Krepšinis širvintiškei nutiesė kelius į Ameriką

„Viskas čia ir dabar“

Širvintiškė Irma Kmitaitė nuo vaikystės svajojo išvykti į Ameriką. Jos gyvenimo istorijoje atsispindi ganėtinai skaudūs išgyvenimai, tad mergina nuolatos norėjo augti ir pasiekti kur kas daugiau, nei matė, ką turi šeima. Kadangi Irma pasižymėjo sportiniais gabumais, ypač krepšinyje, tai sulaukusi pilnametystės atvėrė duris svajonės link ir pakėlė sparnus į Ameriką, kur sukūrusi šeimą gyvena jau septyniolika metų.

  • Tarp merginų krepšinis Amerikoje yra gan populiarus universitetuose ir pagrindinėse mokyklose. Mano kelias sporto srityje prasidėjo nuo lengvosios atletikos, o po treniruočių žaisdavome krepšinį. Kamuolys mane visada traukė. Su kamuoliu vaikštinėdavau gatvėmis, žaisdavau stadione ar sėdėdavau salėje. Tuomet buvo visai kiti laikai. Mes neturėjome kompiuterių, televizijos ir visi užaugome žaisdami lauke. Tad krepšinis buvo vienas iš užsiėmimų. Su lengvąja atletika sekėsi iki 13-14 metų ir tada, galvojant apie ateitį, dėdės padėjo žiūrėti kažką kito. Nežinau, kodėl svajojau apie išvykimą į Ameriką, nes nieko nežinojau apie tą šalį, bet degiau didžiuliu noru. Būtent krepšinis atvėrė visas duris.
Irmos ir jos vyro draugystės pradžia.

Iš Širvintų „Atžalyno“ mokyklos išvažiavau į Vilniaus „Ozo“ mokyklą. Ten viskuo rūpinosi mano dėdė su trenere Angele Rupšiene. Po metų man buvo pranešta, kad aš ir kelios kitos merginos buvo atleistos iš „Ozo“ mokyklos dėl finansavimo trūkumų. Teko ieškoti kitų perspektyvų, nes grįžti atgal į Širvintas nenorėjau, kadangi ten nebuvo jokių galimybių kažkur toliau išvykti.

Po kiek laiko atsirado šansas žaisti Lietuvos moterų krepšinio lygoje Kaune, komandoje „Laisvė“. Ten žaidžiau du metus. Kai baigėsi mokslai, 2003 metais, būdama pilnametė, nuvažiavau į krepšinio stovyklą Šilutėje, kur buvo atvykę krepšinio skautai iš Amerikos. Jie ieškojo jaunimo, galinčio žaisti už koledžo ar universiteto komandą Amerikoje.

Irma atakuoja varžovių iš Techaso universiteto krepšį…

Toje stovykloje man sekėsi labai gerai. Draugė jau metus žaidė Midlando koledže, tad būtent ji papasakojo apie mane savo treneriui, kuris turėjo atvykusių skautų kontaktus. Treneris iš Midlando su manimi susisiekė tą pačią savaitę. Tuo metu dar nekalbėjau angliškai, tad draugė pabuvo vertėja. Tais pačiais metais, rugpjūčio mėnesį, išvykau į Ameriką. Žaidžiau 2 metus Midlando koledže ir tada pakvietė žaisti į universitetą NCAA moterų lygoje New Mexico Valstijos Universitete, Las Cruces mieste. Ten žaidžiau taip pat du metus, – prisiminimais dalijasi Irma.

Krepšinis širvintiškei atvėrė galimybę išvykti į Ameriką ir iki šiol užima
svarbią vietą jos širdyje.

Prieš išvykstant mergina buvo šiek tiek apimta baimės dėl kalbos barjero, tačiau nuolatos jautė ten studijuojančios draugės palaikymą. Nuvykusi jautė įspūdingai geras emocijas. Negalėjo patikėti, jog svajonė pagaliau išsipildė.

