„Nepriklauso, bet juk norisi, kad visur gražu būtų…“

Viktorijos Budrevičienės darbas vien tik gatve neapsiriboja.

Neseniai „Širvintų kraštas“ rašė apie nelengvą gatvės šlavėjo darbą, apie kurį papasakojo Širvintų miesto „veidą“ – centrinę Igno Šeiniaus gatvę – tvarkanti Stasė Gudan. Širvintų miesto pabaigoje, teritorijoje, besiribojančioje su Širvintų kaimu, gatves prižiūri ir jas tvarko Viktorija Budrevičienė, mielai sutikusi papasakoti apie miesto periferinių gatvių tvarkymo ypatumus.

– Kokias Širvintų miesto gatves prižiūrite? Darbas nelengvas ir toli gražu ne prestižinis, tačiau dirbate jau…

– Praėjusį sekmadienį suėjo lygiai 35 metai… Pradėjau dirbti 1981 metų rugpjūčio 21 dieną. Prižiūriu Jaunimo gatvę nuo kryžkelės ligi Plento gatvės ir Upelio gatvę nuo tos pačios kryžkelės iki Zibalų kelio. Abi kelio puses. Kai atėjau dirbti, mieste mūsų buvo net 24 gatvių valytojos. Tada dar net šių šaligatvių nebuvo, vyko statybos. Dabar gatvių daugiau, o mūsų nuolatinių darbuotojų – tik devynios, tiesa, neseniai gal jau ir dešimta atsirado.

– Priminkite trumpai, kokius darbus privalote atlikti?

– Renkame šiukšles, grėbiame lapus, šluojame šaligatvius, valome sniegą, barstome smėlį. Mums taip pat priklauso dviejų metrų juosta į šoną nuo šaligatvio, tačiau negi matydamas šiukšlę toliau nuo kelio jos nepakelsi? Šiais metais tenka mažiau žolę grėbti, nes moterys, atsiųstos iš Darbo biržos, dirba tikrai atsakingai. Tik kad šiemet tokie orai, kad žolė labai greitai auga, sunku suspėti ją tvarkyti. Prižiūrime ir šiukšlių konteinerius. Iš pradžių mums buvo pasakyta, kad penkių metrų spinduliu prie konteinerių nelįstume. Bet kas iš to, jeigu prie konteinerių sumestas šiukšles katės, šunys, vėjas išnešioja po visą gatvę. Tai jau geriau surinkti tas šiukšles ir įmesti į konteinerius, negu paskiau po visą teritoriją rankioti.

– Tai negi žmogui sunku pačiam įmesti šiukšlių maišelį į konteinerį?

– Dieve, kokių žmonių yra… Kartais, mašinai sustojus, pro pravertas mašinos dureles tik švyst šiukšlių maišas ir skrenda konteinerio link. Kitas pavyzdys – moteris vedasi gal kokių ketverių ar penkerių metų vaiką į darželį. Aš už konteinerio renku šiukšles. Priėjusi maišelį numeta šalia konteinerio. Paklausiu, ar negalima buvo į vidų įmesti? Atsako, kad visi konteineriai pilni. O iš kur ji žino, juk net dangčio nepakėlė?… Svarbiausia, vaiką savo blogu pavyzdžiu moko ne tik šiukšlinti, tačiau ir įžūliai meluoti. Jaunimo gatvėje taip pat stovi konteineriai. Čia dažnai šiukšles išneša maži vaikai, kurie nepasiekia ar nepajėgia atidaryti konteinerio dangčio, todėl pastato šalia jo. O gal tėvai vaikams gerai nepaaiškina, kur tas šiukšles reikia dėti…

– Girdėjau, kad net nugaišusias kates tenka tampyti?

