Klaipėdos sukilimo dalyviai Šilutėje. 1923 metai. Viduryje ištiesęs ranką su popieriaus lapu - husarų leitenantas Izidorius Kraunaitis („Kraušait“). Jis - vienas pirmųjų Skautininkų Rusijos imperijoje, tuo pačiu - ir Lietuvoje (Foto: plienosparnai.lt).
Lietuvos Respublikos Seimas 2018-uosius paskelbė Skautų judėjimo metais. Prieš šimtmetį, 1918 metų lapkričio 1 dieną, Vilniuje įvyko pirmoji skautų Vytauto draugovės sueiga, taigi ši diena laikoma Lietuvos skautų „gimtadieniu“. Jos istorija tokia, kad 1918 metais Vytauto gimnazijoje įvyko ateitininkų susirinkimas, kuriame JAV gimęs Lietuvos kariuomenės savanoris Petras Jurgelevičius-Jurgėla skaitė paskaitą apie skautus. Po šios paskaitos 2 mergaitės ir 10 berniukų susibūrė į skiltį, kuri augo ir 1918 metų lapkričio 1 dieną gimnazijos salėje įvyko Vilniaus lietuvių skautų ir skaučių draugovės pirmoji sueiga.
Širvintiškis – vienas pirmųjų Lietuvoje
Nors visuomenėje gaji nuomonė, kad skautai – tai mokyklinio amžiaus vaikų ir jaunimo organizacija, taip nėra. Pagal amžių skautai skirstomi į jaunesniuosius skautus ir jaunesniąsias skautes (6-10 metų susibūria į gaujas, dėvi oranžinės spalvos kaklaraiščius), skautus ir skautes (10-14 metų veikia skiltyse, dėvi geltonos spalvos kaklaraiščius), patyrusius skautus ir patyrusias skautes (14-18 metų dėvi vyšninės spalvos kaklaraiščius), vyresniuosius skautus ir vyresniąsias skautes (18-25 metų susibūria į būrelius; vyresniosios skautės dėvi rugiagėlių spalvos kaklaraiščius, vyresnieji skautai, vadinami skautais vyčiais, – violetinės spalvos kaklaraiščius), skautininkus (nuo 18 metų jie vadovauja skautų vienetams, dirba struktūriniuose padaliniuose, dėvi žalios spalvos kaklaraiščius ir yra skirstomi į paskautininkus, skautininkus ir vyresniuosius skautininkus; baigę Gilwell‘io (Medinių kauliukų) kursus ant kaklaraiščio nešioja medinius kauliukus) ir suaugusius skautybėje (nuo 18 metų, jie į skautiją atėjo būdami suaugę ir skautauja bei talkininkauja skautų vienetuose; dėvi pilkos spalvos kaklaraiščius).
Įdomi detalė. Kaip teigiama Petro Jurgelevičiaus-Jurgėlos parašytoje knygoje „Lietuviškoji skautija“, galima laikyti, kad pirmieji skautai Lietuvoje atsirado dar iki 1918-ųjų metų, mat pirmieji skautininko laipsnius Rusijoje gavo jis (1916), Izidorius Kraunaitis (1917) ir Vsevolodas Šenberas (1917).
„Širvintų kraštas“ jau yra rašęs, kad mūsų kraštietis Lietuvos kariuomenės generalinio štabo pulkininkas Izidorius Kraunaitis (dar kitaip – Kriaunaitis), 1934-1936 metais vadovavo Alytuje dislokuotam Antrajam Lietuvos Kunigaikštienės Birutės ulonų pulkui. Vėliau jis buvo paskirtas eiti Kaune, Žaliakalnyje, dislokuoto Pirmojo husarų Lietuvos Didžiojo Etmono Jonušo Radvilos pulko štabo viršininku, o 1939-1940 metais – ir šio pulko vadu.