  • Pirmus tris mėnesius dėl kalbos buvo labai sunku. Po kiek laiko pradėjau daugiau suprasti, kas ką sako. Sakyčiau, kad po metų galėjau pilnai bendrauti angliškai ir kas metus vis labiau augau. Pirmus du metus dar turėjau papildomas anglų kalbos pamokas. Amerikoj gyvena nemažai lietuvių, taip pat yra daug atvykusių iš kitų šalių. Tad net nemokėdami kalbos gebėjome mokytis, bendrauti ir tuo pačiu metu žaisti krepšinį. Tai yra gan populiaru Amerikos universitetuose.

Studijuojant Irmai nebuvo galimybės dirbti, nes teko daug keliauti su komanda ir tam trukdė tam tikri vizos apribojimai. Kiekvieną savaitę vis skrisdavo kažkur žaisti. Studijos buvo pilnai apmokamos, skiriamos stipendijos, apgyvendinimas, tad dėl to problemų nekilo. Tiesiog beliko pilnai atsiduoti mokslams bei krepšiniui.

Nepaisant to, kad krepšinis tapo atviromis durimis į Ameriką, mergina įvardija ir kitus pasiekimus šioje sporto šakoje.

  • Midlando koledže vienu metu buvau įvardinta kaip tam tikro turnyro MVP. Taip pat 2004 metais palaikiau tritaškių rekordą. Dabar, matyt, jau pamuštas šis rekordas, bet tada kelis metus jį išlaikiau. Universitete žaidžiau prestižinėje pirmoje NCAA divizijoje. Taip pat ilgai žaisdavau aikštelėje startinėje pozicijoje.

Širvintiškė teigia, jog moterys, žaidžiančios NBA, neuždirba tiek, kiek vyrai, bet išgyventi gali ir tai tampa jų pagrindiniu darbu sezono metu, kuris trunka vos 3-4 mėnesius.

Laikui bėgant krepšinio veikla nutrūko, nes Irma sukūrė šeimą su Amerikos piliečiu ir nusprendė eiti kitais gyvenimo keliais, nors galimybių krepšinyje buvo daug.

Irma Kmitaitė-Smith ir jos šeima
  • Krepšinis man atvėrė labai plačias duris į svajonių gyvenimą. Iki šeimos atsiradimo, tai buvo pagrindinis prioritetas. Galvojau, kad keliausiu, gal sugrįšiu į tą pačią Europą. Prieš išvykstant į Ameriką nė nesusimąsčiau apie vyrą, vedybas ir t. t., bet gyvenimas taip susiklostė, jog susitikome Midlando koledže ir iš draugiškų santykių užsimezgė jausmai. Tačiau niekada nebuvo taip, kad nebenorėčiau žaisti krepšinio. Tiesiog atsiradus šeimai pasikeitė prioritetai, – teigia pašnekovė.
Irma Amerikoje sukūrė nuostabią šeimą.

Pora puoselėjo santykius ir po truputį augo kartu.

  • Susipažinimo istorija kiek juokinga. Draugė, kuri pirma išvyko į Midland yra dviejų metrų ūgio, o mano ūgis – 1,74 m. Mano vyro ūgis – 1,77 m. Esmė ta, kad ji pirma sutiko mano vyrą ir kai susipažino, pasakė man, kad yra toks puikus vyrukas: „Noriu tave su juo supažindinti, nes jis man yra per trumpas“, – kvatoja pašnekovė. Tad susipažinome su juo koledžo treniruoklių salėje. Vėliau jis mus su drauge pakvietė į vietinę jaunimo organizaciją. Taip vis labiau bendravome, kartu leidome laiką ir susidomėjome vienas kitu. 2005 metais pasikviečiau jį vykti į Lietuvą. Grįžę is Lietuvos persikėlėme į kitą miestą, susituokėme ir prasidėjo šeimyninis gyvenimas.

Širvintiškė teigia, jog santykių pradžioje jautėsi kultūrų skirtumai.

