Baigiame buvusio Lietuvos partizano Albino Bagdonavičiaus atsiminimus apie sunkius pokario metus, apie „miško brolių“ ginkluotą pasipriešinimą sovietiniams okupantams Čiobiškio apylinkėse.
„Gaudavau šaukimus tarnauti sovietų kariuomenėje, tačiau niekaip negalėjau savęs įsivaizduoti tokioje tarnyboje. Vieną sykį buvo net motiną iškvietę į Širvintų karinį komisariatą ir liepė perduoti sūnui, kad nesislapstytų, o eitų tarnauti. Broliai Freideriai irgi atsisakė tarnauti kariuomenėje. Vyresnysis Pranas 1949 metais rudenį norėjo aplankyti namiškius ir pateko į stribų pasalą. Taip ir įkliuvo į KGB rankas. Neatlaikęs mušimo parodė mūsų bunkerį, kuriame buvo sukaupta nemažai ginklų ir šaudmenų. Jo brolis Bronius buvo išdaviko eigulio užtiktas miške miegantis po egle ir nušautas iš medžioklinio šautuvo. Iš visų žmonių, su kuriais teko partizanauti ir bendrauti, šiandien jau visi išėję Anapilin.
Mūsų apylinkėje liko tik vienas, nuo pat pirmųjų dienų partizanaujantis pasipriešinimo dalyvis Adomas Matačiūnas – Diemedis, kilęs iš Paukščių kaimo, Kaišiadorių rajone. Mes abu su Freideriu,susisiekę su Adomu, prisijungėme prie jo būrelio. Diemedis buvo labai patyręs ir drąsus partizanas. Praėjus daugiau kaip metams po mano suėmimo, Adomas Matačiūnas buvo savo bendražygio – Aušros apnuodytas, užmigdytas ir suimtas. Mirties bausmė įvykdyta Kazachstane.
Kartą mes su Diemedžiu buvome patekę į sudėtingą situaciją. Tai atsitiko 1950 metų vasarą. Keletą dienų svečiavomės netolimame kaime pas Adomo giminaitį. Mums grįžtant atgal ir einant nedidelio miškelio link, gal už dviejų šimtų metrų netikėtai pasipylė būrys stribų ir pradėjo šaukti, kad sustotume. Šokome bėgti miškelio pusėn. Stribai, pasiskirstę į dvi grupes, ėmė mus vytis. Perbėgę nedidelį miškelį pakliuvome į pievą, išraižytą negiliais grioviais. Ilgai mąstyti nebuvo kada. Tais grioviais ketinome pasiekti Nerį. Stribai, perbėgę miškelį, pradėjo į mus šaudyti, bet patys kol kas į griovį nelindo. Atsišaudėme paeiliui. Vienas šūviais pridengdavo, kitas tuo tarpu bėgdavo. Tada šaudydavo tas, kuris bėgo, o traukdavosi tas, kuris šaudė. Sugebėjome pasitraukti iki Neries, ten radome valtelę ir persikėlėme į kitą pusę. Stribai liko nieko nepešę. Tą kartą lengvai išsisukome, man tik truputį sužeidė ranką.
Artėjant 1950 metų žiemai, nutarėme pasitarti, kas kur peržiemos. Aš likau su Vytautu Treideriu – Čigoniuku, Diemedis liko su A. Lapinsku – Audra. Su Treideriu Ustronės miške išsikasėme nedidelį bunkerį ir jame praleidome visą žiemą, retkarčiais iš jo išeidami pas gerai pažįstamus ir patikimus žmones. Diemedis su Audra peržiemojo kitame miške prie Melnitėlės vienkiemio.
