Dar kartą pardavė kartą jau parduotą žemę

Yra ne vienas pavyzdys, kai dėl valdininkų neveiklumo ar net tuščių ambicijų žmonėms rezultatų reikia siekti ne vienerius metus, būna, kad teisingumas triumfuoja ir po dešimtmečių. Pastarąjį pavyzdį kaip tik įrodo praėjusių metų pabaigoje Širvintų rajono apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla. Teismas nutarė, kad Nacionalinė žemės tarnyba (anksčiau – Žemėtvarkos skyrius) nėra teisi, atsisakiusi užbaigti žemės pirkimo-pardavimo procedūrą, kurios pageidavo Adelė M. Ž.

Adelė M. Ž. savo ieškinyje teismui nurodė, kad pagal tuometės Gelvonų apylinkės tarybos sprendimą jos motinai S. S. Maželių kaime buvo suteikti 3 ha asmeninio ūkio žemės. 1994 metų pabaigoje Adelė M. Ž. už motinai skirtą žemę sumokėjo 124,41 Lt grynais pinigais ir 3856,71 Lt valstybės vienkartinėmis išmokomis. Kadangi žemės pirkimo-pardavimo metu įstatymu nebuvo numatyta žemės privatizavimo procedūra, motina iki mirties 1996 metais nespėjo galutinai įforminti nuosavybės teisių. S. S. mirus, išpirkta žemė liko valstybės žinioje.

Nuomojosi nusipirktą žemę

Daugiau kaip pusantro dešimtmečio, nuo 1995 metų iki 2011 metų lapkričio 10-osios, Adelė buvo priversta motinos išpirktą 3 ha žemę nuomotis ir už ją mokėti nuomos mokesčius bei laukti, kada pagal įstatymą galės paveldėti šį turtą. Anot ieškovės, Širvintų rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas Arvydas Vosylius jai nuolat žadėjo, kad, kaip vienintelei S. S. turto paveldėtojai, jai bus leista užbaigti pradėtą žemės pirkimo-pardavimo procedūrą ir teisėtai naudotis jai priklausančiu turtu.

Tačiau vieną dieną Adelė sužinojo, jog jos motinos išpirkta žemė dar kartą parduodama Širvintų rajono ūkininkui I. D. Kai moteris vėl kreipėsi į tarnybą, jos prašymas dėl motinai skirtos 3 ha asmeninio ūkio žemės pradėtos pirkimo-pardavimo procedūros užbaigimo buvo atmestas, o kartą jau parduota žemė atiteko naujam savininkui. Atsižvelgusi į susidariusią situaciją, Adelė M. Ž. paprašė teismo įpareigoti Širvintų žemėtvarkininkus užbaigti pradėtą žemės pirkimo-pardavimo procedūrą perduodant jai lygiavertės vertės žemės sklypą, kadangi motinai suteiktas ir nusipirktas sklypas šiuo metu parduotas.

Valdininkams teisme atstovavusi žemėtvarkininkų atstovė Meilutė Saidienė palaikė Nacionalinės žemės tarnybos poziciją – su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Žemėtvarkininkų motyvas buvo toks: atsižvelgiant į tai, kad „neprivatizuoti asmeninio ūkio žemės sklypai paveldėjimo objektu nebuvo nei pagal iki 2001-08-17 galiojusio Žemės reformos įstatymo, nei pagal Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001-07-01 nuostatas, ieškovės reikalavimas dėl įpareigojimo užbaigti žemės pirkimo-pardavimo procedūrą, yra nepagrįstas, nes ieškovė nebuvo S. S. šeimos narė, nevedė bendro ūkio“.

Nutylėjo sau nenaudingą įstatymo pakeitimą?

Tačiau, kaip jau buvo minėta, teisme teisybė triumfavo ir valdininkų savivalė buvo sustabdyta. Teismas nustatė, kad turimi faktai visiškai patvirtina, jog S. S. ne tik įgijo teisę pirkti asmeninio ūkio žemės sklypą, bet ir šia teise pasinaudojo – ją realizavo. Teismas konstatavo, kad 1994 metais tikrai buvo pradėta asmeninio ūkio žemės sklypo pirkimo procedūra, kuri nebuvo užbaigta dėl pareigūnų ir kitų asmenų, atsakingų už žemės reformos žemėtvarkos projektų ir kitų būtinų dokumentų parengimą, kaltės. Taigi, S. S. savo teisę įsigyti nuosavybėn naudojamą asmeninio ūkio žemę įgyvendino ir įgijo teisę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tai – turtinė teisė, paveldima ne pagal specialiojo įstatymo nuostatas, o pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas. Būtent tokį reikalavimą (įpareigoti Meilutės Saidienės atstovaujamą Nacionalinę žemės tarnybą sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį) ir yra pareiškusi ieškovė.

Kadangi ieškovė priėmė savo motinos S. S. palikimą po motinos mirties, todėl paveldėjo ir jos teisę sudaryti asmeninio ūkio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.

Teismo nuomone, Nacionalinė žemės tarnyba nepagrįstai teigia, kad Žemės reformos įstatymas numato, jog paveldėti asmeninio ūkio žemę turi teisę tik šeimos nariai, todėl tuo metu su motina kartu negyvenusi dukra neturi teisės paveldėti asmeninio ūkio. Kadangi žemėtvakininkai savo poziciją aiškino 2001 metų rugpjūčio 17 dieną galiojusiu Žemės reformos įstatymu, kyla nusistebėjimas, kaip jų atstovė, teisme institucijai atstovavusi teisinininkė Meilutė Saidienė, nežinojo, jog 2001 metų rugpjūčio 3 dieną buvo priimtas to įstatymo pakeitimas, kuriame išplėsta paveldėtojų kategorija vietoje žodžių „šeimos nariai“ įrašius žodžius „įpėdiniai CK (Civilinio Kodekso, – Red. past.) nustatyta tvarka“. Kita vertus, ir Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklėse numatyta, jog, mirus asmeniui, kuris už suteiktą ir naudojamą žemės sklypą nustatytąja tvarka sumokėjo įmokas pinigais arba valstybės vienkartinėmis išmokomis, teisę pirkti šį žemės sklypą įgyja jo įpėdiniai, kuriems įskaitoma suma, mirusiojo asmens sumokėta už perkamą žemės sklypą.

„Širvintų krašto“ informacija