  • Amerika yra įvairiausių kultūrų šalis. Tačiau patys amerikiečiai – labai atsipalaidavę žmonės. Ne tokie susikaustę, kaip lietuviai. Jie ramesnio būdo, kantrūs. Tad šie dalykai šiek tiek kliūdavo, nes man viso to trūko. Iš to nelengvo gyvenimo atsinešiau ne kokią patirtį šeimos židinio kūrimui. Apie amerikiečius sklando visuomenės stereotipas, jog jie daug šypsosi, bet yra netikri. Tačiau supratau, jog jie dar ir kaip tikri bei supratingi asmenys. Amerika didelė šalis. Tad kiekvienoj valstijoj gali būti įvairių patirčių ir tai gali skirtis. Po kiek metų kaip ir apsipratau. Man atrodo, kad dabar grįžtant į Lietuvą būtų kur kas didesnis kultūrinis šokas, nei kad išvykau į Ameriką pirmą kartą. Taip pritapau, jog jaučiuosi kaip dalis amerikiečių. Vis dėlto jau puse savo gyvenimo esu Amerikoj. Tačiau skirstau save per puse – viena koja Lietuvoj, kita Amerikoj, nes visi artimiausi giminaičiai gyvena Lietuvoje. Tad visada yra noras sugrįžti, pasimatyti, pasivaikščioti Širvintų gatvėmis. Jaučiu nuolatinę nostalgiją, – sako mergina.

Paklausus Irmos, ko labiausiai pasiilgsta iš Lietuvos – nė negalvodama atsako, jog labiausiai pasiilgsta giminaičių ir lietuviškos gamtos.

  • Mes gyvename sausumoje. Čia labai karšta. Vasaros metu būna virš 40 laipsnių šilumos. Tad labai sausas klimatas, sunku kažką nuveikti lauke. Nėra upių, ežerų ar kitų, maudymuisi skirtų vandens telkinių. Visi tik baseinuose sėdi. Pasiilgstu lietuviškos žalios gamtos, upių, ežerų ir laiko leidimo atviroje erdvėje. Mano vaikai šiame mieste neturi tokios prabangos, kad augtų, leistų laiką lauke. Žinoma, yra kitas grožis – kalnai, kur vykstame pabūti žiemos metu. Kiekviena valstija turi savo grožį. Kur benuvyksi, ten pamatysi vis kažką naujo.

Paskutinį kartą Irma lankėsi Lietuvoje 2014 metais.

  • Dažnai grįžti nepavyksta. Turėjome vykti šią vasarą. Šiuo metu jau būtume Lietuvoje, bet karantinas sustabdė mūsų kelionę. Labai laukiame, kada viską atidarys ir galėsime grįžti.

Širvintiškė sako, jog jai sunku supažindinti vaikus su lietuvių kultūra, nes gyvena tokioje valstijoje, kurioje nėra tokių galimybių kaip Čikagoje ar Niudžersyje, kur įsikūrusios didžiulės lietuvių bendruomenės.

  • Turime tris vaikus: 13 metų dukrą, 11 metų sūnų ir 3 metų dukrytę. Jie visi lanko vietinę mokyklą. Labai domisi Lietuva, džiaugiasi, kad vyksime aplankyti, bet šiaip yra daugiau amerikiečių kultūros atstovai, nes čia gimė ir augo. Visą gyvenimą svajojau išvykti į Ameriką, o dabar turiu svajonę sugrįžti į Lietuvą. Norėčiau kelis metus pagyventi Lietuvoje, kad vaikai išmoktų kalbą, pažintų lietuvių kultūrą bei leistų laiką su giminėmis. Apsistoti norėčiau tik keliems metams, nes vis dėlto vaikų namai yra Amerikoje ir ateities perspektyvos jiems čia daug geresnės.

Irma apgynė socialinio darbo bakalaurą ir baigusi žaisti krepšinį pasirinko magistro studijas ekonomikos srityje. Baigusi bakalauro studijas įsidarbino įmonėje, kuri rūpinasi žmonėmis, išėjusiais iš įkalinimo įstaigos. Tokiems sunkiai sekasi integruotis visuomenėje, nes jie gyvenimą pradeda nuo nulio. Amerikoje yra įkalinta apie 2 milijonai žmonių. Tad tokios įmonės yra labai reikalingos ir naudingos.

  • Darbą pradėjau nuo žemiausios pozicijos – prižiūrėjau išėjusius į laisvę kalinius. Tuomet pakilau iki dokumentų administravimo, direktoriaus asistentės pareigų, o šiuo metu pati esu direktorės pozicijoje.

