Ne tik imti, bet ir užsidirbti

Marija Gudonienė: „Ar neugdome išlaikytinių?“

Gegužės 29 dieną vykusiame rajono tarybos posėdyje buvo svarstomas sprendimo projektas „Dėl bendradarbiavimo sutarties pasirašymo“, kuriuo Savivaldybės meras Vincas Jasiukevičius įgaliojamas pasirašyti bendradarbiavimo sutartį su Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centru (šis šeimos pagalbos centras Musninkuose nuo 2013 m. balandžio teikia vaikų dienos centro paslaugas). Sprendimo projektui pritarta, tačiau rajono tarybos narė „darbietė“ Marija Gudonienė posėdžio metu palietė gana opią problemą – ar vaikų dienos centruose tam tikra prasme neugdome išlaikytinių kartos? Rajono tarybos narė dalijasi savo mintimis ir su „Širvintų krašto“ skaitytojais:

– Puiku, kad vaikų dienos centruose rūpinamasi socialinės rizikos šeimų vaikų užimtumu, jiems čia organizuojamos įvairios veiklos. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – bene seniausiai rajone veikiantis Širvintų vaikų dienos centras ypač daug dėmesio skiria turiningams vaikų laisvalaikiui, kūrybiškumui ugdyti. Didelę šio darbo patirtį turinti Elena Petkūnienė, šio centro savanoriai ir žiemą, ir vasarą organizuoja įvairius užsiėmimus, ekskursijas, susitikimus. Šeimos, kurių vaikai lanko ir šį, ir kitus dienos centrus, tikrai neįstengtų tiek dėmesio skirti vaikų užimtumui, akiračio plėtimui, saviraiškos ugdymui. Tačiau stebint vaikų dienos centrų veiklą, bendraujant su jų vadovais ir savanoriais, išryškėja ir viena labai opi problema – vaikai įpranta viską gauti gatavą, be jokių didesnių savo pastangų. O juk ir ekskursijos, ir bilietai į teatrą, ir paprasčiausios dešrelės bei daugelis kitų dalykų, kuriais aprūpinami ir kuriais naudojasi vaikai kasdienėje savo veikloje, kainuoja pinigus. Vaikų dienos centrus lankantiems vaikams duodama, ir jie įpranta tik imti. Tai lengviausia. O kad visa tai reikia uždirbti, vargu ar yra konkrečių progų pamąstyti.

Nenoriu įžeisti nei vaikų, nei jų tėvų, nei dienos centrų vadovų ir savanorių, bet baugoka, kad vykdant veiklą vien tik pramogine kryptimi, yra didelė rizika užauginti savanaudžius išlaikytinius, kurie ir suaugę manys, kad viską jiems turi duoti kiti – dovanai, kad galima visiškai neblogai gyventi iš pašalpų ir labdaros.

O juk ir tos mažos rankelės jau galėtų šį bei tą naudingo nuveikti: pavyzdžiui, apleistus kapelius sutvarkyti, vienišus senukus pašefuoti – vandens, malkų atnešti, vasarą kokią lysvelę nuravėti ar pan. Smulkmenos, bet prasmingos ir pamokančios, ugdančios suvokimą, kad gyvenime yra ne vien tik malonumai, bet ir pareigos, darbas, kad reikia problemas mokytis spręsti patiems.