Penkiaminutinis poilsis autobusų stotelėje.
Žygyje įvairūs laiką skaičiuojantys prietaisai tampa nereikalingi, nes kažkokiu sunkiai paaiškinamu būdu pradeda veikti biologinis laikrodis. Iš vakaro buvau nutaręs atsikelti lygiai 6 valandą. Taip ir nutiko, akys pačios atsimerkė minutė minutėn… Neįsivaizduojate, koks malonumas anksti ryte, lengvai prabėgus pajūriu porą kilometrų, pūkštelėti į šaltas putojančias bangas… Atrodo, vanduo ne tik tavo kūną nuplauna, tačiau ir sielą atgaivina, o širdis krūtinėje ima džiaugsmo ritmais plakti. Galima sėsti ant plieninių žirgelių ir „varyti“ į medžioklę. Turiu galvoje rytinį ritualinį kavos puodelį kurioje nors pakelės užeigoje.
Tačiau… kavos teko palaukti. Jos atsigėrėme tik už 35 kilometrų, po gerų poros valandų. Mat kavinės ir šiaip užeigos atsidaro tik 10 valandą ryto. Taigi mynėme pedalus su gurgiančiais iš alkio pilvais ir guodėmės, jog retkarčiais sveika pabadauti. Užtat atsigavome Pavilostoje – pajūrio miestelyje, esančiame vidury tarp Liepojos ir Ventspilio. Buvusios vaistinės patalpose vos prieš metus atsidariusioje kavinėje („Kafejnica Laiva“) pagaliau atsigėrėme nuostabios kvepiančios kavos.
Nuo kavinės iki pagrindinio kelio Ventspilio link apie trys kilometrai. Iki jūros vos trys šimtai metrų. Kokį kelią pasirinktumėte? Mes taip pat nutarėme sukti jūros link ir toliau važiuoti (vėl!!!) palei pakrantę. Mūsų sprendimą nulėmė sutikto pagyvenusio latvio paaiškinimas, jog palei krantą yra gana geras keliukas, kuriuo pavažiavus kokį penketą kilometrų galima „įsilieti“ į pagrindinį kelią. Tik niekaip neradome to keliuko… Gal ir gerai, kad neradome, nes, ko gero, jis būtų buvęs panašus į Kuršių taką mūsų kelionės pradžioje.
Šis pajūrio gamtos grožis buvo skirtas tik mums...
Beklaidžiodami po Pavilostos gatveles sutikome iš paplūdimio grįžtančią labai žavingą latvę, kuri rusiškai žinomos dainininkės Laimos Vaikulės akcentu paaiškino, jog jokio padoraus keliuko pajūriu nėra ir niekada nebuvo. Štai taip… „Koks parazitas, tas seniokas latvis“, – pagalvojome ir mintyse nusikeikę, spjovėme į visus kelius ir patraukėme jūros link. Nutarėme tuos penketą kilometrų numinti pajūrio smėliuku.
Negalvokite, jog mūsų galvelės trečią dieną nuo saulės visiškai perkaito… Nesiruošėme važiuoti ta paplūdimio vieta, kur smėlyje poilsiautojai guli pilvus išvertę. Keista, tačiau tokių labai populiarių kurortinių individų Pavilostos pajūryje visiškai nebuvo. Be to, prie pat vandens yra poros metrų nuolat bangų užliejamas gana kietas ruožas, kuriuo galima visai padoriai važiuoti. Tereikėjo tik nepražiopsoti į krantą išplautų pagalių krūvų ir spėti pabėgti nuo devintosios bangos. (Legendoje apie devintąją bangą pasakojama, jog ji esą didesnė už visas iki tol buvusias bangas). Nereikia nė legendų. Turbūt esate ir patys pastebėję, jog viena banga periodiškai į sausumą nukeliauja toliausiai.
Donatas siauru tarpekliu dviratį stumia aukštyn ir aukštyn...
