Rūšiavimas palauks. Kol kas triratukais važinėsis mirusieji?

Netrukus Šniponių kaime, Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėje bus atidaryta dalijimosi daiktais stotelė DĖK’UI. Nebereikalingų daiktų rūšiavimas taps dar patogesnis.

Į ją bus galima atvežti ir palikti tvarkingus, nesulūžusius, blogomis savybėmis nepasižyminčius daiktus, kurie dar gali būti naudingi kitiems. Iki šiol tokios galimybės pas mus nebuvo, o nereikalingus, bet dar tinkamus naudoti žaislus, baldus, buitinę techniką, įvairias smulkiojo transporto priemones ir pan. žmonės palikdavo prie konteinerių ar versdavo į didžiųjų gabaritų konteinerius, pastatomus keliskart per metus prieš didžiąsias šventes.

Jog tai nėra iš piršto laužtos kalbos, o rūšiavimas yra aktualus, buvo galima įsitikinti ir šiomis dienomis. Pateikiami vaizdai – tik keli, kuriuos pavyko užfiksuoti per kelias savaites. Kažkas prie mišriųjų atliekų konteinerio I. Šeiniaus gatvėje išvertė visą krūvą drabužių ir avalynės, na o prie Musninkų kapinių kažkas atvežė ne tik kelias senas padangas, bet ir porą vaikiškų triratukų. Stebina tokio žmogaus vertybių sistema: amžinojo poilsio vieta neturėtų tapti nereikalingų atliekų atsikratymo aikštele. Tokiam akibrokštui prilygtų nebent kapinėse pririšta karvė ar surengta diskoteka.

Konteineris drabužiams dingo. Kitas neatsirado. Nukentėjo rūšiavimas

Labai keista, kad tokios paslaugos Lietuvoje, taip pat ir Širvintose reikėjo laukti taip ilgai.

Kurį laiką mieste, Upelio gatvėje, „veikė“ drabužių ir avalynės surinkimo konteineris, kuris greitai prisipildydavo, o jį ištuštinti kažkodėl neskubėta. Atvežę drabužius ir neradę galimybės civilizuotai jais atsikratyti, žmonės juos suversdavo prie konteinerių ar mesdavo į mišriųjų atliekų konteinerius. Bet toks „rūšiavimas“ – ne išeitis.

Tiesa, drabužius ar avalynę buvo galima nuvežti į tą pačią Šniponių didžiųjų atliekų surinkimo aikštelę, tačiau ten ribojamas jų kiekis. Iš pirmo žvilgsnio žmogui priskiriamas 50 kg per metus kiekis atrodo logiškas, tačiau dažniausiai drabužiais lietuviai atsikrato tik didelių permainų akivaizdoje – persikraustydami, po artimo žmogaus mirties ir pan. Tada suvokiama, kad į nustatytą kiekį labai sunku įtilpti. Rūšiavimas tada reikalauja didesnių galimybių.

Atvežus į aikštelę, čia nebuvo galimybes rūšiuoti drabužius, tad dar geri, apynauji, tvarkingi ir švarūs drabužiai pačių juos atvežusiųjų buvo metami į stambių atliekų konteinerius su kitomis atliekomis, kad paskui būtų susmulkinami ir sudeginami. Taip nesilaikyta pagrindinio atliekų tvarkymo principo, kad dar tinkami naudoti daiktai būtų panaudojami pagal jų paskirtį, tinkami perdirbti – atiduoti perdirbimui, ir tik jau niekam netinkami virstų kuru.

Bus galima rinktis internetu, kas jums tinka

DĖK’UI stotelės, manoma, daugelį šių problemų išspręs, kadangi žmonės gerus daiktus tokiose stotelėse galės atiduoti, jog jie pasitarnautų kitiems. Tiesa, ne viską, apie drabužius kol kas nekalbama. Bet į DĖK’UI stoteles bus galima atiduoti ir tokius daiktus, kaip dažus, lakus, klijus ir pan., tik jie turės būti originalioje, nepažeistoje pakuotėje, o prie išardytų daiktų reikės pridėti surinkto daikto nuotrauką, surinkimui reikalingas detales ir surinkimo instrukciją. Prieš atiduodant daiktus prašoma pasirūpinti, kad jie būtų švarūs.

Daiktų nuotraukos bus skelbiamos duomenų bazėje (www.stoteledekui.lt), galima rezervuoti patikusius daiktus, bet ne daugiau kaip tris daiktus, nurodant asmens vardą ir elektroninio pašto adresą. Daiktus pasiimti iš dalinimosi daiktais Stotelių tinklo DĖK`UI bus galima aikštelių darbo metu kiekvieną ketvirtadienį nuo 11 iki 18 val.. Neatsiėmus rezervuoto daikto, rezervacija panaikinama automatiškai.

Skelbiama, kad pirmiausia tokių stotelių naudą pajaus vargingai gyvenantys ir nelaimių, pavyzdžiui – gaisrą, patyrę žmonės. Tokiems bus leidžiama rezervuoti ir pasiimti daugiau daiktų.

Austrijoje toks rūšiavimas neša pelną

Panašios stotelės (tiksliau – aikštelės) yra labai populiarios kai kuriose šalyse, pavyzdžiui – Austrijoje, kur jos neša pelną jas eksploatuojančioms įmonėms. Žmonės ten gali atvežti ir atiduoti nebereikalingus daiktus. Beje, net 47 kategorijų, tarp jų – net nebaigtas deginti žvakes! Skirtingai, nei buvo pas mus, nėra ribojamas atiduodamų daiktų kiekis, už atiduodamus daiktus neimamas joks mokestis. Atiduoti daiktai čia pat darbuotojų yra apžiūrimi, jei reikia – „už sienos“ suremontuojami ir čia pat esančiame paviljone parduodami tiems, kam jų reikia. Paklausa didžiulė, kadangi tarp tokių daiktų yra nemažai apskritai nenaudotų, dėl įvairių priežasčių netikusių juos įsigijusiems žmonėms.

