Poilsiautojai gali apsigyventi netoli jūros pastatytose didelėse statinėse.
Penktoji diena. Rytą atsikėlėme žvalūs ir išsimiegoję. Kaip tikri pajūrio senbuviai nebekreipiame dėmesio nei į ankstyvus žuvėdrų šūkavimus, nei paryčiais nuo jūros atsėlinantį bei besiskverbiantį po antklode žvarbų vėjelį. Užsigrūdinome ir fiziškai, ir psichologiškai. Tapome „kieti“ ir į jokį konfliktą su žuvėdromis, kirais, antimis bei kitais paukščiais nesiveliame… Užtat paliekant pakrantę, kelios žuvėdros pamoja mums sparnais, kryktelėdamos savo kalba: „Iki“.
Įsukome į pagrindinį kelią, vedantį Jūrmalos link. Praėjusioje mūsų kelionės aprašymo dalyje minėjau, jog pagal išankstinį bendrą žygio planą šiai dienai dar buvo likęs dvidešimties kilometrų deficitas. Juos įveikėme labai greitai, kadangi rajonas, kuriuo važiavome, buvo miškingas, – išskyrus lieknakamienes aukštas pušis abipus kelio, nieko daugiau nesimatė. Žiopsoti nebuvo į ką, tuo labiau – ilgėliau kažkur stoviniuoti. Latvijos keliai, kuriais teko riedėti visos kelionės metu, nuo pat sienos su Lietuva iki Jūrmalos driekėsi lygia horizontalia linija. Kitaip sakant, neteko matyti nė vieno aukštesnio kaip poros metrų pakilimo ar nusileidimo (prisiminkite kelius Molėtų ar Trakų rajonuose). Važiuoti šiek tiek nuobodoka, tačiau žymiai lengviau. Žinoma, tokiu keliu nelėksi ausis suglaudęs pašėlusiu greičiu pakalnėn, tačiau ir nereikės iškišus liežuvį bei sukandus dantis kinkuoti į statų kalną.
Ilgo molo gale suradome povandeninio laivo komandinį bokštą...
Jau iš paties ryto mus ėmė gąsdinti besitelkiantys danguje ir kuo toliau, tuo labiau tamsėjantys lietaus debesys. Retkarčiais porai minučių jie prasiverdavo ir paleisdavo eilinę porciją smulkių vandens lašelių. Iš pradžių sustodavome, apsisiausdavome polietileniniais apsiaustais ir, šaipydamiesi iš debesies pastangų mus sušlapinti, mindavome tolyn. Netrukus debesėlis nustodavo laistyti… Važiuojant su apsiaustu ir be šalto dušo iš viršaus, tapdavo ganėtinai tvanku. Tekdavo vėl sustoti ir nusivilkti apsiaustus. Po kiek laiko debesėlis, pamatęs tokią netvarką, vėl prakiurdavo. Reikėdavo stabdyti dviratukus ir vėl… patys žinote, ką daryti. Man asmeniškai šis karas greitai nusibodo. Savo apsiaustą paslėpiau giliau ir pamojau debesėliui. Atseit, viso gero… Štai tada ir prasidėjo… Lietus pasipylė kaip iš kibiro. „Blogas, blogas debesėlis“, – mindamas dviračio pedalus mintyse kartojau, tačiau kad ir permirkęs, bet negaišdamas vis lėkiau ir lėkiau tolyn. Roja mus pasitiko paskendusi vandenyje… Vos įvažiavus į miestą, pastebėjome neblogą vietelę po vieno namo pastoge. Tiesa, čia jau buvo pasislėpusi baikerių porelė, tačiau nei mes jiems, nei jie mums nė kiek nemaišėme. Kaip toje pasakos trobelėje, visi kartu gyvenome laimingai. Tiesa neilgai, nes dėl į mūsų kūnus palengva, tačiau įkyriai besismelkiančios drėgmės, sustirome. Pradėjome drebėti ir kalenti dantimis. Atrodė, jog lietus nesibaigs niekada ir atėjo pats laikas pradėti statyti kažką panašaus į Nojaus arką.
