Te atminty gyvi išlieka…

„Sunkūs buvo laikai,“ - prisimena Burniškių kaimo gyventoja Bronislava Lapinskienė.

„Sunkūs buvo laikai,“ - prisimena Burniškių kaimo gyventoja Bronislava Lapinskienė.

1990 metų kovo 11 dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė.

Kad ir kaip būtų keista, tačiau su šia data glaudžiai susijęs partizanų Didžiosios Kovos rinktinės vado Jono Misiūno – Žalio Velnio likimas. Knygoje „Žaliojo Velnio takais“ Stanislovas Abromavičius rašo, kad 1946 metų vasarą Didžiosios Kovos apygardą sukrėtė didžiulė išdavystė, kurią organizavo Vilniaus universiteto docentas Juozas Albinas Markulis-Erelis. Tai jis rekomendavo naujuoju partizanų apygardos vadu paskirti Viktorą Pečiūrą – Kapitoną Griežtą (nuo 1942 metų NKGB agentas Gediminas), kurio kvietimu Jonas Misiūnas atvyko į pasitarimą Vilniuje ir čia buvo saugumo suimtas. Nužudytas buvo po septynių mėnesių žiaurių tardymų Maskvoje, Butyrkų kalėjime, būtent, kovo 11 dieną. Jeigu jis būtų žinojęs, kad tą pačią dieną lygiai po 43 metų Lietuva bus vėl laisva, galbūt ir mirtis būtų buvusi lengvesnė. Gaila, tačiau šito nežinojo ir budeliai.

Sovietams okupavus Lietuvą, 1944 metų liepos mėnesį Jonas Misiūnas kartu su šeima apsigyveno Janionių kaime, pas ūkininką Juozą Kupčinską. Apie Žaliojo Velnio gyvenimą ir jo kovos kelią parašyta nemažai knygų. Šiame straipsnyje tik keletas prisiminimų žmonių, dar galinčių papasakoti apie žiaurius pokario metus. Dėl suprantamos priežasties, laikui bėgant, tokių liudininkų vis mažėja. Pasak istorijos tyrinėtojų, Čiobiškis – Didžiosios Kovos partizanų apygardos sostinė. Po Čiobiškio apylinkes „gide“ sutiko pabūti ūkininkė Ona Kazlauskienė.

Namas, kuriame gyveno Bagdonavičių šeima.

Namas, kuriame gyveno Bagdonavičių šeima.

80-ies metų Burniškių kaimo gyventoja Bronislava Lapinskienė (tuo metu jai buvo 12 metų) pasakoja: „Burniškiuose ir aplinkiniuose kaimuose tada daug žmonių gyveno. „Žaliukai“ (partizanai) vienoje vietoje ilgai neužsibūdavo. Eidavo miškais per kaimus. Sako, Žalias Velnias netūnojo balose, nebraidė pelkėmis. Jei važiavo, tai geru keliu, jei ėjo, tai švariu mišku. Ir tai galėjo padaryti dėl gero savo ryšininkų darbo. Tiesa, visokių ryšininkių būdavo… Kai kurios panelės labai įsivaizdindavo, vaikščiodavo su partizanais pasipuošusios. Viena ryšininkė keturis vyrus išdavė bunkeryje prie Musės upės. Po to slapstėsi nuo partizanų, nes būtų nušovę. Tokius vyrus išdavė, bunkerius parodė. Baisūs laikai buvo… Aš tada dar jauna buvau, gal jeigu būčiau vyresnė, būtų pakalbinę, būčiau ir aš išėjusi miškan.

Bunkerių namuose beveik nebuvo, vasarą partizanai gyveno miškuose. Partizanus padėjo išnaikinti patys lietuviai – išdavikai. Apie vieną išdavystę pasakojo vyro brolis. Tada miške partizanai buvo net trimis žiedais apsupti. Net daina buvo apie juos sukurta. Kaip per apsupimo liniją pereiti? Nukirsdavo tankią eglaitę, ją pamėtėdavo priekin ir šliauždavo palei ją, kad nepamatytų. Tokiu būdu vyro broliui pasisekė išsiveržti, bėgo miškais ir net nepajuto, kaip atsidūrė Kernavėje.