– Su tomis katėmis tikra bėda. Vieni jas šeria, kiti nuodija. Nesenai einu jau apsitvarkiusi gatve, girdžiu – šaukia moteris pro ketvirto aukšto langą: „Ten paimkit katė nugaišusi guli…“ Išeina, kad man ir daugiaaukščių namų kiemus tvarkyti reikia. Negi esu koks kačių laidojimo biuro darbuotojas? Tiek to, būčiau paėmusi, tačiau nieko su savimi neturėjau, negi tempsi už uodegos. Atidėjau iki kitos dienos. Tik spėjau pareiti namo, jau meistrė skambina, kodėl jau antrą parą padvėsusi katė guli kryžkelėje? Turėjau paimti maišą ir tą katiną išnešti. Pavasarį vėl iš to paties namo ketvirto aukšto rėkia, kad va ten, einant į garažus, patvory du katinai guli. Nors ir ne mano teritorija, tačiau teko tuos du katinus išnešti… Patikėkite, įkišus juos abu į maišą teko vilkte vilkti, kokie jie sunkūs buvo, – nušerti, matyt, išnešti iš namų ir palikti patvory… Negi sunku žmogui savo globotinį, jam nugaišus, užkasti?

– Sakėte, kad jūs tvarkote tik du metrus į abi puses nuo šaligatvių. Toliau juk nepriklauso?

– Nepriklauso, bet juk norisi, kad visur gražu būtų. Tik kad žmonės dabar kažkokie savanaudžiai, o gal beširdžiai. Tvarkydama gatvę, pirmiausia aprenku aplink konteinerius, paskui jau šluoju. Konteineriai mano teritorijoje stovi trijose vietose. Kartais nuo Jaunimo gatvėje esančių iki Upelio gatvės konteinerių kertu kampą, eidama tiesiai per kiemus. Pamačiusi šiukšlę pakeliu. Kartą renku šiukšles prie daugiaaukščio namo, o trečiame aukšte žmogus rūko ir dar degančią nuorūką meta man po nosimi. Pakeliu galvą – nusižvengia ir dingsta. Ir dar… Jeigu apeisi ir aprinksi po langais šiukšles, tai kitą dieną maišus rasi. Matyt, mano, kad vis tiek ta valytoja surinks… Ir dar pasako, kad jeigu mes nešiukšlinsim, tai ką tu tada darysi? Keista, juk dabar visi žmonės butus išsipirkę ar nusipirkę, butai – jų nuosavybė, o tvarkytis savuose kiemuose ne prestižas. O gal tingi?

– Šiukšlina ne tik nekultūringi ir siaurakakčiai žmonės, tačiau šiukšles išnešioja katinai, varnos…

– Jeigu tie, kaip sakot, siaurakakčiai žmonės palieka neuždarytą konteinerį, tai aišku, šiukšles pasiekia ir katinai, ir varnos. Jeigu pasiekia varnos, tai jos labiausiai išdrasko į smulkius gabalėlius tualetinį popierių, pamėgink po to surinkti. Vadinamieji „bomžai“ knisasi šiukšlėse, o dangčių neuždaro. Vienas jų anksti ryte dar su prožektoriumi apeina visus konteinerius, o po jo reikia eiti ir dangčius uždarinėti. Buvau pričiupusi, tai jis: „O koks mano reikalas“, – sėdo ant dviračio ir nuvažiavo. Negaila, tegu knisasi įlindę ir kojomis, ir rankomis, tačiau galėtų nors dangtį uždaryti.

– Papasakokite apie save, apie savo gimtinę, šeimą.

– Esu kilusi iš Musninkų krašto, Pagojaus kaimo. Dabar ten gyvena vyriausioji sesuo, kuriai kitais metais sueis jau 80 metų. Mes augome penkiese, tačiau likome tik trys seserys. Brolis ir viena sesuo jau mirę. Aš esu pati jauniausia, už vyriausią seserį jaunesnė penkiolika metų. Tėvas norėjo, kad ir aš būčiau gimusi berniuku. Šiaip esu labai tyli, rami ir labai nuolaidi. Nors kai baigiasi kantrybė, tai tada… Per tuos 35-erius metus pripratau dirbti viena, tad kolektyve jau negalėčiau, be to, ne kiekvienas man gali jau ir įtikti… Pavyzdžiui, jeigu duoda žmogų žolei pjauti, tai turiu prie jo stovėti. Esu reikli. Jau šešiolikti metai – našlė. Turėjau keturis vaikus, dabar tik du – sūnų ir dukterį. Du sūnūs žuvo. Džiaugiuosi keturiolikos metų anūke.

