Marija Gaidamovičienė turimus dokumentus rodė Vytautui Paršeliūnui (antras iš kairės) ir Marijai Gudonienei (pirma iš dešinės).
Zosinos kaimo ūkininkė Marija Gaidamovičienė sako puikiai žinanti, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnis garantuoja, kad kaimo vietovėje nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą žemę, įskaitant miškus ir vandens telkinius. Jeigu natūra grąžinamas mažesnis žemės plotas, negu savininkas turėjo, tas pats straipsnis numato, jog pilietis turi teisę buvusioje žemės valdoje pasirinkti pageidaujamą žemės sklypo, miško, vandens telkinio, į kuriuos jam pagal šį įstatymą turi būti atkurtos nuosavybės teisės, vietą.
Ūkininkė paveldėjo 23,78 ha anuomet tėvo Balio turėtos žemės. Nelabai kokia ta žemė, dalis jos pavasarį yra užliejama, nes išsidėsčiusi slėnyje palei tose vietose vinguriuojančią Širvintą, įsiterpusi tarp upės ir senvagės kilpų, apaugusi krūmais, sunkiai pasiekiama.
1991 metų spalio 4 dieną Valstybiniu žemės nuosavybės aktu Marijai Gaidamovičienei valstiečio ūkiui steigti Zosinos kaime buvo suteikta 19,76 ha žemės. Po šešerių metų priėmus nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, ūkininkė įgijo teisę atstatyti visą paveldėtą nuosavybę. Tam kliūčių lyg ir nebuvo, kadangi žemė, į kurią ūkininkė turėjo ir tebeturi teisę, tuo metu nebuvo užimta. Tik štai visi bandymai susigrąžinti likusią tėvų žemę nebuvo sėkmingi. Tai tokio dokumento nėra, tai kitas dokumentas tvirtina priešingai, nei tvirtino ankstesnis, tai naujas planas nubraižytas kitaip nei ankstesnis… Ūkininkė tikina turinti net keturiolika įvairių žinybų suderintų savo ir aplinkinių sklypų planų, ir visi jie skiriasi.
Anot ūkininkės ir jos dukros, šį keliuką kaimynas nusitiesė ir sklypą prisijungė be jų sutikimo.
Po daugelio metų teisybės ieškojimų ūkininkė pagaliau prisibeldė į aukštų valdininkų kabinetus sostinėje. Gruodžio 5 dieną jos ūkyje apsilankė žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės įsakymu sudaryta komisija, kuri pradėjo aiškintis, ar vietos valdininkai nepažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymais garantuojamų Marijos Gaidamovičienės teisių. Situacija domėjosi ir Širvintų rajono tarybos narė Marija Gudonienė.
Nors ūkininkė atvykusiai komisijai paminėjo „visą kompleksą“ problemų (sakė iš patirties žinanti, kad dėl vienos ar dviejų bėdų į ministerijos kabinetus neprisibelsi), kalbos daugiausia sukosi apie du žemės plotelius, dėl kurių labiausiai skauda ūkininkės širdis.
– Vienas jų – tarp mano ir čia pat gyvenančios dukros Liudmilos Eigelienės turimų žemės plotų, – rodė ūkininkė neseniai atsiradusį keliuką, kuris vos už kelių metrų nuo dukros ūkinio pastato veda į kaimynystėje esančią Žukauskų sodybą. – Kur šis keliukas, dar neseniai buvo riba tarp mano ir dukros žemių. Kai kaimynas užarė anksčiau kitoje vietoje buvusį keliuką į savo sodybą ir ėmė dairytis, kaip čia nusitiesus patogesnį kelią per mūsų žemę, valdininkai iš pradžių sakė, kad tai įmanoma tik susitarus su savininkais, tai yra – mumis. Tiesą sakant, iš pradžių buvo bandymų tartis. Atvažiavo komisija, domėjosi situacija, teiravosi mūsų nuomonės, sakėme, kad pagalvosime. Matyt, toks mūsų neapibrėžtas pasakymas kaimynus išgąsdino. Po kiek laiko sužinojome, kad matininkai atmatavo mūsų žemės ir ją … atidavė kaimynui. Prieštaravome, bet kas tau klausys paprasto ūkininko! Maža to, sužinojome, kad jų nuosavybėje atsidūrė ir gabalas mano tėvams priklausiusios žemės. Nors ji 1991-aisiais nebuvo man grąžinta, su ankstesniais kaimynais nekilo jokių problemų. Jie puikiai žinojo, kur iš tiesų eina ankstesnės žemių ribos. Viena jų kaip tik baigėsi prie kaimynų tvoros, greta mūsų turėtos žemės. Nors tas žemės plotelis, kaip sakiau, 1991-aisiais mums grąžintas nebuvo, keliasdešimt metų juo naudojomės mes, teisėti paveldėtojai. Ganėme gyvulius, šienavome ir vis beldėmės į kabinetus, kad mums atstatytų teises į jį. Vis išgirsdavome pasišaipant: „Nesulauksite…“ Sulaukėme, kaip mums pagal teisę į išlikusią nuosavybę priklausantis sklypas atiduodamas … keliuką įsirengusiam kaimynui, kuris štai tokiu būdu ir neaišku, kokiu pagrindu pasididino savo sklypą. Prasiplėtęs kaimynas perkėlė ir mūsų įkastus riboženklius.