Čiobiškyje buvo malūnininkas Serapinas. Su „skrebais“ susidėjo. Jis kaip malūnininkas buvo turtingas. Pas jį ateidavo partizanai. Keturis vyrus pavaišino apnuodyta degtine. Butelio gerti nebaigę, pradėjo snausti. Dviese dar šiaip ne taip nušliaužė už Čiobiškio, o kiti ir sukniubo. Nugirdęs davė „skrebam“ žinią, kad atvažiuotų. Tai tą malūnininką naktį su apsauga išvežė nežinoma kryptimi, kad apsaugotų nuo partizanų keršto.

Žalio Velnio žmona buvo nušauta Pigonyse. Pats Žalias Velnias buvo aukštas, gražus vyras. Pati jo nemačiau, tačiau tėvai pasakojo. Pas mus neužeidavo. Ėjo kalbos, kad Žalio Velnio niekur nerado, gal nukankino ir išmetė. Gal porą šimtų tų partizanų buvo. Būdavo „žaliukai“ žiemą ateina, pavalgo ir išeina. Reikėdavo duoti jiems valgyti. Būdavo, užsakydavo ir reikėdavo paruošti. Jau, žiūrėk, nuo Burniškių eina „skrebai“ su slidėmis. Ateina, mato pėdsakus ir klausinėja, ar ne banditai buvo užėję. Atsimenu, – kartą atėjus „skrebams“, toks leitenantėlis net spintose ieškojo partizanų. Buvo rusas, tačiau šnekėjo lietuviškai. Savaime aišku, ieškojo lašinių, pinigų… Paprastam kaimiečiui reikėjo visų bijoti.

Žaliojo Velnio žmonos Onos Misiūnienės kapas Čiobiškyje.

Žaliojo Velnio žmonos Onos Misiūnienės kapas Čiobiškyje.

Partizanai buvo gražūs, jauni, aukšti vyrai su gražiomis uniformomis. Nežinia, kas siuvo, iš kur jas ėmė? Iš pradžių ir dieną po kaimus vaikščiodavo, tik vėliau juos pradėjo „skrebai“ sekti, tai ateidavo tik naktį. Turėjome šunį vardu Sabalis. Jei eidavo „skrebai“, lodavo vienaip, o jeigu partizanai – kitaip. Taigi, iš anksto žinodavome, kas ateina. O kas tokie „skrebai“ buvo? Pradžioje gal tik keli rusai, o kiti tie patys vietiniai lietuviai. Buvo laikai, kada vietinis vietinį šaudė, išdavė… Sunkūs laikai buvo. Gerai, kad mūsų niekur neišvežė, nebuvo įrodymų, svarbiausia, niekas neįskundė, o ir žemės turėjome tik penkis hektarus.“

Rusių Rago gyventojas Albinas Šalkauskas prisimena: „Žalio Velnio kovotojai visur aplinkui buvo. Pas mumis vadas buvo Vilkas. Kai Vilką paėmė, tai tada Karabinas – Vaclovas. Žalias Velnias buvo ne vietinis. Viename mūšyje Pigonių kaime „skrebai“ apsupo „žaliukus“. Jie nemanė, kad „žaliukai“ ir kitose gryčiose. Tai „žaliukai“ šituos apsupo. „Skrebų“ atvažiavo trylika, tai dvylika paguldė. Ale tryliktas, kur buvo šlubas, pasislėpė šulinyje. Partizanai viską iškratė ir nerado. Tas „skrebas“ buvo iš Musninkų. Dar mane mušė su buože, klausinėjo, kur Albertas. Tai jis su akmeniu numušė Barboros statulėlę ir tą pačią dieną miške koją susilaužė, todėl ir šlubavo. Taigi, Dievas yra. Partizanai vėliau tą „skrebą“ pakorė.

Tada partizanų visur buvo pilna. Kartą gal 500 jų kėlėsi per Nerį. Bunkeriuose gyveno vasarą. Iš pradžių „skrebai“ bijojo „žaliukų“. Kartą prie kelto vežėme rugius. Atlėkė du „skrebai“ į kolūkius varyt. Tik spėjo atlėkti, kai davė partizanai šaudyt, arklius peršovė, tai jie grioviais palei Nerį pabėgo. Paskiau, kai baigėsi karas, kai davė kariuomenę, tai visus iššaudė. Grandinė kareivių stovėjo prie Neries, kad neperplauktų. O kai rado bunkerį prie Musės, tai eidavo ir tikrindavo palei abi kranto puses. Partizanai dažnai palei krantą išsikasdavo juos. Kitaip nebūtų kur žemes dėti. O čia – į upę, ir žemės dingsta be pėdsakų. Bunkeriai siekdavo net tris metrus, juose stovėdavo stalas, lovos sienose, spintos. Lyg kambarys po žeme. Ant viršaus užsistatydavo sausais lazdynų krūmais.

„Žaliukai“ paprastų žmonių nešaudė. Jei tu prieš, tai, žinoma. Sakydavo, kad užpakalį ištarkuos ir dar druskos pabers. Kartą ganėme karves. Prie mūsų prisėdo nepažįstamas žmogus, davė užrūkyti, pašnekėjo, o vėliau pradėjo kamantinėti, ar matėm tą ir aną. Atsakėm, kad nieko nematėm ir nieko nežinom. Tam žmogui išėjus, atėjo partizanas ir pagyrė, kad nieko nepasakėm. Jei būtume priplepėję, gal būtų nešaudę, bet į kailį tikrai būtume gavę.“

Pasak Onos Kazlauskienės, jai Mykolo Ručinsko anūkas pasakojo, kad jo senelis irgi turėjo bunkerį namuose. Slapstėsi, bet vis tiek sugavo ir ištrėmė. Užmaskuodavo didele pintine su bulvėmis ir niekas net nepagalvodavo, jog apačioje bunkeris. Beveik visi turėjo bunkerius.

Paminklas žuvusiems broliams Bagdonavičiams Vytautui - Topoliui ir Feliksui - Barsukui.

Paminklas žuvusiems broliams Bagdonavičiams Vytautui - Topoliui ir Feliksui - Barsukui.