1951 metų balandžio mėnesį, susisiekę su ryšininku, gavome įsakymą atvykti į nurodytą miško vietą ir vėl prisijungti prie Diemedžio ir Audros. Aš išėjau, o Treideris dar pasiliko savame bunkeryje. Susitikome sutartoje vietoje. Prie jų dar buvo prisidėjęs ir trečias – pasislėpęs nuo tremties S. Šimanskas. Jų bunkeris mums visiems buvo per mažas, todėl netoliese išsikasėme kitą, didesnį. Bebaigiant tvarkyti bunkerį, mus pastebėjo Astruvkos gyventojas Andriukaitis, kuris tada grįžo iš žvejybos Neryje. Jį pažinojęs A. Lapinskas – Audra su žmogeliu pasikalbėjo, ir tas prisižadėjo neišduoti. Pasak Audros, neblogas žmogus tas Andriukaitis – negalėtų išduoti. S. Šimanskas tais pažadais nepatikėjo ir pasitraukė savais keliais, o mes trise pasilikome naujame bunkeryje. Kadangi mano automatas buvo vokiškas ir buvo belikusi tik viena apkaba su šoviniais, todėl reikėjo vokiškais šoviniais pasipildyti arba įsigyti kokį rusišką ginklą, kuriam galima būtų gauti užtektinai šovinių. Vieną vakarą mes visi traukėme keliais palei Upininkus į susitikimą su Aniceto Juknos – Kranto būrio vyrais, kurie per ryšininkus buvo pažadėję mums duoti kulkosvaidį. Mums beeinant netikėtai pasirodė nemažas būrelis stribų, teko su jais susišaudyti ir pasitraukti nepasiekus tikslo. Grįžome atgal. Gegužės 13 dieną Diemedis su Audra vėl išėjo ginklų. Aš nėjau, kadangi buvau likęs beginklis, nes po susišaudymo su stribais nebuvo likę nė vieno šovinio. Naktį išėjau pas V. Treiderį, norėdamas jį parsivesti į naują vietą, tačiau jo bunkeryje neradau. Visą kitą parą praleidau miške netoliese, o naktį vėl grįžau į savo naująjį bunkerį. Diemedis su Audra dar nebuvo grįžę iš susitikimo Kranto būrio vyrais.
Rytą, jau gegužės 15 dieną, užgirdau kažkokį dundesį, o netrukus ir kažką kalbant, dar po kiek laiko – metalinio virbo dūrius į bunkerio lubas. Vos spėjau prisiglausti prie sienos, kad man nekliūtų. Po keleto dūrių buvo surastas ir atidarytas dangtis. Pasigirdo lietuviškai kalbantis balsas, liepiantis pasiduoti. Būdamas viduje laukiau granatos, tačiau jos niekas nemetė… Gal manė, kad bunkeris tuščias. Tik toliau nuo angos atsistojęs stribas paleido į bunkerį keletą serijų iš automato. Kulkos sukapojo visą striukės kampą, o viena nesunkiai sužeidė koją. Gulėjau ir tylėjau, laukiau, kas bus toliau. Į bunkerį nė vienas nelindo, tačiau pradėjo ardyti lubas. Ant galvos pasipylė žemės ir samanos. Taip ir rado mane. Man buvo nesunkiai sužeista koja, o striukė, kuria buvau prisidengęs, vienam šone turėjo apie dvidešimt skylučių. Tada išlindęs pamačiau stovinčius apie 40 stribų, kurie turbūt manė, kad bunkeris tuščias, ir ginklus laikė ant peties užsidėję. Kad būčiau turėjęs nors vieną šovinį, būčiau gyvas nepasidavęs. Stribai surado granatą, bet ji buvo be kapsulės, o automatas be šovinių. Surado Diemedžio planšetę su 20 vokiškų šovinių, apie kuriuos nė nežinojau. Nežinau, kaip būtų buvę, jei būtų grįžę Diemedis ar Audra. Diemedis buvo ginkluotas rusišku desantiniu automatu, o Audra – rusišku automatu (Georgijaus Špagino sistemos automatu PPŠ).