Vienais šaltiniais, Izidorius Edvardas Kraunaitis (Kriaunaitis) 1900 metais gimė Širvintose, Ukmergės apskrityje, kitais – 1899 metų rugsėjo 25 dieną Navasiolkų kaime, Širvintų valsčiuje. Turint omenyje, kad skautininkais tampama nuo 18 metų, o Izidorius Kraunaitis, pasak Petro Jurgelevičiaus-Jurgėlos, juo tapo 1917-aisiais, tikėtina, kad mūsų kraštietis vis dėlto buvo gimęs 1899-aisiais.
Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Izidorius Kriaunaitis 1919-aisiais savanoriu įstojo į buriamą Lietuvos kariuomenę ir dalyvavo kovose su Sovietų Rusijos kariniais daliniais, taip pat į Vokietiją per Lietuvą traukiančiais bermontininkais. 1920 metų spalį baigęs karo mokyklą, Izidorius Kriaunaitis dalyvavo ir kovose su Lenkijos kariniais daliniais prie Širvintų ir Giedraičių. Čia rizikingais žygiais pasižymėjo jo ir Simo Babarskio vadovaujami būriai, atlikę žvalgybą lenkų kariuomenės užnugaryje bei sukėlę tam tikrą sumaištį.
1923-iaisiais Izidorius Kraunaitis dalyvavo Klaipėdos išvadavimo iš Prancūzų okupacijos ir prijungimo prie Lietuvos operacijoje, vadovavo būriui, o po sėkmingai suorganizuoto sukilimo buvo apdovanotas Klaipėdos išvadavimo bronzos medaliu.
Jau pasiekęs karines aukštumas, Izidorius Kraunaitis išliko visuomeniškas žmogus. Matyt, tai skatino jaunystėje įskiepytos skautijos judėjimo vertybės. Štai 1938 metais jo iniciatyva Tautinėje olimpiadoje specialiai žaidynėms buvo įrengtas Kleboniškio hipodromas, visiems žirginio sporto pasiruošimo darbams vadovavo būtent Izidorius Kraunaitis. Jis buvo laikomas dideliu žirginio sporto entuziastu, taigi galima drąsiai teigti, kad šiandieniniai rajono žirginio sporto meistrai didele dalimi tęsia garsaus kraštiečio tradicijas.
Garsaus skautų judėjimo veikėjo gyvenimas nebuvo vien rožėmis klotas. 1940-aisiais sovietams pradėjus Lietuvos kariškių represijas, Izidorius Kraunaitis pasitraukė į Vokietiją, prasidėjus SSRS-Vokietijos karui – grįžo į Lietuvą, įsitraukė į atkurtos Lietuvos savisaugos policijos veiklą, 1941 metų spalio 1 dieną, įsteigus Lietuvių savisaugos dalių štabą, buvo paskirtas Vilniaus apygardos vadu, tapo Savisaugos referentu. 1943-iųjų kovą vokiečių buvo įtrauktas į Štuthofo koncentracijos stovyklon tremiamų Lietuvos šviesuolių sąrašus, tačiau arešto išvengė, nes vokiečiams jo nepavyko rasti. Baigiantis II Pasauliniam karui Izidorius Kraunaitis kaip vadovas įsitraukė į Lietuvos laisvės armiją, tapo vyriausiuoju strategu, vėliau pasitraukė į Vokietiją, o 1949 metais išvyko į JAV, kur gyveno iki mirties 1964-aisiais.
Kaip galima suprasti, Izidorius Kraunaitis ir Petras Jurgelevičius-Jurgėla buvo neblogai pažįstami. Gimęs JAV, Petras Jurgelevičius-Jurgėla vėliau atvyko į Lietuvą. Prasidėjus I Pasauliniam karui, pasitraukė j Rusiją. Mokėsi Taganroge, vėliau į Voronežą evakuotoje M. Yčo lietuvių gimnazijoje, kur greičiausiai ir susitiko Izidorių Kraunaitį. Grįžęs į Lietuvą Petras baigė Vytauto Didžiojo gimnazijos šešias klases, o paskui per paskaitą savo gimnazijoje ir inicijavo skautų skilties įsikūrimą.
