+

Anūkai ir gėlės džiugina, o prisiminimai graudina

Širvintų miesto gyventoja Gertrūda Mickonienė: „Man gėlės teikia džiaugsmą.“

Širvintų miesto gyventoja Gertrūda Mickonienė: „Man gėlės teikia džiaugsmą.“

Sunku būtų suskaičiuoti, kiek gerų ir prasmingų darbų per savo gyvenimą nudirbo Širvintose gyvenanti Gertrūda Mickonienė, aplinkinių švelniai Gerda vadinama. Šiandieną Gertrūda gyvena dailiame namuke ant Širvintos upės kranto, darbuojasi savo išpuoselėtuose gėlynuose, džiaugiasi sūnaus šeima, anūkais ir proanūke Smilte, varto nuotraukų albumus, prisimena prabėgusius metus, sutiktus žmones ir tvirtina, kad gyvenimas buvęs sunkus, bet geriausia išeitis iš sunkumų – išspręsti sunkumus. Žolinės dieną garbingą 80 metų jubiliejų švęsianti moteris sako:

– Savo gyvenime turėjau ir šilta, ir šalta. Vaikystė tėvų namuose buvo šviesi, paskui tremtis, vargai ir darbai, ankstyva dukters Irenos mirtis, vyro netektis. Sunku su tuo susitaikyti, bet gyvenu, nes turiu labai gerus anūkus. Tai didžiausia mano laimė. Anūkas Vidas gyvena Vilniuje, bet kiekvieną savaitgalį mane aplanko, planuoja su šeima sugrįžti gyventi į Širvintas. Tai man būtų didelis džiaugsmas. Anūkas Dainius gyvena kartu. Abiem anūkais labai didžiuojuosi.

Laiminga vaikystė pasibaigė pasibeldus stribams į duris

Gertrūda Mickonienė gimusi ir augusi Maskoliškių kaime (Gelvonų seniūnija), buvo vyriausia iš 4 vaikų, broliai Rimas, Laimis ir Bronius buvę mažesni. Pasak Gertrūdos, 12 vaikystės metų prabėgo linksmai ir laimingai, tėvai Marytė ir Stepas Cikanauskai visus vaikus labai mylėję, nuo mažens pratinę prie ūkio darbų, leidę į pradžios mokyklą. Visi vargai ir nelaimės prasidėjo 1949 metų pavasarį, kaip pati pašnekovė sako, per vaikų pavasario atostogas.

Su vyru Jonu Mickoniu.

Su vyru Jonu Mickoniu.

– Jautėme, kad galime būti išvežti į Sibirą, – prisiminimais dalijosi Gertrūda, – nes tėčio brolis buvo partizanas. Bandėme slapstytis pas mamos brolį prie Liukonių, ten gyvenome apie savaitę, aplinkui žmonės kalbėjo, kad jau vežimai baigėsi ir nieko į Sibirą nebeveš. Patikėjome mes ir sugrįžome į Maskoliškius. Neilgai trukus vieną naktį išgirdome beldimą į duris, namą apsupo stribai ir liepė ruoštis. Ką turėjome troboje, tą pasiėmėme, nes į lauką išeiti neleido. Tvartuose siautė stribai, jau naktį išsivarė karves ir arklį. Gelvonuose mus dar parą laikė uždarę, tėtis matė, kaip su mūsų arkliu jau važinėjo svetimi. Iš gimtųjų namų buvome išvaryti devyni žmonės: mūsų 6 asmenų šeima, bobutė ir dvi tėčio seserys. Buvo siaubinga, daug ašarų išlieta, skausmo, pažeminimų ir kančios patirta.

Gertrūda Cikanauskaitė-Mickonienė su broliais Rimu ir Laimiu.

Gertrūda Cikanauskaitė-Mickonienė su broliais Rimu ir Laimiu.

Sibire buvo labai sunku

Moteris pasakojo, kad kelionė į Sibirą tęsėsi gyvuliniame vagone apie dvi savaites. Iš karto Cikanauskų šeima maitinosi tuo, ką spėjo įsidėti iš namų, paskui vagone gaudavo po dubenėlį sriubos.

– Į Sibirą mus vežė kaip didžiausius nusikaltėlius, – pasakojo Gertrūda, – vos tik kur sustodavo traukinys, tuoj pat vagoną apsupdavo jauni kareiviukai, kad tik kas nors nepabėgtume. Bet kur tu ten žmogus pabėgsi? Svetimi kraštai, svetimi žmonės. Mus suskaičiuodavo kiekvieną rytą, ar visi esame.