Marija Gaidamovičienė: „Štai čia, krūmuose palei upę, anot žemėtvarkininkų, yra 14 arų miško...“
Atvykusiai komisijai, vadovaujamai Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių politikos departamento Nekilnojamojo turto kadastro, geodezijos ir kartografijos skyriaus vedėjo Vytauto Paršeliūno, ūkininkė aprodė ne tik šį keliuką ir, jos nuomone, „užgrobtą“ žemės sklypą, bet ir palei upę esančias pievas, kurias neva neteisėtai iš valstybės „pasiglemžė“ kaimynas.
Dar keistesnė situacija susidarė kitoje vietoje. 1991-aisiais Marijai Gaidamovičienei suteikus žemės, čia kažkodėl nebuvo atstatyta teisė į išlikusį keliolikos arų šlaitą. Vieni valdininkai tikino, kad tai padaryta pačios ūkininkės naudai, kadangi iš stataus šlaito ūkininkei atseit jokios naudos, kiti kažką kalbėjo apie egzistuojančią upės apsaugos zoną, dėl kurios ta žemių riba buvo pasukta į šalį. Kai po šešerių metų ūkininkė įstatymu įgijo teisę atgauti išlikusią žemę, ji prisiklausė aibės naujų versijų, kodėl šis šlaitas privalo išlikti valstybinis, nors dabar jis lyg koks apendiksas įsibrovė tarp ūkininkės žemių.
Ir pagaliau vieną dieną paaiškėjo, kad valstybės lėšomis toje vietoje yra suprojektuotas žemės sklypas, kuris bus prijungtas prie … kaimynų Janukaičių žemės. Vyksta projekto derinimas, o paskui bus atliekami geodeziniai matavimai.
Marija Gaidamovičienė komisijai aiškino, kad šis žemės „stačiakampis“ kaimynams buvo atiduotas neteisėtai. Nors Žukauskai buvo pakviesti į gruodžio 5 d. susitikimą, jie nedalyvavo.
– Mums atsiimti nebuvo galima, o štai kaimynams atiduoti – jokių kliūčių, – piktinosi Marija Gaidamovičienė, kuriai, jos žodžiais, per visus tuos laikus Valstybė negrąžino apie 2,5 ha žemės ir 62 arų miško. – Ir niekam nesvarbu, kad būtent per mano žemę anuomet buvo nutiestas kelias, kuriuo dabar naudojasi keli kaimynai. Niekas net nepasibaisėjo, kai man pamatuotas miškas buvo „uždėtas“ ant kitos savininkės miško. Kai pradėjau belstis į kabinetus ir pirštu rodyti į tokią nesąmonę, valdininkai ėmė tikinti, kad mano miškas „migravo“ į paupį, kur auga kelios laukinės obelys ir du medžiai. Jų 1991-aisiais, panašu, dar net nebuvo…
Marija Gaidamovičienė vedžiojo komisiją, lenkė pirštus, vardijo savo bėdas, rodė į, jos manymu, žemėtvarkininkų specialiai padarytas klaidas, stebėjosi, kodėl naikinami riboženkliai (už tai numatyta iki 500 litų administracinė bauda, tik esą niekam tai neįdomu) ir vylėsi, kad rajone pagaliau bus sustabdytas neva egzistuojantis žemėtvarkininkų savivaldžiavimas ir valstybinės žemės dalijimas į kairę ir į dešinę bet kam, kas randa, kaip apeiti ir prieiti…
Gintaras Bielskis
