Pasak ūkininko Liubomiro Vošterio po valandos bus nupjautas paskutinis linų laukas.
1938 metų vasario 15 dienos „Lietuvos aidas“ rašė, kad „linų ūkis visada Lietuvai buvo svarbus, o jo reikšmė paskutiniais metais dar labiau padidėjo. Žinant, kad linų ir pakulų, be to, ką sunaudojame viduje, eksportuojame į kitus kraštus už apie 25-30 milijonų litų, suprantama, kad tai yra viena svarbiausių mūsų ūkio sričių“. Lietuva per metus eksportuodavo apie 10 000 tonų linų ir pakulų.
Apie linus ir jų reikšmę šiandien kalbamės su vieninteliu Širvintų rajono linų augintoju Bronislovu Liubomiru Vošteriu.
– Žemdirbiai skundėsi, kad šių metų vasara buvo nelabai palanki…
– Šiais metais auginau 30 hektarų linų. Sėdavau ir po 50 hektarų, vienais metais buvau pasėjęs net 70 hektarų. Nors šią vasarą žemdirbiai keikė dėl blogo oro, tačiau manau, kad širvintiškių gamta labai nenuskriaudė. Nors linų sėmenys, gavę lietaus, truputį patamsėjo, tačiau liko gražūs ir sveiki. Žodžiu su derliumi šiais metais viskas tvarkoje. Pradėjome kulti prieš mėnesį. Nors ir dažnokai tekdavo laukti gero oro, tačiau derlių nuėmėme laiku, – šiandien (rugsėjo 9 dieną) pjauname paskutinį lauką, – darbo liko kokiai valandai. Nukūlus, norint, kad sėmenys negestų, reikia juos džiovinti, – drėgnumas turi siekti 6-7 procentus, kai tuo tarpu grūdinėms kultūroms gali ir 15 procentų būti. Taigi, sėmenis reikia ne tik gerai išvalyti, tačiau ir išdžiovinti. Mūsų džiovykla yra senoviška – kūrenama malkomis, tačiau yra daug ekologiškesnė už tas, kuriose naudojamas gazolis.
– Tarpukario Lietuvoje linai buvo pagarboje…
– Prieš 70 metų linų Lietuvoje buvo auginama netoli 100 tūkstančių hektarų, o šiandien jų plotelius galima perspjauti. Gal ir bus koks 400 hektarų. Nereikėjo nei karų, nei marų, linus numarino Europos Sąjungos linų augintojų rėmimo politika. Kada Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, linų biznis pasibaigė, nes išmokos buvo labai mažos ir linus auginti neapsimokėjo. Anksčiau linus augino beveik kiekvienas ūkininkas. Europoje Lietuva po Rusijos pagal išauginamų linų kiekį buvo antroje vietoje. Tuometinė Lietuvos valdžia linų augintojus labai rėmė. Tokių didelių ir mechanizuotų fabrikų nebuvo, tačiau statė jaujas, kuriose kuldavo arkliais. Jaujoje dantratį, susietą su volais, pro kuriuos moterys leisdavo linus, sukdavo keturi ratu einantys arkliai. Tokiu būdu, prieš tai gerai linus išdžiovinus, išdaužydavo spalius. Šį procesą gerai prisimenu, nes mažas būdamas (9-10 metų) tokioje jaujoje tėvui varinėdavau arklius. Valstybė toms jaujoms statyti savomis lėšomis rengdavo projektus, nes turėjo iš linų didelę naudą. Pelnas iš linų siekė beveik 30 procentų viso valstybės biudžeto pajamų. Tada Lietuvoje buvo jau apie 10 linų fabrikų, kiekviename iš jų vidutiniškai dirbdavo apie 300 žmonių. Neliko linų, neliko ir perdirbimo įmonių.
– Ar nevertėtų ir jums tuos linus pamiršti?
– Na, ne… Linų „skonį“ esu pajutęs nuo mažens, – jau nuo 8 metų padėdavau tėvui. Nešdavome pėdus į linmarką, dėdavome akmenis ant karčių, kad vanduo linus apsemtų. Visas mano gyvenimas surištas su linais. Linai – kaip pirmoji meilė, kuriai likau ištikimas ligi šiol ir, matyt, su jais pabaigsiu savo gyvenimą…
– Ar daug yra Lietuvoje ūkių, gaminančių sėmenų aliejų?