Skautų veiklos organizatorius pravirkdė minią
Petras Jurgelevičius-Jurgėla dukart (1920 ir 1928 metais) buvo apdovanotas Skautų Svastikos ordinais. Svastika ilgą laiką buvo įvairia forma plačiai vartojamas skautų judėjimo simbolis, o 1908-1935 metais – ir apdovanojimuose. Kalbant apie Skautų svastikos ordiną reikėtų prisiminti, kad juo buvo apdovanotas ir Širvintų krašte pagarsėjęs kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas. „Širvintų kraštas“ iš šiauliečio kolekcininko Petro Kaminsko gavo skaitmenizuotą nuotrauką, kurioje prie tarpukaryje įkurtų Vilniaus tautos namų nufotografuotas vietos kunigas Nikodemas Švogžlys ir, kaip galima numanyti, vietos mokyklos mokytojas Juozas Šiaučiūnas. Nuotraukoje galima įžiūrėti, kad kunigas prie sutanos prisisegęs du apdovanojimus. Vienas jų – greičiausiai yra Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medalis, kitas – Skautų Svastikos ordinas.
Vilniaus namai Kernavėje. Prie Geležinio vilko paminklo stovi Juozas Šiaučiūnas ir Nikdemas Švogžlys-Milžinas. Kunigo sutanoje įsegtas ir Skautų svastikos ordinas. Nuotrauką „Širvintų krašto“ skaitytojams dovanoja šiaulietis kolekcininkas Petras Kaminskas.
Dešinėje - Nikodemas Švogžlys-Milžinas
Už ką kunigas buvo apdovanotas pastaruoju ordinu? Lieka tikėtis, kad į šį klausimą atsakys praeitimi besidomintis mūsų skaitytojas. Pagal tuometę praktiką skautų apdovanojimais (Skautų svastikos, Lelijos ordinais) už didelius nuopelnus Lietuvos skautijai apdovanodavo Lietuvos skautų sąjungos šefas Antanas Smetona. Dėmesio sulaukdavo skautijos judėjimo rėmėjai, aktyvūs skautų vadai, skautai.
Tikėtina, kad kunigas apdovanojimo sulaukė dar iki atvykimo į Kernavę, greičiausiai – gyvendamas Kaišiadoryse, kur 1927-1930 metais jis buvo šios parapijos vikaras, kurijos notaras, vidurinės mokyklos kapelionas.
Apie Nikodemo Švogžlio-Milžino indėlį į skautavimą užsimenama Kaišiadorių A. Brazausko gimnazijos interneto svetainėje. Čia rašoma: „Tarp jaunimo organizacijų vieni pirmųjų susikūrė skautai, kurių draugovės jungėsi į Trakų tuntą. 1923 m. Kaišiadorių skautų draugovė pasivadino Mindaugo vardu. Ypač Kaišiadorių skautų veiklą suaktyvino kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas, beveik kasdien išleisdamas jiems įsakymus. Kaišiadoryse įkurta ir antra skautų draugovė, pasivadinusi Trakų pilies vardu. Jie ruošdavo šventes, minėjimus, stovyklas, veikė skautų teatras, muziejus, rinkęs ne tik senienas, bet skautų dirbinius.“
Įdomios informacijos pateikia ir prieškariu Vilniuje veikusio lietuviško skautų tunto narys Petras Umbražiūnas. Knygoje „Debesų karžygys. Legenda apie Praną Žižmarą“ spausdinami minėto skauto prisiminimai apie 1928 metais Kaune surengtą skautų stovyklą, į kurią vyko ir garsaus lietuvininko Prano Žižmaro vadovaujami vilniškiai. Į Panemunės šile rengiamą stovyklą lenkų okupuotų Vilniaus krašto skautai, iš viso 45 moksleiviai iš Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos ir Švenčionių lietuvių gimnazijos, vyko per Vievį, Kaišiadoris. Pastarajame mieste vilniečiams įspūdį paliko ir Nikodemas Švogžlys-Milžinas. Štai ištrauka iš pastarosios knygos:
„Kiek įspūdžių, kiek džiaugsmo ašarų Kaišiadoryse! Miesto gyventojai mus pasitiko su šaulių orkestru, su lietuvaičių darželių gėlėmis, su patriotiškai nusiteikusių lietuvių pabučiavimais, su šūkiais ir vėliavomis. Perone minia verkdama giedojo Vilniui vaduoti sąjungos himną „Į kovą, į kovą, visi kas tik galit, nežiūrint į skaičių baltųjų arų. Į Vilnių, į Vilnių, tą mylimą šalį, prie Gedimino, prie brolių savų“… Sveikino apskrities vadovybė, Vilniui vaduoti sąjungos pirminės organizacijos veikėjai vadino mus pavergtais broliais ir davė priesaiką iš lenkų vergijos vaduoti, gelbėti ir remti vilniečių kultūrines organizacijas, mokyklas, skaityklas ir kt. Kalbėtojai skatino nepasiduoti okupantams, išlikti lietuviais. Mūsų vadas Pranas Žižmaras atsakė į šiuos nuoširdžius sveikinimus, dėkojo už iškilmingą pasitikimą.
