Šiais metais minime vieno žymiausių Aukštaitijos medžio drožėjų, tautodailininko, pasakoriaus ir poeto Ipolito Užkurnio (1926–2004) 100–ąsias gimimo metines. Ipolitas Užkurnys išgarsėjo kaip savitas medžio drožėjas ir skulptorius, gebėjęs paprastame medžio gabale įžvelgti būsimą personažą, atskleisti žmogaus charakterį, perteikti tautosakos, istorijos ir kasdienio gyvenimo vaizdus. Jo rankose medis prabilo – pasakojo apie žmogų, jo likimą, papročius, džiaugsmus ir rūpesčius.
Menininkas gimė 1926 m. lapkričio 5 d. Gelvonų valsč. Pyplių kaime, dabartiniame Širvintų rajone, mažažemio valstiečio šeimoje. Vos ketverių metų neteko motinos. Nuo mažens teko patirti gyvenimo sunkumų, anksti pažinti darbo vertę ir atsakomybę. Vaikystė, praleista kaime, tapo pirmąja gyvenimo mokykla, išmokiusi stebėti žmones, kasdienius darbus ir aplinkos grožį.
1934–1937 m. su pertraukomis mokėsi Bagaslaviškio (Širvintų r.), Laukžemės (Kretingos r.), Gibišėlių (Klaipėdos r.), Pryšmančių (Kretingos r.) pradinėse mokyklose. Baigė tris klases.
Piemenavo, dirbo įvairius žemės ūkio darbus. Būtent tuomet ėmė ryškėti jo polinkis į kūrybą, iš pradžių lipdė iš molio, vėliau įsigijęs peiliuką, pradėjo drožinėti medį. Ypač didelį įspūdį jam darė tradiciniai žemaičių kryžiai, koplytėlės ir jose esančios medinės šventųjų skulptūrėlės. Šis liaudies meno pasaulis skatino domėtis medžio drožyba ir stiprino norą pačiam kurti.
Jaunojo Ipolito gyvenimą paženklino ir Antrojo pasaulinio karo metai. 1944–1945 m. jis tarnavo 16–ojoje lietuviškoje divizijoje. Po karo persikėlė į Vilnių, vedė, susilaukė sūnaus ir dukros. Vilniuje dirbo mūrininku, statybininku, taksi parke, vėliau (nuo 1963 m.) – Vilniaus metalo konstrukcijų Bandomojoje eksperimentinėje gamykloje. Reikėjo rūpintis šeima, todėl ilgą laiką medžio drožyba liko laisvalaikio užsiėmimu.
Lemiamas posūkis I. Užkurnio gyvenime įvyko 1965 metais. Tais metais jis pradėjo aktyviai dalyvauti liaudies meno kūrinių parodose. Pirmuosiuose darbuose vyravo nedidelės, kasdienio gyvenimo įkvėptos skulptūrėlės – piemenukai, kaimo merginos, artojai ir kiti paprasti žmonės.
Ilgainiui menininko kūryba plėtėsi. Jis ėmėsi sudėtingesnių kompozicijų, istorinių ir religinių temų, kūrė portretus. Per kūrybinį gyvenimą sukūrė daugiau kaip 1500 medžio kūrinių. 1966 m. tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. Jo darbai eksponuoti ir kitose Europos bei pasaulio šalyse.
I. Užkurnys kūrė istorines, literatūrines ir religines kompozicijas. Tarp žinomų darbų – „Vilniaus įkūrimas“, „Žalgirio mūšis“. Ypač reikšmingi jo sukurti žymių žmonių portretai. Jie liudijo menininko norą suprasti vaizduojamą žmogų. 1986 m. sukurta kompozicija „Jei ne tu, Poviliuk…“, skirta Povilui Višinskiui ir Žemaitei.
I. Užkurnys buvo įvairiapusė asmenybė. Jo kūrybiniai interesai neapsiribojo medžio drožyba. Jis rašė eilėraščius, poemas, apybraižas, humoristinius vaizdelius. Menininkas sukūrė apie 136 poezijos kūrinius ir maždaug 100 prozos tekstų. 1977 m. parašė ir savo lėšomis išleido knygą „Mano Jėzus“.
Menininko kūryba buvo įvertinta ne vien parodomis ir žiūrovų dėmesiu. 1972 m. jam suteiktas medžio drožėjų meistrų meistro vardas, o 1975 m. jis tapo nusipelniusiu kultūros švietimo darbuotoju. 2000 m. už nuopelnus Lietuvai jam įteiktas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius.
Apie I. Užkurnį sukurtas ne vienas televizijos filmas, jis buvo daugelio radijo laidų dalyvis. Menininko vaizdo ir garso dokumentų saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve. Apie menininką išleistas albumas „Ipolitas Užkurnys“.
Mirė 2004 m. lapkričio 10 d. Vilniuje. Palaidotas gimtųjų Pyplių kapinėse. Sugrįžimas į gimtąjį kraštą simboliškai užbaigė gyvenimo ratą.
Meistro namuose Vilniuje buvusią kūrinių kolekciją jo našlė Auksė Aurelė Užkurnienė padovanojo Širvintų kraštui. Šiuo pagrindu Kernavėje 2015 m. atidaryta Ipolito Užkurnio kūrybos ekspozicija. Čia galima pamatyti ir drožėjo įrankius, jo literatūrinį paveldą.
Kraštiečio atminimo išsaugojimas primena, kad kultūros paveldas nėra vien senieji pastatai ar muziejuose saugomi daiktai. Tai ir žmonių istorijos, jų vertybės, kūryba bei ryšys su vieta, kurioje jie gimė.
Galime didžiuotis, kad iš mūsų krašto kilo tokio talento ir darbštumo žmogus. Medis, kurį palietė Ipolito rankos, tapo daugiau nei medžiaga. Jis virto atmintimi, pasakojimu ir liudijimu apie žmogų, kuris nepaisydamas gyvenimo sunkumų, sugebėjo palikti ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje.
Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos informacija
Nuotr. Ugnės Trumpickaitės