Gertrūda su šeima atsidūrė Irkutsko srities Čeremchovo mieste, netoli Angaros. Po kelių dienų iš aplinkinių kaimų atvažiavo pasiuntiniai buriatai ir pasiėmė 5 šeimas darbui kolūkyje.

– Iš karto gavome namelį, todėl stogą virš galvos turėjome, – prisiminė pašnekovė, – namelyje buvo stalas ir ilgas suolas, todėl miegoti teko ant grindų. Pirmieji dveji metai buvo siaubingi. Mama buvo paėmusi iš Lietuvos žiedus ir rankšluosčius, tai juos mainė į duoną. Kol turėjome ką iškeisti, dar pavalgėme, paskui prasidėjo tikras badas. Kadangi pasus atėmė, todėl niekur toliau kaip 8 kilometrus pasitraukti nuo gyvenvietės neturėjome teisės.

Gertrūdos mama Marytė Cikanauskienė kilusi iš Lesčiūnų kaimo.

Gertrūdos mama Marytė Cikanauskienė kilusi iš Lesčiūnų kaimo.

Gertrūda pasakojo, kad lankė vietos mokyklą. Nors Lietuvoje buvo baigusi 2 klases, bet Sibire buvo priimta į rusiškos mokyklos antrą klasę, per pusmetį išmoko rusiškai susikalbėti. Neilgai teko mokytis, nes nuo 15 metų pradėjo dirbti.

– Labai man patiko technika, – tvirtino moteris, – todėl dirbau prie traktorių ir kombainų padėjėja. Tėvelis išmoko vairuoti traktorių, o aš buvau jo padėjėja. Po dvejų metų buvimo Sibire pasidarė lengviau, tėvelis uždirbo pinigų, todėl nusipirkome karvę. Nuosavų ganyklų aplinkui nebuvo, karves bendrai ganydavo vienas piemuo, kuriam už darbą reikėdavo atsilyginti. Paskui prasigyvenome, bado nejautėme.

Moteris pažymėjo, kad labai gražiai sutardavo su buriatų vaikais, jokių patyčių ar pažeminimo iš jų pusės nebuvo. Pašnekovės teigimu, vietiniai gyventojai jų neskriaudė, buvo draugiški ir geranoriški. Kai po 10 metų tremties susiruošė grįžti į Lietuvą, Gertrūdos šeimos išlydėti susirinko visas kaimas.

1959 metais į Lietuvą grįžo tik šešiese: Gertrūdos močiutė ir teta mirė Sibire, o kita teta ištekėjo už lietuvio tremtinio ir ten pasiliko, tik po kelerių metų grįžo į Palangą, nes vyras iš pajūrio buvo kilęs.

Gertrūda Mickonienė. 1980 m.

Gertrūda Mickonienė. 1980 m.

Tėviškėje tremtinių niekas nelaukė

– Sugrįžę į Lietuvą, nieko neradome, – graudinosi Gertrūda, – mūsų nauji trobesiai iš Maskoliškių buvo perkelti į Gelvonus. Pastovėjome buvusios gimtinės vietoje ant pliko kalniuko ir patraukėme pas tėčio pusseserę, ten 2 dienas pagyvenome. Negalėjome juk likti ilgiau, nes jie irgi turėjo savo šeimą.

Pašnekovė sakė, kad sugrįžimas į tėviškę buvęs siaubingas, graudus ir skausmingas. Lietuvoje niekas nenorėjo registruoti, o jeigu nėra registracijos, tai negali gauti darbo. Į iš tremties sugrįžusius lietuvius buvo žiūrima kaip į liaudies priešus, net buvę vaikystės draugai, artimi pažįstami nenorėjo sveikintis ir bendrauti.

– Ačiū pusseserei Elenai Puzinienei, kuri visą mūsų šeimą priėmė gyventi Širvintose, paskui išsinuomavome namą, gavau darbą ir prasidėjo gyvenimas Lietuvoje iš naujo.

Sodybą puošia vešlūs rožynai

Kad ir kokie gyvenimo sunkumai trukdė, Gertrūda žinojo: reikia siekti tikslo – kabintis į gyvenimą. Moteris dirbo Širvintų kelių ruože darbininke, restorane – virėja, gastronome – fasuotoja, visur stengėsi. Turėdama daugiau nei 40 metų darbo stažą, išėjo į pensiją.

– Nesėdžiu ir dabar rankų sudėjusi, – juokėsi jubiliatė. – Labai myliu gėles, randu darbo šiltadaržyje. Man gėlės teikia džiaugsmą.

Gertrūda aprodė savo gėlynus, vien dailių rožių kerų apie 30 augina, kiemą puošia baseinėlis su fontanu, graži pavėsinė, daugybė dekoratyvinių krūmų, kuriuos ji meistriškai padailina, iškarpo visokias grožybes. Paprašyta nusifotografuoti šalia žydinčių rožių, moteris vis kuklinosi ir sakė, kad to daryti labai nemėgstanti nuo jaunystės. Su vyru Jonu ir vestuvėse piršliais buvę, ir kitas giminės šventes šventę, bet visuomet vengdavusi fotoaparato.

Gertrūda Mickonienė Palangoje su vyru Jonu, dukra Irena ir sūnumi Laimiu.

Gertrūda Mickonienė Palangoje su vyru Jonu, dukra Irena ir sūnumi Laimiu.

Šeimininkei patinka dekoratyviniai krūmai.

Šeimininkei patinka dekoratyviniai krūmai.

Sodybą puošia daili pavėsinė.

Sodybą puošia daili pavėsinė.

Visiems gyvenime teko patirti akimirkų, kada suvirpa siela: kada matome kerintį saulėlydį, girdime virš upės sklandančio paukščio klyksmą, jaučiame salsvą pievų kvapą. Prasmingai ir dorai nugyventi Gertrūdos Mickonienės aštuoni dešimtmečiai – tai gražus gyvenimas, Žolinės dieną jubiliatę 80 metų proga sveikins sūnus Laimis, marti, anūkai, proanūkė, visi linkės laimės, sveikatos ir ilgų metų.

Romas Zibalas

     

Jau veikia ŠIRVINTŲ KRAŠTO skelbimų lentos. Jomis naudotis gali tiek užsiregistravę lankytojai, tiek Svečiai. Registruotiems vartotojams - daugiau galimybių. Jau įdiegta galimybė į serverį įkelti savo nuotraukas prie dedamų skelbimų. Apie pastebėtas klaidas rašykite Administratoriui: gintaras@sirvinta.net . Ačiū, kad naudojatės Skelbimų lentomis!
Naujausi komentarai

Kiti straipsniai:

Trys viename – ir bitininkas, ir sodininkas, ir menininkas…

Jubiliejaus proga sveikinimai Stasei Jarmalavičiūtei ir Aldonai Jasčemskienei

Bičių įgėlimai veikia kaip vitaminai…

Monikai Ališauskienei – Prezidentės ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis

„Žmogiškumas buvo svarbiau už viską…“

Meniškumo gyslelę paveldėjusi iš mamos

Atsitiesti po gaisro padeda geri ir nuoširdūs žmonės

„Po Sausio 13-osios atsirado daugiau galimybių“

Evelina Greiciūnaitė – jauna dainininkė ir dirigentė: Širvintos man tampa vis artimesnės

Būna, kad prašo padaryti išskirtinę puokštę, kokios dar nematė nė vienas širvintiškis…

Geranoriškumu ir supratingumu pelnoma pagarba

Keturių vaikų mama jaučiasi laiminga

„Gyvenime yra svarbiau duoti, o ne imti“

„Atradau savo svajonių darbą“

Pasakojimas iš naujausio numerio: Po širvintiškio kryžiais atgulė ir Prezidentas, ir šou žvaigždė…

Meno puoselėjimui Zibaluose negailėta nei laiko, nei sveikatos

Muzikuodami ir tardamiesi sutartinai žingsniuoja gyvenimo keliu

Ir bučiavau, ir glamonėjau, ir tuo metu mylėjau, bet tik spektaklyje…

„Geresnių vaikų už Zibalų krašto vaikus niekur nėra“

Pašto darbuotojas būdavęs labai svarbus žmogus, autoritetas…

Gelstantys lapai nusineša metus, bet vis sugrąžina prisiminimus

Sodybą puošia Eifelio bokštą primenanti pašto dėžutė

Sveikiname naująją šeimą

Žvagulių atžalos vestuvėms gėlės išaugo ir pražydo Musninkėliuose

Gražus tėviškumo pavyzdys

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos


+