– Aliejų spaudžia nemažai ūkių Lietuvoje, tačiau patys linų neaugina – perka iš Ukrainos. Išeina pigiau nusipirkti nei patiems užauginti. Tačiau… Ukrainietiški linai nėra tokie vertingi. Lietuvoje yra pats palankiausias klimatas būtent kokybiškiems linams užauginti. Lietuviškuose linuose būna trečdaliu daugiau organizmui reikalingų Omega-3 rūgščių, nes ši rūgštis būtent kaupiasi esant ūkanotoms dienoms.
– Girdėjau, kad sėmenys naudojamos vos ne kaip dopingas?…
– Šiuo metų iš manęs sėmenų aliejaus išspaudas perka žirgynai ir jomis šeria žirgus prieš lenktynes. Naudojant sėmenis organizmas gauna daug energijos, nes kraujas stipriai pasipildo deguonimi. Iš tikrųjų sportininkai galėtų jį naudoti vietoje dopingo… Sėmenys naudingi ir smegenų darbui, nes organizmui reikalingas tam tikras polinesočių rūgščių santykis. Dabar žmonės maitinasi maistu, kuriame rūgščių Omega-3 ir Omega-6 santykis – 1:20, o reikia, kad būtų 1:3. Esant blogam šių rūgščių santykiui, sumažėja žmogaus imunitetas, ir tada gali atsirasti vėžinių ląstelių. Omega-3 daug yra žuvyje, riešutuose, svieste, lašiniuose, tačiau daugiausia – sėmenyse. Anksčiau žmonės pasninko metu (kartą savaitėje) dažnai naudodavo linų aliejų ir būdavo daug sveikesni. Dabar Lietuvoje kiekvienais metais vėžiu suserga 18 000 tūkstančių žmonių.
– Mūsų seneliai nešiojo lininius drabužius ir puikiai jautėsi. Kodėl?
– Linas yra vienas praktiškiausių audinių karštomis dienomis, mat linas pralaidus orui, puikiai sugeria drėgmę. Tai reiškia, kad tokie drabužiai, net ir būdami ant suprakaitavusio ar tiesiog šlapio kūno, nelimpa ir padeda jam kvėpuoti. Kalbant apie higieną, lino drabužius rekomenduoja ir gydytojai. Mokslininkų įrodyta, kad lininiai drabužiai turi antiseptinių savybių – neleidžia plisti kai kurioms bakteriologinėms ligoms. Toje pačioje avalynėje linas naudojamas ne tik dėl kovos su prakaitu, bet ir grybeliu. Tiesą pasakius, skalbimas lininiams drabužiams tik į naudą – kiekvieną kartą audinys tampa baltesnis, jis minkštėja ir gerėja audinio savybės sugerti drėgmę.
– O kur jūs dedate linų pluoštą?
– Paprasčiausiai užariu, nes niekam jo nereikia. Dabar kuldamas kombainas iš karto pluoštą susmulkina. Galima būtų jį supresuoti ir naudoti kaip statybinę medžiagą maišant su moliu. Norint panaudoti pluoštą drabužių gamybai, reikėtų naudoti linų rovimo mašiną. Šiandien iš linų sėmenų spaudžiame aliejų, iš nuosėdų gaminame tepalą, padedantį nuo sąnarių skausmo. Išspaudas mėgsta vištos, – jų padėti kiaušiniai būna labai skanūs, pavyzdžiui, turguje Vilniuje juos jau „pažįsta“ ir sunkiai pasidalina…
Rugsėjo 24 dieną organizuojame „Lino šventę“ Bagaslaviškyje, kurioje apie linų naudą galima bus padiskutuoti ne tik tarpusavyje, tačiau ir su šventėje dalyvausiančiais svečiais – gydytojais, mokslų daktarais, profesoriais. Bus galima paragauti tautinio kulinarinio paveldo, veiks ūkininkų, žolininkų ir kepėjų turgelis. Šventės metu dalyvių ir svečių nuotaiką kels choras „Dermė“, kapela „Noragas“, folkloro kolektyvas „Savingė“ ir net operos solistas iš Vilniaus.
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