Darbo vietoje pasitaiko įvairiausių situacijų, bet išmokau bendravimo, perpratau žmogaus psichologiją, gebu nustatyti tam tikras ribas – vis dėlto dvylika metų jau esu šioje srityje. Laikausi pagrindinės taisyklės, kad darbo nenešti į namus ir namų nenešti į darbą. Moku atskirti šiuos du dalykus, kas yra labai svarbu. Man patinka. Kaip ir nuėjau mamos keliais, nes ji buvo kvotėja, tardytoja, dirbo pasų skyriuje, – pasakoja širvintiškė.

Gyvenime mergina vadovaujasi tuo, kad niekada nelikti toje pačioje pozicijoje ir nuolatos augti.

  • Žmonėms reikia augimo, tekėjimo, o ne sustabarėjimo vienoje vietoje. Laikas parodys, kaip viskas pakryps. Mano vyras inžinierius, du metus dirba toje pačioje įmonėje. Gal jam atsivers kokios galimybės ir aš galėsiu daugiau leisti laiko namuose su vaikais, kas Amerikoje įprasta, jog moters pozicija – šeimos židinio puoselėjimas. Tačiau dabar mūsų artimiausias planas – sugrįžti į Lietuvą. Kol kas apsilankyti ir žiūrėti, ar būtų galimybės kelis metus ten pagyventi. Amerikoje vaikai turi pasirinkimą mokytis nuotoliniu būdu iš namų, tad jie galėtų Lietuvoje tęsti mokslus ir tuo pačiu lankyti lietuvių mokyklą, – ateities planais dalijasi širvintiškė.

Įdomus paradoksas, jog Amerikoje gyvenančiai Irmai nusišypsojo laimė, išsipildė vaikystės svajonė gyventi šalyje, apie kurią dauguma svajoja, o šiuo metu jos ateities planuose grįžimas į Lietuvą, bent keliems metams.

  • Irma, ko palinkėtum savo gimtojo krašto gyventojams?
  • Labai geras klausimas. Netgi mąsčiau apie tai prieš šį interviu. Gyvenime turėjau labai gerus dėdes ir tetas, kurie daug padėjo. Manau, kad be jų pagalbos gyvenimas būtų susiklostęs visiškai kitaip. Esu jiems be galo dėkinga. Pasiilgau brolio, pusbrolių bei pusseserių, kurie taip pat jau augina vaikus. Liūdna, jog negalime kartu visu tuo dalintis. Dar yra mano tėtis, kurio vaikai nėra matę. Šie dalykai gyvenime labai svarbūs.

Noriu nusiųsti AČIŪ buvusiai „Atžalyno“ mokyklos direktorei Helenai Vaicekauskienei ir jos vyrui, kurie nuolatos palaikė ir skatino eiti pirmyn. Jie visada labai džiaugėsi mano pasiekimais ir didžiavosi manimi.
Smagu net ir Facebook‘o platformoje pamatyti buvusius mokytojus. Tad jiems taip pat noriu perduoti linkėjimus.

Džiaugiuosi Širvintų miesto augimu, sparčiai gražėjančia aplinka. Širdžiai gera, jog miestelis nenumirė ir taip tvarkosi. Smagu, kad nepamirštama apie vaikus, kuriamos žaidimų erdvės, nes tai auganti mūsų pamaina. Man atrodo, kai mes augome, šiek tiek buvome primiršti ir patys turėjome išsikapstyti, susirasti tikslą bei langą į ateitį.

Mano mąstymas yra labai pozityvus, tiesiog būkime vieni už kitus. Kaip rusų animacinio filmuko herojus katinas Leopoldas sakydavo: „Draugaukime“. Kiekvienas turime savo nuomonę politiniu atžvilgiu, bet didžiausias gyvenimo tikslas – būti vieningiems. Širvintiškiai, būkite tokiais! Produktyvesni būsime tuomet, kai visi kartu kažką darysime, jog būtų geriau. Tad neneškime problemų – atneškime jų sprendimus, – tokius linkėjimus Širvintų krašto bendruomenei siunčia Irma Kmitaitė-Smith.

Kalbino Odeta Bagdžiūnė
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top