Šimtmečio žmogaus šimtmetis

Vasilijus Dorofejevas. 1981 m. Audroniaus Ulozevičiaus nuotr. epaveldas.lt

Šiomis dienomis paminėjome šimtmečio širvintiškio – Širvintų miesto ekonominės ir kultūrinės gerovės kūrėjo Vasilijaus Dorofejevo šimtąsias gimimo metines. Vieno iš trijų šimtmečio širvintiškių, kurių šimtąsias gimimo metines minime 2021-aisiais.

Rimantas Miniauskas

Rimantas Miniauskas, buvęs tarp tų, kurie su „Širvintos“ kolūkio pirmininku nuėjo visą kelią, buvusį vadovą tądien prisiminė kaip šiltos ir paprastos sielos žmogų.

Nors gimęs vasario 22-ąją, jis kitiems sakydavo, kad gimtadienį švenčia vasario 23-iąją. Tądien jį ir pasveikindavo. Karo audrose prabėgo Vasilijaus Stepanovičiaus jaunystė, gražiausios jos dienos, tad kitiems atrodė suprantama ir net simboliška, kad kolūkio pirmininkas gimtadienį, jei galima taip pasakyti, švęsdavo vadinamąją „vyrų dieną“. Ja neoficialiai laikyta vasario 23-ioji, kuomet minėta Sovietinės armijos diena.

Kaip pasakoja Rimantas, karo metu sovietinėje armijoje tarnavęs Vasilijus Dorofejevas pateko į vokiečių nelaisvę ir buvo laikomas belaisvių stovykloje kažkur Žemaitijoje. Vokiečiai belaisvius „skolindavo“ vietos ūkininkams kaip darbo jėgą, taip jaunas vyras atsidūrė ūkyje kažkur netoli Kelmės. Ten jis, beje, susipažino ir su savo būsima žmona. Apsidairę, pasitarę, keli belaisviai, tarp kurių buvo ir Vasilijus, pabėgo slėptis į mišką. Sulaukė saviškių ir karą baigė fronte.

Tik dabar topteli, kad darbų verpetuose nuolat besisukančiam Vasilijui, ko gero, atrodė per didelė prabanga „švęsti“ dvi dienas iš eilės. O ir savo gimtadienio, kaip atrodė aplinkiniams, jis apskritai nesureikšmindavo. Jam labiau rūpėjo kiti – paprasti kolūkio darbuotojai, specialistai, sportininkai, saviveiklininkai, vaikai, pensininkai – tie, dėl kurių ir buvo kuriama Širvintų gerovė.

Beveik prieš penkis dešimtmečius iš Anykščių į Širvintas atvažiavęs Rimantas Miniauskas sako, kad Vasilijus Dorofejevas tikrai nebuvo anuometinės partokratinės sistemos dalis. Greičiau priešingai – partiniai veikėjai jo nemėgo ir įvairiai baudė, kadangi „Širvintos“ kolūkio pirmininkas rėždavo tiesą į akis, nepataikaudavo sistemos sraigteliams, o savo tikslų siekdavo įvairiais būdais, kartais net gudrumu. Gal būtų ir sužlugdę pirmininką, jei ne šio, kaip karo veterano, statusas, taip pat įvairios jo pažintys daugelyje Lietuvos kampelių ir toli už jų.

Kai maždaug 1990 metais teko dalyvauti prie Bebruso ežero surengtoje Žurnalistų sąjungos stovykloje, kolegoms bandžiau papasakoti Širvintose girdėtą istoriją, kaip per kažkokį vietos komunistų susirinkimą Vasilijus Dorofejevas, trindamas kumštį į kumštį, garsiai svarstė: kaip čia nutinka, kad besiporuojantys ežiai lipa vienas ant kito, ir neįsiduria! Taip kolūkio pirmininkas davė suprasti, kad sovietiniais lozungais apkaišytos partokratų šnekos yra tokios pat tuščios, kaip šitas klausimas. Išgirdę tą istoriją, kolegos iš Trakų ir Varėnos pataisė mane, kaip buvo iš tiesų. Pasirodo, jau tada šis tikrai nutikęs, o gal pagražintas akibrokštas buvo pasklidęs toli už rajono ribų.

Tarp pažinojusių Vasilijų iki šiol gyvas pasakojimas apie jo pastatytą „Draugystės kelią“ Zarasuose, kai pylimu buvo sujungta sala su krantu. Žmonės toje saloje rengdavo vakarėlius, įvairias šventės, gegužines, bet buvo nepatogu į ją ir atgal irstytis valtelėmis. Tada Vasilijui šovė galvon mintis sujungti salą su krantu. Bet kas tau duos specialios technikos, kai pats darbymetis? Buvo rasta paprasta išeitis – technika dirbs žiemą, kai ji ūkiuose stovi nenaudojama. Viskas ėjosi kaip iš pypkės, bet netikėtai per vieną naktį atleido, ir dalis tos technikos liko saloje. Partiniai veikėjai ir pavyduoliai ėmė „ėsti“ Vasilijų, dėl kurio kaltės technika bus įkalinta iki kitos žiemos. Vet Vasilijus Dorofejevas rado išeitį: turėdamas nemažai draugų tarp kariškių, jis susitarė, ir sunki technika iš salos buvo parskraidinta kariniu sraigtasparniu, – gal gražią legendą, o gal tikrą faktą papasakojo Rimantas. Jo žodžiais, po šios istorijos Vasilijus Dorofejevas prarado turėtą postą Zarasuose bei buvo atkeltas į Širvintas, pažeminant jį pareigose. Zarasuose jis buvo Vykdomojo komiteto pirmininkas (dabar tai atitiktų Savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas), o Širvintose tapo Žemės ūkio valdybos, t. y. Žemės ūkio skyriaus pagal šių dienų nomenklatūrą, pirmininku.

-Begalę žmonių, dirbusių greta, papirko Vasilijaus Dorofejevo požiūris į paprastą darbininką. Jis nemėgo tinginių, karjeristų, veidmainių, pataikūnų, kokiais dažnai apsistatydavo kiti vadovai. Jei tokie aplink, vadinasi, ir pats toks. Vasilijus Dorofejevas suprato, koks sunkus ir kenksmingas yra kiaulių šėrikų, kombainininkų, mechanizatorių, laukininkystės darbininkų, santechnikų, statybininkų darbas. Kas yra tokį darbą dirbę ar buvę šalia dirbančių, gerai žino, kad, pavyzdžiui, komplekso tvaikas taip įsigeria į žmogaus odą, plaukus, kad ilgai jo nepanaikina net pirtis. Jei kartais komplekso tvarte dingdavo elektra ir išsijungdavo ventiliacija, netrukus tekdavo gultis ant grindų, nes negalėdavai kvėpuoti tuo amoniaku perpildytu oru. Taip ir vaikščiodavo per šventes ar savaitgaliais kostiumus apsivilkę žmonės, aplink skleisdami nosį riečiantį tvarto „aromatą“. Todėl pirmininkas visada rūpinosi, kad šie žmonės gautų jų darbą ir pasišventimą atitinkantį atlyginimą, kuris kelis kartus viršijo pirmininko algą. Pasirašydami algalapyje, žmonės matė prie pirmoje eilutėje įrašyto pirmininko pavardės „300 rublių“ ir galėjo palyginti, kiek uždirba patys. Paprastam, sunkų fizinį darbą atliekančiam darbininkui išmokamas 600-700 rublių atlyginimas buvo geriausias įrodymas, už ką ūkyje yra vertinami žmonės, – prisimena Rimantas Miniauskas.

Pasak Rimanto Miniausko, tam, kad įgyvendinti begalę sumanymų, Vasilijui Dorofejevui teko gauti įvairių valdžios struktūrų pritarimų, kaip anuomet sakydavo – įjungtų „žalių šviesų“, duotų „dobro“. Jis puikiai matė, kad tos struktūros yra sugedusios nuo galvos, sugraužtos biurokratizmo ir nukvailėjimo, todėl daug ką stengdavosi pramušti joms nenusižeminęs. Pašnekovo žodžiais, pirmininko sesuo dirbo anuomet svarbioje institucijoje – lyg tai Plano komitete pačioje Maskvoje, todėl daug reikalų jis sutvarkydavo jai padedant. Ko gero, per tas aukštas pažintis (kaip dabar pasakytų ir net pateisintų – per lobizmą) į kolūkį atkeliavo ir įvairiausios idėjos, inovacijos, kurias įgyvendinęs anuomet negalėjo pasigirti dažnas miestas, ką jau kalbėti apie kolūkį. Pavyzdžiui, retas daržininkystės ūkis tuomet turėjo įrengtas laukų laistymo sistemas, o štai „Širvintos“ kolūkyje tokia buvo. Šiandien eidamas „Širvių taku“ ne kiekvienas pagalvoja, kad ant „marių“ kranto stovintis siurblinės pastatas yra to projekto dalis. Iš čia vanduo specialiai įrengta trasa buvo pumpuojamas į laukus, esančius net už Drublionių.

Dorofejevo pastangomis Širvintose buvo įrengtos „marios“, pastatytas hipodromas, baseinas, prie gyvulininkystės komplekso – Kultūros namai. Už tas statybas valdžia ne kartą jį bandė paglostyti prieš plauką, bet supratingi žmonės užstodavo, kad jiems to reikia. Kai ūkis per metus uždirbdavo kelis milijonus rublių pelno, skirti pinigų tokioms statyboms nebuvo nusikaltimas.

Vasilijus Dorofejevas gyveno ir dirbo sovietinio socializmo sąlygomis, tačiau šiandien atrodo, kad tai, ką jis tada darė, labiau primena dabartinio kiniškojo socializmo ekonomikos modelį.

Gyvenimo pabaiga nebuvo dėkinga Vasilijui Dorofejevui. Prisimindamas pirmuosius iškovotos laisvės metus ir juos lydėjusias audras, Rimantas sako, kad ūkyje atsirado specialistų, kurie bandė per Dorofejevo galvą kopti aukštyn.

-Manau, Vasilijus Stepanovičius tai gerai suprato ir priėmė kaip natūralų, neišvengiamą dalyką. Pamatęs, kas vyksta lemtingu tapusiame ataskaitiniame susirinkime, kuriame valdžią pradėjo „dalytis“ alkani, aukštų mokslų ragavę jauni specialistai, pirmininkas net nesipriešino, o tyliai išėjo iš salės. Grįžęs, jis parašė prašymą savo noru atleisti iš pareigų, – sako pašnekovas apie žmogų, kuris mokėjo ne tik kurti, bet ir pasitraukti.

Vasilijus Stepanovičius Dorofejevas mirė 1992 metais. Rimantas Miniauskas sakė, kad širdis vis dėlto neatlaikė išgyvenimų.

Gintaras Bielskis

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite vasario 26 d. laikraščio numeryje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
4.43 (7 įvert.)

1 Atsakymas į "Šimtmečio žmogaus šimtmetis"

  1. c parašė:

    Ačiū už gražų straipsnį.

Comments are closed.

scroll to top
+