Teresė Bartaškienė: ,,Jokių skundų iš klientų nesulaukdavome. Tiesiog į paštą atėję žmonės pasidžiaugdavo, išsišnekėdavo, išsakydavo savo nerimą.“
Viskas šioje žemėje keičiasi: vieni dalykai išnyksta, atsiranda nauji. Ypač ryškūs informacijos perdavimo pokyčiai, atsirado internetas, mobilieji telefonai. Bet rašytinio žodžio pakeisti bent kol kas nepavyksta. Dažnas lietuvis dieną pradeda su laikraščiu rankoje. O kur laikraštis, ten ir paštininkas. Laikraščius ir laiškus po kaimus nešiojantys žmonės dažniausiai pasižymi kuklumu, paprastumu, todėl lieka nepastebėti. Paštininkas į atokiausias sodybas pristato ne tik korespondenciją, bet ir pensijas, todėl pašto darbuotojas – mylimiausias žmogus kaime. Viena iš jų – Teresė Bartaškienė, ilgametė Alionių pašto viršininkė.
– 20 metų dirbau Pokiškių aštuonmetės mokyklos pradinių klasių mokytoja, – apie save pasakojo Alionyse I gyvenanti Teresė Bartaškienė. – Atsitiko taip, kad mokykloje neliko klasių lenkų dėstomąja kalba, teko rinktis kitą darbą. Taip tapau laiškininke ir Alionių pašto viršininke.
Alionių pašto viršininke Teresė Bartaškienė dirbo 17 metų.
1981 metais tapusi laiškininke Teresė Bartaškienė Alionių pašte dirbo 17 metų. Pasak pašnekovės, teko daug mokytis. Ir šiandien buvusi pašto viršininkė džiaugiasi, kad buvo apsupta nuoširdžių, pareigingų ir rūpestingų moterų kolektyvo. Tik geru žodžiu šiandieną ji mini buvusias bendradarbes: Teofilę Vancevičienę, Pauliną Dzedzickaitę, Jadvygą Cijūnaitienę, Kostę Germanavičienę ir kitas, su kuriomis daugiau nei dešimtmetį dirbo. Labai geri prisiminimai apie tiesioginius Širvintų pašto viršininkus Stefaniją Kolosovą ir Dainių Balsevičių, Jauniūnų pašto viršininkę Mildą Jurevičienę, Bartkuškio – Eleną Griškevič, Šešuolėlių – Mildą Bilotienę, Kiauklių – Ireną Juzonienę ir kitas. Pasak pašnekovės, anais laikais vyko socialistinis lenktyniavimas tarp paštų, pagal vadovybės numatytus rodiklius reikėjo lenktyniauti su Kernavės paštu.
Alionių pašto teritorija buvo ir šiaip gana didelė. Atėjus nepriklausomybei, buvo prijungta dar buvusio Juodiškių pašto teritorija, paštininkams reikėdavo aplankyti ne tik šalia Alionių esančius kaimelius, bet ir pasiekti Trapelius, net Molėtų rajono pakraščiuose gyvenančius Širvintų rajono žmones.
Sodybos puošmena - gėlynai.
– Spauda anais laikais būdavo labai pigi, – pasakojo buvusi pašto darbuotoja. – Žmonės labai daug užsisakydavo laikraščių, žurnalų. Tarybiniais laikais į Alionių paštą korespondenciją pristatydavo tiesiai iš Vilniaus, tik rajoninį laikraštį ir laiškus atveždavo maršrutiniu autobusu. Tekdavo kiekvieną rytą laukti iš Širvintų atvažiuojančio autobuso, pasiimti maišą su laiškais bei laikraščiais ir pradėti darbą pašte. Vien tik „Širvintų krašto“ (buvusios „Lenino vėliavos“) būdavo apie 100 egzempliorių, apie 100 „Valstiečių laikraščio egzempliorių, 25 „Komjaunimo tiesos“, 30 „Genių“, daugiau nei 100 egzempliorių lenkų kalba leidžiamo „Kurier Wilenski“. Žmonės spaudą prenumeruodavo pusmečiui arba ketvirčiui. Kiekvieną dieną atveždavo krūvas laikraščių, vos spėdavome suktis.
Paklausta apie pašto viršininkės kasdienybę, moteris sakė, kad į paštą užsukdavo labai daug moterų, kurios savo sūnus buvo išlydėjusios į kariuomenę. Jos atnešdavo siuntas, kurias reikėdavo išsiųsti jaunuoliams, tarnaujantiems kituose buvusios sąjungos miestuose. Tokių siuntinių ypač padaugėdavo prieš metines šventes. Motiniškai suruoštus lauknešėlius atnešusios moterys norėdavo pasipasakoti, pasidalyti rūpesčiais. Juk pašto viršininkas būdavo labai svarbus žmogus kaime, autoritetas. Turėjo būti doras, sąžiningas, patikimas. Pasak Teresės, nelengva būdavo nešti telegramas, skelbiančias blogas žinias. O telegramų anais laikais būdavo gana daug, jas tekdavo pristatyti ir po darbo valandų. Juk mobiliųjų telefonų nebuvo, o informaciją perduoti reikėdavo kuo skubiau. Buvo laikas, kai pašto skyriai dirbo be poilsio dienų, taip pat sekmadieniais, nes atrodė, kad be ryšių technologijų gyvenimas tiesiog sustotų.
Daug dėmesio skiriama aplinkos jaukumui.
– Darbe tarpusavyje sutardavome, – prisimena ryšių skyriaus vadovė, – jokių skundų iš klientų nesulaukdavome. Tiesiog į paštą atėję žmonės pasidžiaugdavo, išsišnekėdavo, išsakydavo savo nerimą. Toliau nuo parduotuvės gyvenantys žmonės paprašydavo atnešti duonos ir cukraus. Tekdavo jų prašymus išpildyti, nes žiemą nuošaliau gyvenantiems žmonėms pasiekti parduotuvę buvo sunku.
Alionių pašte Teresė Bartaškienė dirbo iki tol, kol buvo priimtas nutarimas palikti dirbti tik motorizuotus laiškininkus. Teresę Bartaškienę pakeitė dukra Edita.
Paklausta, jeigu metai grįžtų atgal, kokį darbą rinktųsi pašnekovė, moteris atsakė:
– Visi darbai yra geri ir kilnūs. Esu diplomuota pedagogė, baigusi Vilniaus pedagoginę mokyklą. Jeigu metai grįžtų atgal, rinkčiausi mokytojos kelią. Džiaugiuosi savo buvusiais mokiniais: žurnalistu Henriku Mažuliu, mokytoju Tadeušu Jakšta, ūkininku Jonu Kropa ir kitais.
Teresė Bartaškienė mokėjo ir tebemoka būti nuoširdi, o svarbiausia – tiki savimi ir kitais žmonėmis. Jos talentas – mokėjimas bendrauti su kraštiečiais – atsiskleidė. Šiandieną ji rūpinasi šalia namų žydinčiais gėlynais, skaito „Vakaro žinias“, „Širvintų kraštą“, savo namų bibliotekoje esančią grožinę literatūrą, džiaugiasi dukromis Sigute, dirbančia mokytoja Alionių mokykloje, ir Edita, dirbančia Alionių pašte, laukia užsukančių anūkų Arno, Dagnės ir Dano.
Romas Zibalas
