Norėjo į Vilnių, bet apsigyveno Širvintose

Aldona Usonienė po Šimtmečio širvintiškių apdovanojimo ceremonijos drauge su Širvintų rajono mere Živile Pinskuviene.

Kiekvienas žmogus savo gyvenime atlieka didesnius ar mažesnius darbus, vertus pagarbos ir dėkingumo, bet tikras žygdarbis – kiekvieną dieną jausti atsakomybę už į šį pasaulį ateinančią naują gyvybę, už skardų riksmą, už skausmą ir džiaugsmą kartu. Apie kilnius ir prasmingus buvusios akušerės Aldonos Usonienės darbus girdėjusi dažna Širvintų krašto šeima. Kai rajono gyventojai 2018 metais rinko šimtą Šimtmečio širvintiškių, viena iš jų buvo išrinkta Aldona Usonienė. Tikrai verta pagarbos ir šilčiausių padėkos žodžių. Kai pirmąją pavasario dieną Širvintų rajono savivaldybės FB paskyroje pasirodė pranešimas apie Aldonos Usonienės 90 metų jubiliejų, pasipylė dešimtys dėkingų širvintiškių sveikinimų. Garbingo jubiliejaus proga Aldoną Usonienę pasveikino ne tik draugai, giminaičiai, dėkingi širvintiškiai, bet ir Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė.

Širdis prie finansų mokslų nelinko

-Svarbu ne tai, ką darai kartkartėmis, svarbu tai, ką darai diena iš dienos, – prieš keletą metų viename interviu sakė Aldona Usonienė. – Lygiai 40 metų atidaviau mielam akušerės darbui. Gailiuosi, kad nesu tiksliai suskaičiavusi, kiek vaikų priėmiau į šį pasaulį, gal apie 10 000 naujagimių.

O visa ko pradžia buvo tėvų namuose Kutiškiuose, Radviliškio rajone. Ir tėveliai, ir vyresnieji broliai jau nuo mažų dienų jauniausiąją Aldoną vadindavo „mūsų akušere“. Kai 1953 metais Aldona baigė Šeduvos vidurinę mokyklą, ilgai nedvejojo – rinkosi mediciną, norėjo būti vaistininke. Nepavyko – pritrūko balo. Teko studijuoti finansus, bet širdis prie tokių mokslų nelinko, tad tėvelio – nagingo staliaus – paakinta įstojo į Panevėžio akušerių mokyklą ir 1957 metais gavo paskyrimą į Užvenčio (dabar Kelmės rajonas) ligoninę. Ten sukūrė šeimą su labai simpatišku, energingu gydytoju Vladislovu Usoniu. Ten gimė dukra Violeta. Jaunai medikų šeimai labai norėjosi arčiau didmiesčio, arčiau Vilniaus.

-Vyrą kvietė dirbti į Vilniaus universitetą moksliniu bendradarbiu, – yra sakiusi buvusi akušerė. – Nuvažiavome, apžiūrėjome, tinkamo buto negavome, todėl pasirinkome Širvintas. Čia ir gyvename nuo 1959-ųjų. Kai atvykome, Širvintos tik kūrėsi. Mano vyras pakeitė iš Širvintų išvykusį gydytoją Amšėjų.

Visą gyvenimą Aldona Usonienė dirbo akušere gimdykloje. Širvintų ligoninėje (dabar to pastato nebeliko) buvo 10 vietų palata, naujagimių skyrius, gimdykla ir koridorius. Kartais tekdavo skolintis lovų iš chirurgijos skyriaus. Tiek daug gimdymų būdavo, per budėjimą po 2-3 ir daugiau. Tekdavo budėti po kelias paras, neišsimiegodavo, pavargdavo, o budrumo prarasti negalima. Anot pašnekovės, labai laukdavusi pensijos, o kai ji atėjo, tai ir miego nebesinori. Tas darbas tiek į pasąmonę įaugęs, kad ir dabar sapnuojanti, kaip klausanti vaisiaus širdies tonų. Labai nustemba pabudusi ir supratusi, jog tai tik sapnas, kad niekur skubėti nebereikia.

-Tie darbo metai buvo tokie sunkūs, – prisiminimais pasidalijo Aldona Usonienė. – Darbavomės tokiomis sąlygomis, kad baisu prisiminti. Skyriuje dirbome tik dviese su sanitare. Reikėjo vaikus priimti, pervystyti, pamaitinti. Jeigu gimdavo neišnešiotas, šildydavome specialiais šildytuvais. Kai priaugdavo iki 2500 gramų, tik tuomet išleisdavome iš ligoninės. Akušerės turėjo mokėti viską: priimti kūdikį, atidalinti placentą, net narkozę gebėjome padaryti. Niekas sunku nebūdavo, rodos, nei to vargo, nei tų rūpesčių nepastebėjome. Patirtus įspūdžius maža skaičiuoti: juos reikėjo lyginti ir apmąstyti. Žvalgytis atgal galėjome tik tam, kad pasimokytume iš klaidų ir gautume naudos iš brangiai įgytos patirties.

Ilgametė akušerė prisimena, kad praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje moterys dažnai gimdydavo namuose, tekdavo vykti į kaimo trobas, pagelbėti, sielotis dėl galimų komplikacijų. Visą širdį tekdavo atiduoti darbui, kad tik gyvybę žmogui išgelbėtum – tiek dideliam, tiek mažam, vos atėjusiam į šį pasaulį.

Visokių dalykų gyvenime yra buvę. Širvintų ligoninė turėjo tik vieną greitosios pagalbos mašiną. Žiemą kelius užpustydavo, tai su automobiliu išvažiuoti būdavo neįmanoma. Kartą pačiam gydytojui Usoniui teko pas gimdyvę į Kiauklius rogėmis važiuoti ir gimdymą namuose priimti. Gimusius trynukus atėjęs kunigas pakrikštijo ir tuomet visus rogėmis vežėsi į Širvintas.

Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite kovo 4 d. laikraščio numeryje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (3 įvert.)
scroll to top