Vis dėlto mums pasisekė. Už poros gyvenamųjų namų mūsų „žvalgas“ aptiko fantastišką užeigą. Viduje lankytojų beveik nebuvo. Mus pasitiko šiluma ir puikus meniu… Sėdėdami iš lėto kramsnojome kažką labai skanaus ir pro stiklinę kavinės sieną tingiai žiūrėjome į mums jau visiškai nebaisų gamtos šėlsmą. Nutarėme neskubėti ir palaukti lietaus pabaigos. Po geros valandos lietaus debesys išsikvėpė. Galėjome judėti pirmyn.
Vėjas dūko ir švilpė, tačiau gilioje lomoje mūsų pasiekti neįstengė.
Tą dieną nuo Rojos nuvažiavome dar apie 75 kilometrus. Tiesą sakant, šioje kelio atkarpoje nieko įdomaus nepamatėme ir jokių nuotykių nepatyrėme. Dienai įpusėjus, pradėjo gelti kojas. Man ir Rasai kažkodėl įsiskaudėjo Achilo sausgyslės. Lyg kokiems krepšininkams… Galvoje buvo tuščia. Tiesa, viena atklydusi mintelė nuolat ir įkyriai kaip musė dūzgė: „Po šimts velnių! Kada ateis vakaras ir pagaliau pasibaigs šis maratonas…“ Po teisybei, retkarčiais atidūgzdavo ir žymiai riebesnės minčių „musės“. Patikėkite, jog tokiame žygyje reikia daug kantrybės ir jėgų. Vėlgi tūlas pilietis gali visai teisingai paklausti: „O koks velnias jus nešė į tas galeras?“ Atsakymo mes patys nežinome. Kiekvieną kartą pačiomis sunkiausiomis minutėmis pasižadi sau niekada niekur daugiau nebekeliauti ir nekišti nosies toliau už savo sodo namelį. Bet… sugrįžus iš kelionės namo, jau po kelių dienų darosi nuobodu, o galvoje ima suktis nauji žygio planai. Matyt, gamtoje egzistuoja nesuvokiamas užburtas ratas, iš kurio, vieną kartą į jį pakliuvus, nebeįmanoma pabėgti. Pirmomis kelionės dienomis visus ir viską prakeikęs naujokas Donatas, kiek teko girdėti, laukia nesulaukia ateinančios vasaros ir vėl planuoja leistis į žygį. Tai ką kalbėti „kelionių narkomanui“ su trisdešimties metų stažu?…
Penktos dienos pavakary įvykdėme planą ir nuo kelionės grafiko daugiau nebeatsilikome. Iki saulėlydžio buvo likę šiek tiek laiko, todėl nutarėme dar truputėlį pavažiuoti pajūriu. Tiksliau sakant, paėjėti pėsčiomis. Važiuoti buvo neįmanoma dėl labai stipraus vėjo. Dėl to paties vėjo ir palapinės statytis prie vandens buvo neįmanoma. Jokie kuoliukai neišlaikytų. Galėjome atsibusti visai nežinomoje teritorijoje ar kokio nors medžio viršūnėje… Taigi, sunkiausia buvo susirasti tinkamą nakvynės vietą. Po ilgokų paieškų aptikome gilią lomą – duobę, kurioje kaip tik sutilpo dvi palapinės. Vėjas dūko ir švilpė, tačiau mūsų pasiekti neįstengė.
Rygos centras. Dviračiai ilsisi šalia kavinės ir šalia mūsų.
Šeštoji diena. Nuo mūsų nakvynės vietos iki Rygos pagal žemėlapį buvo likę apie trisdešimt penkis kilometrus, tačiau mes sugebėjome šį atstumą padidinti vos ne iki šešiasdešimties. Patys nežinome, kaip toks dalykas galėjo atsitikti. Labai jau daug klaidžių kelių veda į Rygą… Latvijos sostinę norėjome pasiekti kuo greičiau, o išėjo atvirkščiai. Taip jau būna… Net sumuštinis ant žemės dažniausiai nukrinta sviestuota puse. Pagaliau galutinai išsikvėpę nuo vėjo „pagalbos“ bei praradę paskutinius kantrybės trupinėlius, pasiekėme Rygos miesto pakraštį. Norint be pavojaus aplinkiniams ir sau pervažiuoti dviračiu tokį didelį miestą, reikia būtinai turėti vairuotojo teises. Geriausiu atveju visiems, o blogiausiu – priekiniam ir paskutiniam kolonoje važiuojančiam žmogui. Važiuoti reikia važiuojamąja kelio puse tarsi važiuotum motociklu. Jeigu nėra dviračių tako, jokiu būdu negalima važiuoti šaligatviu ir trukdyti pėstiesiems. Iki Rygos centro atskridome lyg paukščiai. Tiesa, vienas kitą mašinų spūstyje pametėme, tačiau po kiek laiko visi susitikome Rygos autobusų stotyje. Mūsų važiavimą kiek paįvairino neįprastos Lietuvoje transporto priemonės – tramvajai, ypač bėgiai, kuriais jie rieda. Pervažiuojant šią kliūtį, ant priekinio rato pritvirtintas krepšys kaskart nušokdavo nuo vieno kablio, persikreipdavo ir vis gąsdino nušokti ant žemės.