Ir šiandien gerai pamenu, kaip kunigas Nikodemas Švogžlys, ant sutanos užsirišęs skautų geltoną kaklaraištį (Vilniaus skautai nešiojo raudonus kaklaraiščius, – G.B. past.), sakė tokią įspūdingą sveikinimo kalbą, kad verkė visi, kurie jos klausėsi. „Vos Lietuva tapo nepriklausoma ir štai koks smūgis. Užgrobė sostinę, kur nuo amžių buvo ugdoma kultūra ir ekonominis gyvenimas, iš kur buvo tikimasi kelti gyventojų gerovę, stiprinti iš po caro vergijos ištrūkusią valstybinę lietuvybę, tautinę savimoę. Vilnius – tautos širdis, o štai ji išplėšta. Tais metais Lietuvos visuomenė labai sielojosi dėl Vilniaus netekties.“
Nikodemas Švogžlys-Milžinas tarpukariu į Kernavę atvyko 1930-aisiais ir čia išbuvo iki 1934-ųjų. Kernavėje kunigas pastatydino parapijos namus, Geležinio vilko paminklą, organizavo „Vilnijos“ korporacijos šventes, talkino mokytojui Juozui Šiaučiūnui, kuris rinko istorijos eksponatus ir 1929 metais įkūrė mokyklos muziejų. Mokytojas buvo aktyvus visuomenininkas: išsirūpino, kad Kernavėje būtų įsteigtas vaikų darželis, meteorologijos stotis, tėvams ir mokiniams rengė įvairius kursus, skaitė paskaitas, organizavo Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugijos mokinių susirašinėjimą su kitų kraštų vaikais.
Nikodemo Švogžlio-Milžino rūpesčiu sukurtas Kernavės „Geležinis vilkas“. Nuotrauką „Širvintų krašto“ skaitytojams dovanoja šiaulietis kolekcininkas Petras Kaminskas.
Gyvenimas taip apsisuko, kad Nikodemas Švogžlys-Milžinas sugrįžo į Kernavę. 1968-1979 metais jis vėl buvo paskirtas Kernavės klebonu. Po mirties 1985 metais jis buvo atvežtas į Kernavę ir palaidotas bažnyčios šventoriuje.
Malonu, kad šiandien Kernavė skautijos judėjime pažymėta ne vien Nikodemui Švogžliui-Milžinui įteiktu Skautų Svastikos ordinu. Daugiau nei ketvirtį amžiaus veikia Kernavės tuntas – Lietuvos skautijos Vilniaus krašto tuntas, kuris yra vienas didžiausių skautiškų vienetų Lietuvoje. Įkurtas 1989 metais, jis vienija per 250 skautų ir skaučių iš Vilniaus. Kasmet Kernavėje vyksta tradicinės vasaros stovyklos. Visada tuo pačiu metu, liepos ir rugpjūčio sandūroje, ir toje pačioje vietoje.
Parengė Gintaras Bielskis
