Alekniškyje vyko susirinkimas, kuriame buvo renkamas jau trečias kolūkio pirmininkas ir kuriame privalėjome visi dalyvauti. Valdžia atsivežė iš Smėlių rajono savo kandidatą, tačiau kolūkiečiai jo nepriėmė, visai nebalsavo. Kažkas pasiūlė mane, visi žmonės atsistoję pradėjo ploti, taip ir tapau pirmininku. Ta proga toks Jurkūnas padovanojo man vieną bičių šeimą. Nuo to laiko su bitėmis draugauju ir šiandien.

-Jau po kelerių metų jūs parašėte straipsnį apie bites. Straipsnis buvo publikuotas žurnale „Mūsų sodai“…

-1959 metais žurnale „Mūsų sodai“ parašiau straipsnį apie bites ir vieną savo išradimą. Apie tai, kaip elektros pagalba galima į rėmelius įdėti korį. Pirmiausia rėmelio viduje keliomis eilėmis išvedžiojama plona viela, kuri po to pajungiama prie srovės šaltinio. Kada ji įkaista, tada panyra į vaškinę plokštelę. Kada atjungi srovės šaltinį, vaškas atšąla ir pasilieka rėmeliuose. Toks būdas daug patogesnis ir greitesnis.

Ar daug medaus šiais metais prinešė jūsų bitės, kiek bičių šeimų laikote?

-Šie metai mano bitėms buvo labai geri. Netoli bityno yra didelis Narvydiškių miškas, kuriame auga daug lapuočių medžių. Užpernai, po didelių vėtrų, jame atsirado daug išvartų, plynų vietų. Miškas tose vietose išvalytas, mediena išvežta. Dabar tose vietose sužėlė avietynai ir kiti medingi augalai. Jame taip pat auga labai daug liepų. Taigi, nepriklausomai nuo to, kas ir kiek auginama laukuose, kiek ten žydinčių augalų, miške bites visuomet prisirenka pakankamai nektaro. Kaimynystėje už kilometro žmogus laiko 80 bičių šeimų, kitas už pusantro kilometro dar 20 šeimų, trečias dar 15. Jeigu nebūtų tokio miško, tiek daug šeimų vienoje vietoje neišgyventų, nes praktiškai, pavyzdžiui, jeigu kažkur gyvena 20 šeimų, tai kitos turėtų būti už 2-3 kilometrų. O mūsų atveju beveik 150 šeimų išsilaiko, galima sakyti, vienoje vietoje. Mano bityne gyvena 21 bičių šeima. Man jau sunku tiek prižiūrėti, norėčiau pasilikti kokias šešias šeimas, o kitas parduoti, tačiau niekas neperka. Suprantu, nes bites ne pirmus metus laikantis žmogus gali nusipirkti motinėlę ir labai greitai pasididinti savo šeimų skaičių. Galima iš vienos šeimos per metus 3-4 naujas šeimas užauginti.

Medaus daug uždera ir dėl to, jog perku tik veislines Bucfast (Bakfasto) ar Karnikos bičių motinėles. Jos produktyvesnės, be to vietinės labai spiečiasi. Kai bitės spiečiasi, pusė šeimos išlekia, likusi šeima labai susilpnėja ir žiemai nieko neprineša. O pas mane jau kokie šešeri metai neišlėkė nė vienas spiečius.

Jūsų medaus kaina labai maža. Suprantama, kada žmonės skundžiasi aukšta kaina, tačiau yra tokių, kurie dėl mažos kainos įtaria kažką negero…

-Mano medaus kaina gal ir mažesnė nei rinkos, tačiau tegul bitininkai nepergyvena, sakykim, mano ir mano kaimynų medaus kainos jokios įtakos bendrajai medaus rinkai neturės. Šiuo metu Lietuvoje yra didžiulė medaus pasiūla. Daug medaus atvežama iš Ukrainos, Kinijos. Aš medų siūlau po 3 eurus už kilogramą. Kai kurie bitininkai mane už tai bara. Tačiau aš juk pats nesėdžiu turguje ir nesiūlau ten medaus už tris eurus. Kažkas iš manęs nusipirks už tris eurus, o turguje pardavinės po penkis. Mano jau toks amžius, kad pačiam pardavinėti ir nebetinka, ir sveikata neleidžia, nes jau už trejų metų sueis 90. Daugelis pirkėjų skambina man pagal skelbimą jūsų laikraštyje ir klausia, kodėl taip pigu, gal medus blogas… Nieko panašaus… Atsakau ir paaiškinu, kodėl taip yra.

-Jūs esate dar ir sodininkas?

Kai buvau jaunesnis, dar prieš šešis metus turėjau savo medelyną. Už trijų kilometrų nuo Musninkų po Nepriklausomybės paskelbimo gavau žemės, kurioje auginau ir pardavinėjau obelų, kriaušių sodinukus. Auginau geras užsienietiškas modernias veisles, kurios prieš penkerius metus, užėjus didesniems šalčiams, nušalo. Mažai tada jų ir liko. Dabar yra jau naujas sodas. Šiuo metu vis dar auginu 80 sodinukų, nors anksčiau jų buvo visas tūkstantis. Sode turiu nemažai graikiškų riešutmedžių. Turiu ir jų sodinukų, kurie jau po 2-3 metų pradeda derėti. Jie nereikalauja priežiūros, nereikia jų nei formuoti, nei chemikalais purkšti.

-Vienas protingas (o gal ir ne) žmogus patarė obelis genėti taip, kad tarp šakų galėtų varna praskristi…

Teisingai. Kažkodėl daugelis žmonių įsivaizduoja, kad vaismedis pats save turi susitvarkyti ir savimi pasirūpinti. Leidžia medžiui augti laisvai ir tik laukia derliaus. Gal kam nors ir atrodo, jog genėjimas yra nereikalingas darbas. Juk atrodo, kada daugiau šakų, bus daugiau vaisių. Jų gal ir bus daugiau, tačiau obuoliukai bus maži. Bus ne tik daug mažų obuolių, tačiau daug ir ligų.

-Patarkite, kaip apsaugoti vaismedžius nuo ligų?

Norint apsaugoti obelis nuo ligų, reikia jas purkšti. Tik reikia žinoti kuo ir kada. Pirmą purškimą patariu atlikti rudenį. Ne pesticidais, o karbamidu. Kibirui vandens reikia 700 gramų karbamido ir 70 gramų vario sulfato (mėlynojo akmenėlio). Purkšti reikia tada, kada nukrenta lapai. Taip sunaikiname visas ligų sporas, padėtus ant žievės kenkėjų kiaušinėlius. Skysčio lašai nukrenta ant žemės ir ten taip pat atlieka savo darbą. Jeigu nespėjai nupurkšti rudenį, galima tą padaryti pavasarį, tik su per pusę mažesne doze. Purkšti reikia, kada dar nėra lapų, kada šakos dar nuogos, nes vario sulfatas juos nudegina. Tokiu būdu nupurškus, praktiškai galima prie obelų daugiau nebelįsti. Obelys bus apsaugotos nuo ligų, o jos vaisiai bus ekologiški, nes juose neliks jokių kenksmingų medžiagų, kaip kad purškimo pesticidais atveju.

-Ant jūsų stalo matau 2005 metų gruodžio 12 dienos Lietuvos Respublikos Kultūros ministro įsakymą. Apie ką jis?

Tais metais man buvo suteiktas Meno kūrėjo statusas. Meno kūrėjas – meno kūrinius kuriantis, juos savitai atliekantis asmuo. Po aštuonerių metų darbo Musninkų kolūkio pirmininku, įsidarbinau Dailės kombinate. Dirbau namuose, o savo darbus pristatydavau kombinato Meno tarybai. Taryba įvertindavo ir parduodavo. Ne taip paprasta būdavo tapti pripažintu meno kūrėju. Reikėjo dalyvauti užsienio parodose, mano darbai buvę Švedijoje, Japonijoje, Bulgarijoje, Kolumbijoje. Taip pat mažiausiai dviejose respublikinėse parodose. Reikia, kad darbus būtų įsigiję muziejai, galerijos. O jie, patikėkit, perka toli gražu ne iš kiekvieno.

-Tradicinis ir paskutinis klausimas – kada ir kur prasidėjo jūsų kaip medžio drožėjo kelias?

Vaikystėje, ganydamas karves, vis droždavau. Droždavau šaukštus, samčius ir kitus buičiai reikalingus daiktus. Tas potraukis išliko iki šių dienų. Tam, kad priimtų į Dailės kombinatą, reikėjo pristatyti savo darbus. Atsimenu, surinkau tris maišus su rankšluostinėmis, šaukštais, įvairiais kaušais, verpstėmis, lėkštėmis. Šiandien rankšluostinių turiu išdrožęs visą kolekciją, 50 vienetų su skirtingais ornamentais. Be to visos jos turi atitikti tam tikrus lietuviško meno motyvus, kitaip jų nepriims į jokią parodą. Švęsdamas 90-ies metų jubiliejų, planuoju surengti parodą. Šiandien jos sutalpintos ant kelių spintų ir laukia…

Sėkmės jums jūsų darbuose, o mes visi nekantriai lauksime jūsų parodos…

Remigijus Bonikatas
Širvintų rajono Tarybos narys

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top