Kernavės archeologiniams tyrimams – 40 metų
Spalio 18 dieną Kernavės archeologinės vietovės muziejus sulaukė gausaus būrio svečių. Parodų salėje vyko parodos „4 dešimtmečiai“, skirtos archeologinių tyrimų Kernavėje 40-ties metų jubiliejui, atidarymas.
Ištyrė 2,5 „futbolo aikštes“
Vos įėjus į parodų salę, pirmuosius lankytojus pasitiko du stendai, kuriuose trumpai, bet kartu ir išsamiai pristatoma Kernavė. „Archeologiniai tyrimai Kernavėje vykdomi nuo 1979 metų. Per šiuos 4 dešimtmečius Kernavėje ir jos apylinkėse archeologai ištyrė 18 700 kv. metrų plote, o tai, kad būtų lengviau įsivaizduoti, prilygsta 2,5 futbolo aikščių plotui. Įdomu, kad tai nesudaro net 1 procento Kernavės kultūrinio rezervato (194,4 ha) teritorijos. Iki profesionalių archeologinių tyrimų pradžios apie archeologinį Kernavės paveldą buvo žinoma tik tiek, kad čia yra 4 piliakalniai. Šiandien Kernavės archeologinėje vietovėje yra saugoma 16 archeologinių vertybių, reprezentuojančių visą priešistorės laikotarpį ir istorinius laikus. Muziejaus rinkiniuose yra sukaupta per 28 000 archeologinių radinių.
Per 4 dešimtmečius Kernavėje archeologinių tyrimų praktiką atliko daugiau kaip 1200 Vilniaus universiteto studentų, taip pat tyrimuose dalyvavo Stokholmo, Varšuvos, Krokuvos, Torūnės universitetų studentija. Siekiant apsaugoti rastas archeologines vertybes, 1989 metais buvo įsteigtas Valstybinis Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas, o jo teritorijoje esantys archeologinio paveldo objektai sudaro Kernavės archeologinę vietovę. Šiandien Kernavė, kaip ilgos apgyvendinimo trukmės vieta, svarbi viso Baltijos regiono priešistorei pažinti. Didžiausias archeologų atliktų darbų įvertinimas yra Kernavės archeologinės vietovės įtraukimas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą 2004 metais.“
Netoliese stendas, kuriuose – archeologų, prisidėjusių prie Kernavės kasinėjimų, nuotraukos iš tų laikų archeologinių tyrimų plotų – perkasų ir šurfų.
Per keturis dešimtmečius archeologinius tyrimus vykdė archeologai: Pranas Kulikauskas, Regina Volkaitė-Kulikauskienė, Aleksiejus Luchtanas, Vytautas Ušinskas, Adolfas Jankauskas, Gintautas Karnatka, Algis Kuzmickas, Gintautas Vėlius, Dalia Vaičiūnienė, Dovilė Baltramiejūnaitė, Rokas Vengalis ir kt.
Nusprendė visą informaciją pateikti filmuota medžiaga
Pasak Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos Mokslinių tyrimų skyriaus vedėjo Gintauto Vėliaus, buvo ilgai galvojama, kaip lankytojams pateikti tuos keturis dešimtmečius, kadangi visi archeologiniai radiniai yra muziejuje, o kalbėti vien apie save – nei šis, nei tas… „Nusprendėme visą informaciją pateikti filmuota medžiaga, iš kurios galima spręsti, kaip vyksta archeologinių tyrimų procesas. Taip pat buvo surinkti visi straipsniai apie tyrimus Kernavėje, o įdomiausi iš jų eksponuojami antroje parodų salėje. Nuotraukos parodoje nėra mokslinės, greičiau atitinka tų laikų nuotaikas, parodančios, koks archeologo darbas yra mielas, įdomus ir nuostabus. Paroda orientuota į gerą nuotaiką, kurios jums ir linkiu“, – kalbėjo Gintautas Vėlius ir visiems atvykusiems archeologams pateikė penkis klausimus: – „Kada ir kokiomis aplinkybėmis atvykote į Kernavę? Koks įdomiausias radinys? Labiausiai įsiminęs įvykis kasinėjimų metu ir prietarai bei mistinės patirtys, susijusios su Kernave“.
Savo prisiminimais pasidalijo Algis Kuzmickas, padovanojęs muziejui gitarą, kuri kartu su juo dalyvavo archeologiniuose tyrimuose ir labai praversdavo laisvalaikio metu. Įdomiai į pateiktus klausimus atsakinėjo Aukštutinio Kernavės miesto tyrinėtoja Dalia Vaičiūnienė, Gintautas Vėlius.
Pirmąkart apsilankė dar būdamas vaikas
Skaitytojų dėmesiui – įdomūs Lietuvos archeologo, Kernavės kultūrinio rezervato Mokslinių tyrimų skyriaus vedėjo, Mokslinės tarybos nario, profesoriaus Aleksejaus Luchtano atsakymai: „Pirmą kartą į Kernavę kartu su tėvuku atvažiavau būdamas dešimties metų, 1966 metais. Mačiau piliakalnius, tačiau negalvojau, kad po archeologijos studijų, tik pradėjus darbą universitete, būsiu Kernavės tyrėju. Tačiau jau 1979 metais su savo mokytojais Pranu Kulikausku ir Regina Volkaite – Kulikauskiene pradėjome tyrinėjimus Kernavėje. Iki to laiko nebuvo jokių radinių, tik sename muziejaus pastate buvo demonstruojami kolūkio socialistiniai įsipareigojimai ir pasiekimai. Mus sutiko pakrypusios tvoros, vidury kelio gulėjo karvės, nebuvo jokio asfalto. Tada buvo sunku tikėtis, jog iš nežinomos Kernavės, Dievo užmiršto kampelio, ji pavirs pasaulinio masto archeologine vietove.