Partizanas Albinas Bagdonavičius (gyvena Širvintose) pasakoja: „1944 metų antroje pusėje Čiobiškio apylinkėse pasirodė Jonas Misiūnas, kuris apsistojo Janionių kaime pas mūsų giminaičius Kupčiūnus. Jis čia pradėjo organizuoti partizanų būrius. Mano broliai, susisiekę su Žaliu Velniu, pradėjo savo apylinkėje organizuoti šaukiamojo amžiaus vyrus į partizanų būrius. Mane dažnai siųsdavo pas Žalią Velnią įvairiais reikalais, tada buvau dar nepilnametis, turėjau 16 metų, todėl pakliūti į sovietų kariuomenę nebijojau. Plačiau papasakosiu apie 1945 metų liepos 10 dieną. Tą dieną žuvo du mano broliai: Vytautas – Topolis, štabo raštininkas, ir Feliksas – Barsukas, kuopos vadas. Vytautas turėjo 25, o Feliksas – 27 metus. Tame pačiame bunkeryje buvo ir štabo viršininkas Česlovas Tveraga. Pavalgęs ėjau pas tėvus padėti tvarkyti šieną pievoje. Staiga pamačiau du būrius kareivių ir stribų. Jie su savimi vedėsi porą šunų, nešėsi metalinius strypus žemei badyti. Tarp jų pastebėjau dvi žmogystas su apsiaustais ir skylutėmis akims ir nosiai. Iš žemo ūgio matėsi, kad moteriškos būtybės. Tai buvo jaunos partizanų ryšininkės. Pavardžių neminėsiu. Labai kaltinti jų nenorėčiau. Gal jos nenorėjo išduoti, bet buvo prigąsdintos, primuštos ir išsigandusios pasakė, kurioje vietoje galima būtų surasti bunkerį. Aš buvau nuvestas ir pristatytas dviem NKVD karininkams. Vienas iš jų buvo viršininkas Chiminas. Mane pasisodino ant skardžio, nuo kurio matėsi, kaip kareiviai vedžioja šunis, bado žemę ir tampo kiekvieną krūmelį bandydami pakelti. Klausinėjo, kokia mano pavardė, kur mano broliai. Aš jiems atsakiau, kad brolių neturiu. Smūgiai, klausimai, vėl smūgiai. Nieko neišgavę, atvedė dėdę Stasį. Tas paaiškino, kad vaikinukas, matyt, rusiškai nesupranta, nes broliai juk su vokiečiais pabėgo… Įpykęs Chiminas čiupo man už apykaklės, pastatė prie pat skardžio kraštelio, įrėmęs pistoletą į krūtinę, liepė pasakyti, kur broliai, nes nušaus kaip šunį. Nežinau, ar būtų šovęs, ar ne, tik tuo momentu bunkerio vietoje pasigirdo automatų serijos, o netrukus ir duslūs granatų sprogimai. Supratau, kad dabar jau viskas, broliai surasti. Jie sakydavo, kad gyvų nepaims, kad priešui nevergaus ir tęsėjo savo žodį. Mane nuvarė prie gulinčių brolių. Feliksas buvo jau miręs. Jis buvo pistoletu šovęs sau į smilkinį, o Vytautas susisprogdinęs granata. Jam buvo išėję viduriai, suardyta krūtinė, kairioji ranka nukirsta peties vietoje, laikėsi tik ant odos. Mane prievarta įgrūdo į bunkerį ir liepė išimti ginklus. Bunkeryje pamačiau baisų vaizdą: kraujo klanai, net sienos aptaškytos. Pagalvė, ant kurios susisprogdino Vytautas, visa suardyta, visur pilna plunksnų. Chiminas reikalavo, kad prisipažinčiau, kad čia mano broliai. Neprisipažinau… Šį kartą manęs nemušė tik liepė bėgti. Pagalvojau, kad dabar tai tikrai pils iš automato. Pribėgęs prie liepto atsisukau pažiūrėti, ką jie daro. Pamačiau, kad vežimas su broliais pajudėjo Čiobiškio link, o kartu varosi pasidavusį Česlovą Tveragą.

Kaip žuvo Žalio Velnio žmona? Rusų karininkui Musninkuose buvo pranešta, kad viename name Pigonyse yra partizanai. Savų žmonių karininkas pagailėjo ir nusiuntė ten stribus. Pigonyse susitiko Žalias Velnias su paleista iš kalėjimo žmona. Mūšyje beveik visi stribai buvo nušauti ir tik trys partizanai sužeisti. Namas, kuriame slėpėsi partizanai, buvo padegtas, teko bėgti ir, matyt, atsitiktinė kulka pataikė Žalio Velnio žmonai tiesiai į kaktą. Partizanas Balsevičius naktį nuvežė į Čiobiškį ir ten palaidojo.“

Šiandien mes esame nepatenkinti gyvenimu, skundžiamės įvairiomis bėdomis. Gal vertėtų nors retkarčiais mintyse pasukti laiko tėkmę atgal… Paklausti savo tėvų ir senelių, kaip jiems sekėsi gyventi ir išgyventi. Ir nepamiršti to…

Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top