Po rinkimų Skvernelis vadovaus Kultūros ministerijai?

Šeštadienio „Širvintų krašto“ numeryje perskaičiau apie Vilniaus apskrities policijos vadų viešnagę Širvintose ir jų susitikimą su rajono mere Živile Pinskuviene, Savivaldybės administracijos direktore Ingrida Baltušyte-Četrauskiene. Puiku, kad rajono vadovės nenuleidžia rankų dėl Migracijos poskyrio, žmonių labiau vadinto „pasų skyriumi“, panaikinimo, ir Vilniaus apskrities komisariato viršininko pareigas laikinai einančiam Rolandui Kiškiui priminė apie rajono gyventojų vargus, kuriuos šie patiria po kelis kartus važinėdami į Vilnių ar Ukmergę ne tik dėl asmens dokumentų, bet ir dėl smulkių formalumų.

Rolandas Kiškis pažadėjo, jog ši problema bus sprendžiama. Norisi tikėtis, kad pažadas neliks tik tuščia deklaracija, norisi pareigūnui paploti, bet… Abejonių kelia tai, kad, bandydamas kažką pakeisti, Rolandas Kiškis iš esmės turėtų padaryti priešingai, nei darė buvęs Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, kuriam už savo karjeros aukštumas šis pareigūnas iš dalies ir turi būti dėkingas. Kažkuria prasme Rolandą Kiškį galima vadinti „Skvernelio žmogumi“. Juk ponui Skverneliui dar dirbant Policijos departamento viršininku, tuometinis Ukmergės policijos vadas buvo paskirtas vadovauti visai Lietuvos kriminalinei policijai. O ir dabar, laikinai atsiųstas vadovauti Vilniaus apskrities policijai, Rolandas Kiškis neslepia, kad „atėjo padaryti pradžią Policijos departamente sugalvotų pokyčių įgyvendinimui“. O juk kiekvienam aišku, kad pagrindinis tų pokyčių architektas – tas pats Saulius Skvernelis, trejus metus dirbęs Policijos generalinio komisaro pavaduotoju, paskui trejus su puse metų – generaliniu komisaru, dar paskui pusantrų metų – dirigavęs iš Vidaus reikalų ministerijos kabineto.

Net tarp policijos pareigūnų yra nemažai tokių, kuriems pokyčiai policijoje pirmiausia panašūs į eksperimentus, kai geri ketinimai nesutampa su rezultatais. Deklaracijos, fantazijos, prieštaravimai, šūkiai… Beje, panašiai apie Sauliaus Skvernelio idėjas kalbama ir dabar, šiam tapus „valstiečių-žaliųjų“ vedliu. Kaip neseniai DELFI pastebėjo Rimvydas Valatka, šios partijos rinkimų programa „kažkuo primena vienas kitam neretai prieštaraujančių pionieriškų šūkių rinkinį“. Kategoriškas buvo ir žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius Aurelijus Katkevičius, pareiškęs, kad, po rinkimų formuojant Vyriausybę, „iš valstiečių nėra ten kam formuoti“. Supraskite, tarp tų „nėra ten kam“ – ir ponas Skvernelis, nors jo vedami valstiečiai jį mato net Premjero poste. Gali būti, kad ne tik šį, bet ir buvusias pareigas Saulius Skvernelis matys kaip savo ausis – dėl savo įžvalgumo ypač vertinamas minėtas viešųjų ryšių specialistas Katkevičius buvo negailestingas: „Taip, jie bus svarbūs, gaus Kultūros, galbūt net ir Švietimo ir mokslo ministeriją.“

Gaji nuomonė, kad „valstiečių-žaliųjų“ burbulas Lietuvoje išsipūtė tik todėl, kad klounadų išlepintas rinkėjas per šiuos rinkimus metėsi į naujo linksmintojo paieškas. Štai juo ir tapo ponas Skvernelis, kuriam būnant ministru surakintomis rankomis narkomanas sugebėjo nuginkluoti du policininkus, nugvelbti „kalašnikovą“ ir su antrankiais per visą Vilnių parsibelsti į namus. Ilgai šokęs viliotinį su socialdemokratais, šiaušęs kuodą prieš Seimą ir Prezidentūrą, Saulius Skvernelis galų gale prisiplakė prie geresnę poziciją partijos sąraše pasiūliusių „valstiečių“.