Lėkti pakrante buvo visai smagu. Kairėje – ošianti jūra, dešinėje – gražus smėliukas, o kiek aukščiau – pušynas. Idilė greitai baigėsi, nes nuvažiavus porą kilometrų dešinėje esantis vaizdas ėmė kone katastrofiškai keistis. Turiu galvoje, jog žolė ir medžiai pamažu „kilo“ aukštyn, o mes atsidūrėme lyg smėlio karjero dugne. Galvose kirbėjo nerami mintis: „Kaip reikės išropoti į viršų su visa savo manta? Negi dabar reikės tokiu būdu važiuoti iki pat Venspilio?“ Tuo labiau kad mūsų kelio pagrindas suminkštėjo ir minti pasidarė sunku. Pagal nuvažiuotą atstumą laikas buvo mesti jūrą ir mėginti įsilieti į pagrindinį kelią, vedantį Ventspilio link, nes kuo toliau, tuo tas gerasis kelias tolo nuo pakrantės. Ir… nors kartą gyvenime (turiu galvoje kelionę) mums nusišypsojo laimė. Stačiame šlaite pastebėjome siaurą tarpeklį ir nutarėme, jog pats laikas kilti į viršų. Vienas kitam padėdami šiaip ne taip užtempėme dviračius ant skardžio. Už poros šimto metrų pamatėme asfaltu riedančius automobilius. Užsiropštėme lyg tiksliai žinodami, kur reikia, nes asfaltas greit pasuko į dešinę ir ėmė tolti nuo jūros. Kartu su juo tolome ir mes…
Banguoti bei dulkėti žvyrkeliai, smėlėti bei duobėti keliukai tą dieną iš mūsų gyvenimo pasitraukė. Mynėme asfaltu. Nesvarbu, jog tas kelias – lopas ant lopo. (Mūsų rajone toks buvo važiuojant senu kelių į Vilnių per Lipuvkos mišką.) Važiuoji važiuoji… Šalikelėje pastebi kelio ženklą „Nelygus kelias“ su apačioje užrašytu skaičiumi, sakykim, – 2,5. Tiek to, galvoji, tuos porą kilometrų pakentėti dar galima… Važiuoji, išsisukinėdamas ieškai lygesnių asfalto ruožų, nesant mašinų pasuki į kelio vidurį, nes ten, paprastai, asfaltas ne taip smarkiai išmuštas. Važiuoji ir vis dairais kaip zuikis atgal, kad suspėtum laiku pasukti į kelkraštį. Važiuoji važiuoji… lyg ir turėtų baigtis nelygus kelias. Kur tau! Čia pat šalikelėje dar vienas toks pats kelio ženklas su dar didesniu skaičiumi. Ir taip be galo… Dėl to labai neišgyvename – tebūnie tai puiki treniruotė mūsų nervams.
Smagu lėkti pajūriu.
Dienai einant į pabaigą, imame galvoti apie nakvynę. Iki Venspilio lieka apie dešimt kilometrų. Važiuoti toliau buvo rizikinga, nes priemiestyje nakvynę surasti būtų beveik neįmanoma, prasidėtų privačios valdos. Pačiame mieste palapinės taip pat nepastatysi. Nutarėme ieškoti geresnės vietelės čia pat netoli kelio. Tereikėjo tik geriamojo vandens kokioje nors sodyboje paprašyti. Prie pat kelio užmatėme sodybą su didelėje žemės valdoje išsidėsčiusiais įvairiais statiniais. Ant vieno pastato sienos perskaitėme didžiulėmis raidėmis užrašytą žodį – „Bitnieki“. Patekę į plytelėmis grįstą didžiulį kiemą pasiteiravome šeimininko. Suradome jį nemažame angare prie įspūdingo dydžio maišų krūvos. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, jog juose saugomi javų grūdai. Pasirodo, maišai buvo pripildyti bičių duonelės… Iš nustebimo net išsižiojome… „Tai bent žmogelio užmojis!“ – pagalvojome. Pasirodo, sodyboje gyvenantis bitininkas prižiūri net 400 avilių su bitėmis. Diena ėjo vakarop, buvome pavargę, todėl iš karto nelabai supratome, ką reiškia toks skaičius…
Mūsų palapines miške svetimai akiai būtų buvę sunku įžiūrėti...
Tik vakare jau snausdamas palapinėje pagalvojau: „Tai kiek tada šis latvių bitininkas per sezoną prisuka medaus? O pinigų?…“ Kadangi žodis „nieki“ lietuviškai reiškia „įdomybės“, tai žodį ant sienos iššifravome labai lengvai. Išvažiuojant gavome dovanų – gerą kilogramą bičių duonelės. Pasak šeimininko, vakare duonelės valgyti nereikėtų, žinoma, jei norime miegoti. Užtat per likusias dienas rytais sužiaumodavome po saujelę ir visą dieną mindavome dviračių pedalus lyg užsukti.
Netoli kelio pastebėję nedidelį miškelį, suradome jame siaurą takelį. Už kelių šimtų metrų nusprendėme, jog toliau eidami, galime išlįsti iš miško kitame jo gale, tuo labiau, jog kažkur čia pat pradėjo ambryti šuo. Gal mus užuodė? Nesuradę jokios laukymės, palapines pasistatėme miško tankmėje. Net uodai mūsų nepuolė, gal buvome jau nebeskanūs… Trečią dieną nuvažiavome apie šimtą kilometrų ir mūsų „įsiskolinimas“ sumažėjo. Pagal planą atsilikome tik 35-iais…
Remigijus Bonikatas