Toks pavyzdys buvo pateiktas praėjusią savaitę Europos parlamento biuro Lietuvoje organizuotame seminare apie klimatą bei aplinką. Nuskambėjo vieno jo lektoriaus pastebėjimas, kad klysta tie, kurie mano, jog rūšiavimą ir pakartotinį daiktų panaudojimą labiausiai lemia ekonominė nauda ar finansinės priemonės. Nustatyta, kad lietuviui didžiausią įtaką turi tokios paslaugos prieinamumas. Nors ir įsteigėme tokių aikštelių, kaip veikai Šniponyse, patys tuojau pat „apsistatėme“ sienomis: nustatėme normas, kiek ir ko žmogus gali civilizuotai priduoti (kas turi daugiau – tegul atsikrato necivilizuotai?), verčiame žmones gaišti laiką ir pildyti popierines atiduodamų daiktų formas, kurios netrukus virsta naujomis atliekomis.

O kodėl nebuvo galima pasekti civilizuotų šalių pavyzdžiu – sudaryti sąlygas, kad žmogus visa tai vežtų ne prie konteinerių (tai, beje, irgi nėra blogai) ar į mišką, pakeles, paupius? Jungtinėje Karalystėje, Velse, apskritai atliekos nėra surenkamos, ten žmogui yra pareiga turimas atliekas nuvežti ir atiduoti jų perdirbėjams. Suprantama, dėl to yra apšnerkštų pakelių, bet einama prie to, kad visi taps sąmoningi.

Plastikas turi 8 gyvenimus

Kalbant apie atliekų surinkimo ir perdirbimo kaštus reikėtų pastebėti, kad į kiekvieno parduodamo daikto kainą jau yra įskaičiuotas jo sutvarkymas, tuos pinigus ir gauna tuo užsiimančios įmonės. Maža to, visa tai virsta naudinga žaliava, naudojama gamybai ar kaip kuras. Tvarkytojas tai parduoda ar gali panaudoti savo vystomoje gamyboje ir gauti papildomą pelną. Taigi „muilinti“ visuomenei akis, kad reikia kelti atliekų surinkimo paslaugos kainas ar įvesti mokesčius, nes viskas brangsta, – nereikėtų. Principas, kad moka teršėjas, šiuo atveju sąlyginis. Teršėjas yra ne rūšiuojantis, tvarkingai atliekomis atsikratantis gyventojas, o gamintojas, importuotojas, pardavėjas, kuris ir turi susimokėti per įvairius nustatytus mokesčius.

Seminare nuskambėjo pavyzdys, kad plastikas gali būti perdirbamas iki 8 kartų, kol galiausiai lieka tinkamas tik kaip kuras. Beje, turintis didesnį kaloringumą nei kitos rūšies kuras. Ta didesnė vertė turėtų atpirkti ir didesnius aplinkosauginius reikalavimus – specialius katilus, filtrus ir pan.

Tačiau iki to, kai plastikas sudega krosnyje, jis gali būti panaudotas kitiems tikslams, tereikia jį surinkti ir išrūšiuoti. Blogiausia tik tai, kad nerūšiuodami žmonės trumpina plastiko panaudojimo ciklus. Užterštas, neišplautas plastikinis butelis tiesesniu taikymu keliaus į krosnį užuot virtęs nauju daiktu. Beje, įdomų ir išskirtinį pavyzdį apie tai pateiksime viename iš artimiausių „Širvintų krašto“ numerių, o kol kas pakartosime pagrindinę taisyklę: tiek plastikas, tiek kita perdirbimui ar kurui naudojama atlieka yra žaliava, kuri nieko nebekainuoja, nes už ją jau buvo sumokėta įsigyjant ankstesnį daiktą.

Po 5 metų bus privaloma rūšiuoti senus drabužius

Grįžtant prie DĖK’UI stotelių reikėtų pasakyti, kad tai tik vienas būdų, kaip tinkamą naudoti daiktą išsaugoti tolesniam gyvenimui. Tarp šių daiktų – nemažas kiekis tekstilės. Aplinkos ministerijos duomenimis, per metus šalyje surenkama apie 11 tūkst. tonų tekstilės atliekų, tačiau didelė jų dalis surenkama kartu su gamybinėmis ar komunalinėmis atliekomis.

Europos Sąjungos reikalavimai įpareigoja, kad nuo 2025 metų sausio 1 dienos tekstilės atliekos būtų surenkamos atskirai. Už komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimą, tuo pačiu ir tekstilės atliekų surinkimą, atsakingos savivaldybės. Taigi ir nuo Širvintų rajono savivaldybės priklausys, kiek dar laiko prie konteinerių gulės štai tokios drabužių ir batų krūvos. Šiuo metu savivaldybės taiko įvairias priemones šioms atliekoms surinkti, tačiau to sistema dar nepavadinsi. Kuo anksčiau mes pradėsime įgyvendinti šį aplinkosauginį reikalavimą, tuo labiau išsiveršime į priekį ir tapsime pavyzdžiu kitiems, kaip pavyzdžiu rodomas Alytaus regionas, pirmasis ir kol kas vienintelis šalyje įdiegęs maisto atliekų rūšiavimą ir jų surinkimą. Pas mus kol kas pasidžiaukime atsirasiančia DĖK’UI stotele, kuri, be abejonės, vienas iš reikšmingų žingsnių ne tik švaresnės aplinkos, bet ir mūsų gyvenimo kokybės link.

Gintaras Bielskis