Žinojome, jog iš Rygos pasiekti Vilnių autobusu su dviračiais bus nelengva, tačiau kad taip… Pirmiausia, pastebėjome, jog kažkaip keistokai mūsų pusėn skersakiuoja žmonės. Iš trečio karto atspėkite, kodėl? Žinoma, atspėsite ir iš pirmo… O kaip gali atrodyti žmonės, savaitę beveik nesiprausę, nakvoję kur papuola ir vaikščiojantys sunkiomis ir beveik nesilankstančiomis kojomis? „Bet juk pasaulyje visokių žmonių būna, dėl to tik gyventi darosi įdomiau“, – išrutuliojome filosofinę mintį ir nutarėme į panašius šnairius žvilgsnius nebekreipti dėmesio.
Nors kartą minti dviračio pedalų nebereikia... Traukinio vagone Ryga - Daugpilis, be mūsų, tuščia.
Tačiau bėda slypėjo kitur… Su dviračiais mūsų niekas nenorėjo priimti į autobusą. Žinoma, kasoje bilietus nusipirkti galima, tačiau dėl dviračių tartis reikia atskirai su vairuotoju. Be to, dviratį reikia paruošti transportavimui: nuimti priekinius ratus bei visas dalis supakuoti… Taigi, atėjo laikas rimtiems sprendimams. Sakykim, kad nuimam ratus, susukam juos į polietileną ir ateinam su bilietais į autobuso stovėjimo aikštelę. O jeigu vairuotojas tą dieną yra nekokios nuotaikos ir iš mūsų tik pasišaipys. Juo labiau kad visos kasininkės, lyg susitarusios, tvirtino, kad pinigų atgal už bilietus negrąžins. Ypač „pradžiugino“ jų paskutinis paaiškinimas, jog visų trijų į vieną reisą bet kokiu atveju nesutalpins. Ir ką gi daryti? Per požemines perėjas, per sausakimšą turgų nusivarėme dviračius su visa manta į geležinkelio stotį. Čia mūsų laukė dar vienas smūgis. Pasirodo, traukinio maršruto, jungiančio dviejų kaimyninių ES šalių sostines, nėra… Galima nuvažiuoti į Sankt Peterburgą, Minską, Kijevą ir „dar velniai žino kur“, o nei Vilniaus, nei Kauno iš Rygos traukiniu nepasieksi. Vedini dviračiais vėl grįžome į autobusų stotį. Vis dėlto, ką gi mums dabar daryti?…
Eurika! Mūsų Raselės galvon šauna protinga mintis. „Skambinu tėvui į namus, tegu atvažiuoja mūsų pasiimti“, – išpoškina Rasa. Še tau kad nori – paprasta ir genialu. Tik šiek tiek gėda… Tiesa, po valandėlės Rasos tėvą šiek tiek paguodėme. Mat prisiminėme, jog yra traukinys iki Daugpilio. Vis arčiau Širvintų. Taigi, su visa manta antrą kartą persikraustėme į geležinkelio stotį, nusipirkome bilietus ir jau po valandos sėdėjome tuščioje Daugpilio geležinkelio stoties salėje. Netrukus atvažiavo Rasos tėtis su mama. Nuėmę nuo savo dviračių priekinius ratus, šiaip ne taip sukišome juos į bagažinę. Širdyse pasižadėjome niekada nepamiršti šio kilnaus Rasos tėvų poelgio. Vėlai vakare mus pasitiko nė kiek per savaitę nepasikeitusios, kad ir nuobodžios, tačiau savos Širvintos. Ši kelionė baigėsi…
Remigijus Bonikatas