Paprastai tyrinėjimai prasideda toje vietoje, kuri nuo kažko nukenčia, tada tie tyrinėjimai būna gelbėjimo pobūdžio. Šiuo atveju mums padėjo pati gamta. 1979 metais po labai lietingo rudens, prastos žiemos nuslinko Mindaugo sosto piliakalnio visas vienas kraštas. Nuslinko taip, kad atsivėrė iki 4 metrų aukščio atodanga ir 70 metrų ilgio šlaitas. Pasimatė visokie senoviniai radiniai. Tuo metu atbėga į katedrą Kulikauskas ir šaukia: „Valio valio, sugriuvo sugriuvo, dabar tikrai kasinėsime Kernavę!“ O tai išgirdo didelis Lietuvos praeities mylėtojas ir patriotas architektas Sigitas Lasavickas ir sako: „Kulikauską šėtonas apsėdo, kur tik jis važiuoja, visur piliakalniai griūva“, nes prieš savaitę, Kulikauskui nuvykus su studentais į Bražuolę, ten irgi piliakalnio šlaitas apgriuvo.
Visi radiniai labai įdomūs ir brangūs. Vis tik bene įsimintiniausia Pajautos slėnyje buvusio miesto atradimo pradžia. Visur esantis Sigitas Lasavickas melioratorių iškastame griovyje pastebėjo kažkokius rąstus. Nulipę į tą tranšėją pamatėme seną pušį, apžiūrėję nepastebėjome jokių žmogaus veiklos pėdsakų. Tada nuėjome į kitas tranšėjas. O jau ten mūsų akims atsivėrė pirmiausia pirties liekanos, matėsi grindys ir užčiuopėme po kojomis kažkokį kietą daiktą. Pasirodo tai buvo „medgrinda“. Vėl gi tai buvo laimės dalykas, kad buvo nuspręsta melioruoti Pajautos slėnį, kuris labiausiai ir išgarsino Kernavę, kadangi ten gerai išsilaiko organika, visi mediniai, odos dirbiniai. Žymiai platesnis spektras radinių. Radome namų sienas, tvoras, gatves, šiukšlynus. Visa tai leido mums rekonstruoti dalį fragmentų gyvenvietėje buvusių daiktų. Buvo atkurta, kaip suklotos grindų lentos, iš kokių rąstų buvo pastatytos trobos ir pan.
Rado retą katės kaukolę
Kernavėje lankėsi labai daug įvairių žmonių, tačiau kartais būna labai jau netikėtas požiūris į Kernavę. „Perestroikos“ laikais atvažiuodavo gana keistų žmonių. Vienas pilietis vaikščiojo vaikščiojo ir klausia: „Sakykite, kokį vaidmenį suvaidino Sergejus Mironovičius Kirovas (vienas artimiausių J. Stalinui žmonių. S. Kirovo mirtį J. Stalinas panaudojo kaip pretekstą masiniam terorui TSRS pradėti) Kernavės tyrinėjimams?“ Žmogus buvo tiek persmelktas bolševizmo idėjų, kad jau visiškai išprotėjo… Atsakiau, jog Kernavės atradimams jokio, išskyrus tai, kad Lietuvoje tada buvo nemažai Kirovo vardo kolūkių. Kitas pilietis klausia: „Nu, ar randate žmonių kaulų?“ Ne… sakau, radome labai retą tais laikais katės kaukolę, štai karvės kaukolė guli prie tvoros… Tik staiga prieina studentė ir, laikydama žmogaus kaukolę rankoje, klausia, kas čia? Be to, ta kaukolė buvo ne visa, o tik jos priekinė dalis, o joje matosi kažkada suduoti labai žiaurūs smūgiai. Nežinoma, ar tai buvo kryžiuotis, ar nukentėjęs Kernavės gyventojas.
Apie mistiką. 1956 metais Lietuvos archeologijos pradininkas ir jos populiarizatorius, rašytojas ir Lietuvos kariuomenės karininkas Petras Tarasenka pristatė savo apysaką „Lietuvos Troja“, kurioje pasakojama apie Kernavę ir rašoma, kad dar turbūt negimęs tas „Šlymanas“ (Henrikas Šlymanas, 1873 m. visam pasauliui paskelbė atradęs Troją), kuris atras ir visuomenei pristatys senovės Kernavę. Nuo knygos pasirodymo spaudoje iki mano gimimo buvo belikę trys mėnesiai. Nenoriu vadinti savęs Kernavės „Šlymanu“, noriu pasakyti, kad tos Kernavės nebūtų be čia susirinkusių ir dar dešimteriopai tiek čia nesančių žmonių. Mūsų kasinėtojai dabar gyvena ir dirba įvairiuose kontinentuose, tikiu, jog visi jie iš Kernavės išsivežė gerus prisiminimus.“
Parodos ekspozicijoje nemažai straipsnių su įdomiais faktais iš tų tolimų senosios Kernavės atradimo metų. Apie kasinėjimus Pajautos slėnyje 1986 metais rašė „Lenino vėliava“ straipsniuose „Ekskursija į praeities miestą“ bei „Atrasta senoji Kernavė“, „Tiesa“ – „Archeologai atrado miestą“, „Gimtasis kraštas“ – „Kernavė – 1987 m. atradimai“ ir kt.
Remigijus Bonikatas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