Ne veltui pradėjau nuo Migracijos poskyrio panaikinimo. Tada Savivaldybės vadovės su prašymu atšaukti tokį sprendimą kreipėsi ir į Vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį. Deja, pono ministro mūsų žmonių bėdos nesujaudino, jo vadovaujama ministerija ir pavaldžios struktūros į Savivaldybės kreipimąsi neatsižvelgė. Ką ten neatsižvelgė! Kaip pajuoka į mūsų rajono vadovų pastangas buvo kovo 3-iąją rajoninio policijos komisariato išplatinta žinutė, jog nuo kovo 1-osios Migracijos tarnybos pas mus nebeliko. Kažin ar civilizuotose šalyse būtų įsivaizduojamas bendradarbiavimas tarp valstybės institucijų, kur apie priimtus sprendimus informuojama per trečiąjį asmenį ir štai tokiu būdu?

Užsiminiau, kad Sauliaus Skvernelio policijoje, paskui – ir ministerijoje inicijuotos ar su jo pritarimu pradėtos reformos kelia įvairių minčių. Pavyzdžių daug neieškokim. Tuoj bus metai, kai mūsų šalies gyventojas negali išsamiai susipažinti su informacija apie tikrąją kriminogeninę situaciją Lietuvoje, mat pono Skvernelio valdymo laikais pradėti „Nusikalstamų veikų žinybinio registro programinių priemonių tobulinimo darbai“ gerokai užsitęsė, o gal – išsikvėpė.

Migracijos tarnybos naikinimas buvo tik dalis reformų, į kurių verpetą įsisuko ponas Skvernelis. Matome, kad rajonuose policijos gretos retėja, mažėja žmonėms svarbių tarnybų, o be policininkų liekantys komisariatai su visais ginklais perduodami saugoti privačioms tarnyboms. Raminant žmones, imta kalbėti, kad tuoj tuoj Lietuvoje atsiras savotiškų superpolicininkų, na – tokių „robokopų“, kurie ir chuliganizmą užkardys, ir į šeimyminį konfliktą sureaguos, ir vaikutį per gatvę perves, ir neblaivų vairuotoją už vienos vietos prikirps. Matyt, greitai išgirsime ir apie tokių „supertransformerių“ nešiojamas kuprines-lagaminėlius, kuriuose telpa biometrinių duomenų nuskaitymo įranga. Teliks čia pat portatyviniu spausdintuvu „iškepti“ asmens tapatybės kortelę ir gatvėje ją atiduoti. Kur daugiau, juk tam ir šūkis sugalvotas: „Visi policininkai į gatves, arčiau žmogaus!“

Per rinkimus į Seimą kaip tik sukaks pusmetis, kai Saulius Skvernelis atsisveikino su Vidaus reikalų ministro postu ir policija apskritai. Manau, kad ne vienam ašarą galintis išspausti vaizdelis ponui Skverneliui nebuvo toks jau liūdnas. Juk kaip patogu į viską spjauti ir va taip išeiti: nei tau atsakyti už nepasisekusias reformas, nei tau teisintis dėl nepadarytų darbų, neištęsėtų pažadų, sugriautų likimų.

Gal čia ponui Sauliui tiesiog pritrūko entuziazmo, kaip ir atsakyti širvintiškiams į jų raštus? Minčių dėl to gali būti įvairių. Viena vertus, žmogus entuziazmo lyg ir turi. Nors niekas jo neprašė, Saulius Skvernelis, jau nebebūdamas nei ministru, nei policininku, rado laiko atsakyti pajuokų dėl šeimyninio apsišpygavimo sulaukusiai Natalijai Bunkei. Arba štai po tragiško įvykio Telšių rajone, kai atvykęs tramdyti buitinio konflikto žuvo policijos pareigūnas, ponas Skvernelis irgi pareiškė savo nuomonę. Turbūt pamiršęs, kad ir jam bene dešimtmetį vadovaujant tiek policijai, tiek Vidaus reikalų ministerijai, policininkai neišmoko nei šaudyti, nei sutramdyti antrankiais surakinto narkomano ar šeimos smurtautojo, nei tinkamai orentuotis aštriose situacijose. O štai Širvintų atveju ponas Skvernelis patylėjo… Gal todėl, kad dar nekvepėjo rinkimais, o ir be savos Migracijos tarnybos paliktų rinkėjų skaičius – toli gražu ne tas, dėl kurio ponui Skverneliui norėtųsi aušinti burną.

Vladas R.