Visai operacijai vadovavo Širvintų KGB viršininko pavaduotojas majoras Jemeljanovas. Ištraukę iš bunkerio, surišo rankas. Kadangi buvau su kasele, tai apipuolę stribai ėmė rauti plaukus. Buvau pasodintas ant kelmo. Nežinau, ką jie man būtų padarę, tačiau priėjęs Gelvonų KGB viršininko pavaduotojas liepė pasitraukti, sakydamas, kad ko nusipelnė, tą ir gaus, – bus nubaustas. Gelvonų stribai pasitraukė į miške paliktą savo mašiną, o Širvintų KGB viršininko pavaduotojas Jemeljanovas ėmė mušti su lazdyno lazda ir reikalavo pasakyti, kur kiti banditai. Baigęs mane talžyti ir klausinėti, ant galvos uždėjo kareivišką apsiaustą. Prie surištų rankų pritvirtino virvagalį ir už jo laikydami nusivarė į Čiobiškį prie savo automobilio. Keli stribai sučiupę įmetė į kėbulą ir vėl ant manęs užmetė apsiaustą. Atvežus į Širvintas, buvau uždarytas už grotų viename iš tuometinės KGB būstinės kambariukų. Nors mano rankos ir buvo surištos, kambarį nuolat saugojo du automatais ginkluoti sargybiniai. Rankas atrišdavo tik einant į tualetą. Dvi paras laikė ir kankino šioje stribų būstinėje. Nė karto nepamaitino. Antros paros pabaigoje trys stribai pervedė į buvusio milicijos pastato rūsį. Ten jau atnešdavo ir maisto. Po dviejų parų išvežė į Ukmergės KPZ (kardomojo kalinimo kamerą), kuri buvo vienuolyno rūsyje. Tardyti vesdavo į antrą aukštą. Vieną dieną buvo atvažiavęs Musninkų KGB viršininkas Batalovas. Jis sėdėjo ant stalo, o mane pasodino ant aplūžusios kėdės. Reikalavo, kad papasakočiau apie įtartinus asmenis. Viską neigiau, sakiau, kad nieko nežinau. Tada man spyrė į krūtinę ir aš parkritau ant grindų. Tada Batalovas nušoko nuo stalo ir ėmė mane savo kerziniais batais spardyti. Bijojau, kad nesuskaldytų galvos, todėl stengiausi ją uždengti rankomis. Kai bespardydamas pavargo, mane palikęs gulintį išėjo.
Ukmergėje buvo surengę daug akistatų, tačiau manęs niekas nepažino ir jokių įrodymų apie žudynes nerado. Tada man „pripaišė“ 582 ir 11 straipsnius ir po trijų savaičių išvežė į Vilnių. Patekau į Lukiškių kalėjimą. Vakarais, paskelbus miego laiką, ateidavo prižiūrėtojas ir vesdavo į tardymą. Išlaikydavo per visą naktį. Ryte atvesdavo atgal į kamerą. Miegoti po signalo „keltis“ buvo negalima. Tokie keletą parų trunkantys tardymai labai iškamuodavo, jie buvo baisesni net už sumušimus. Visa laimė buvo tada, kai, atvedus tardymui, dar būdavo neatėjęs pats tardytojas. Tada uždarydavo į vadinamuosius boksus, kuriuose galima buvo sėdėti. Iš gretimai esančių kabinetų dažnai girdėdavosi riksmai ir dejonės, net šiurpuliai per nugarą nubėgdavo. Pasibaigus tardymams, lyg akmuo nuo širdies nusirito. Spalio mėnesį įvyko teismas, kuris skyrė man 25 metus kalėti.
Albinas Bagdonavičius ir Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė
Jau 1951 gruodžio pabaigoje išvežė į Leningradą (Sankt Peterburgą), o dar po savaitės į Vorkutą. Ten dirbau 40-oje anglies kasyklos šachtoje. Tais pačiais metais etapu buvau pervežtas į naujai atidaromą 30-ąją šachtą. Ten su kitu lietuviu A. Valukoniu iš Varėnos, nusileidę į šachtą, atsiskirdavome nuo brigados ir pasislėpdavome, o kada brigada keldavosi į paviršių, prisistatydavome ir mes. Po mėnesio mus abu išvežė į kitą, jau griežtojo režimo lagerį, kuriame dauguma kalinių buvo nuteisti mirties bausme. Patekome į 12-ąją šachtą. Po 1953 metais įvykusio streiko, buvo atvažiavusi komisija iš Maskvos. Peržiūrėjusi bylas, daugelį kalinių paleido, tarp jų patekau ir aš. Kadangi Lietuvoje nebuvo iš ko pragyventi, kurį laiką pasilikau dar padirbėti šachtoje. Siųsdavau pinigus tėvams. Tėvas jau buvo taip pat grįžęs iš tremties.“