– Jūsų kolegė, tvarkanti Igno Šeiniaus gatvę, sakė, kad sunkiausias metų laikas žiema? O jums?

– Mano kolegė miesto centre turi daug mažiau šlavimo ir skutimo darbų. Mano teritorijoje – seni šaligatviai, reikia visas žoles išrauti. O kiek dar reikia grėbti – nuo kelio ligi pat daugiaaukščių namų. Daugiausia šluoti tenka rudenį, nes šalia kelio nemažai medžių, prikrenta daug lapų, vėjas greit juos išnešioja, ypač prie darželio. Čia lapai smulkūs, sugrėbti sunku. Prie namų gyventojai taip pat prisisodinę medžių, tačiau patys rudenį lapų netvarko, vėjas juos pučia ir prineša pilnas gatves. Jeigu normali žiema, tai sniegą nuvalei, pabarstei – ir tvarka. Sunkiau būna lijundrų metu, tada reikia budėti, nes nežinia kada šaligatviai pavirs čiuožyklomis. Gerai, kad gyvenu pirmame aukšte, tai nesunku išlėkus patikrinti. Prisimenu, vieną neseną atsitikimą rudenį. Oras atrodė lyg ir nieko, tik išeinu, atsistoju ant šaligatvio, o jis, kaip stiklas. Greitai stveriu kibirą smėlio ir bėgu pabarstyti prie įėjimo į darželį. Eina moteris, aš jau pasiruošusi su „šiufeliuku“ pilti, tik dar ją praleidžiu, tačiau ji čia pat išsitiesia ant žemės… Žiemą stengiamės sniegą nuo šaligatvio nukasti kiek galima daugiau. Dabar žiemos šiltesnės, o būdavo tiek prisnigdavo, jog kelio važiuojamoje dalyje tik siauri koridoriai likdavo. Tiesa, prisimenu žiemą, per kurią nė karto sniego rimtai valyti nereikėjo, užtekdavo šluota nušluoti.

Sunkiausia vieta – prie darželio „Buratinas“. Visas kraštas apstatomas mašinomis. Turi gaudyti momentą, kada ta mašina išvažiuoja, ir tik tada gali šluoti. O kaip pavasarį smėlio kelkraštyje paimti? Tuo tarpu nauja aikštelė dažnai tuščia. Paklausus, darbuotojai sako, kad aikštelė skirta tėvams, o tėvai – kad darbuotojams. Bet juk jokio draudžiamo kelio ženklo nėra. Matyt, tėvams didelė problema savo atžalas šimtą metrų pavedėti. Būtų galimybė, įvažiuotų su mašina pro darželio duris.

– Iš šono pažvelgus atrodo, kad daug laisvo laiko turite? Ką veikiate laisvalaikiu?

– Keliamės anksti, ypač žiemą. Visi dar saldžiai miega, o mes jau lauke dirbame. Vasarą taip pat reikia šluoti anksti, dar prieš einant žmonėms į darbą, kad netrukdytume. Juk nestovėsi ir nelauksi, kol kiekvienas žmogus praeis. Šiaip mums priklauso dirbti penkias dienas po septynias valandas, šeštadienį – tris, o sekmadienį – dvi valandas. Tačiau į darbo valandas nežiūrime, svarbu, kad gatvėse būtų švaru ir gražu, dirbame be pertraukų, kavutę tenka gerti tik po darbo namuose. Laisvalaikiu mėgstu megzti, spręsti kryžiažodžius. Būna, kad bedirbdama užsimirštu – ir paverkiu, ir padainuoju, ir pati su savimi pakalbu. Dabar, kai yra mobilūs telefonai, tai nenuostabu pamatyti garsiai gatvėje vieną žmogų kalbantį, o anksčiau praeiviai nustebę dairydavosi aplinkui ir klausdavo, su kuo aš kalbu? Per savo darbo metus esu visokių žodžių girdėjusi, iš kurių „ragana“ bene pats švelniausias. Kiti – tikrai ne spaudai… Gaila, kad mažai kas pastebi mūsų darbą, jo nevertina…

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas