Nekasdieniai susitikimai
Henrikas Orakauskas: „Kol kas – tai tik laikinas grubus tikros skulptūros pakaitalas…“
Praėjusių metų spalio mėnesį rašytojo Igno Šeiniaus paminklo idėjinio modelio konkursą laimėjo kernaviškis skulptorius Henrikas Orakauskas. Pagal jo modelį Širvintose ir bus statomas paminklas. Nuo to laiko prabėgo trys mėnesiai. Susitariau su skulptoriumi susitikti jo dirbtuvėse Kernavėje. Atsivėrus dirbtuvės durims, prieš akis išdygo kokių poros metrų aukščio Igno Šeiniaus siluetas. Galvoje šmėstelėjo mintis: „Negi bronzinė rašytojo skulptūra jau išlieta?“ Tik lengvai pastūmus ją ranka, paaiškėjo, kad tai toli gražu dar ne bronza… Skulptorius Henrikas Orakauskas mielai sutiko atsakyti į klausimus apie statulos gaminimo ypatumus.
– Kodėl ši statula tokia lengva, juk stipresnis vėjas ją lengvai nupūs?
– Visą šią statulą iš tikrųjų galima lengvai pakelti ant rankų, nes ji pagaminta iš putų polistireno. Perku klijus ir klijuoju juostas viena ant kitos. Kūrinį sulipdyti reikia iš nieko, pagal orientacines proporcijas, paskui – drožti.
– Bet polistirenas yra baltas, o šis kūrinys beveik bronzos spalvos?
– Taigi, padaręs skulptūrą iš „jūros putos“, nutariau ją gruntuoti, kad įgautų bronzinį atspalvį. Uždėjus aerozolinį gruntą, įvyko cheminė reakcija, ir mano statulos veidas, rankos, skrybėlė bei abu paukšteliai pradėjo tiesiog akyse tirpti… Tirpo mano viso mėnesio darbas…. Sunykusias sugadintas dalis teko atstatyti plastilino pagalba.
– Nesuprantu, kam reikalinga natūralaus dydžio skulptūra iš polistireno?
– Tam, kad galima būtų pažiūrėti, kaip atrodo erdvėje. Juk paminklo vieta galutinai dar neparinkta. Skulptūra iš polistireno lengva, ir ją galima lengvai nešioti po Igno Šeiniaus gatvę, nufotografuoti prie kokio nors pastato, žiūrėti, kaip atrodo, ir taip parinkti paminklui tinkamą stacionarią vietą.
– Parinkę vietą šį polistireninį kūrinį išmesite, o kas toliau?
– Prieš liejant reikia padaryti dar vieną realaus mastelio darbą. Šį kartą iš molio. Kai bus nulipdyta iš molio, reikės nuiminėti gipsines formas. Kai padarai gipsinę formą, tada darai vidinį modelį iš vaško. Tada jau dirba liejikai. Žodžiu, technologija ne tokia jau paprasta. Nudrožus iš jūros putos, skulptūros veido bruožai ir kitos kūno formos – atrodo grubiai. O lipdant iš molio, tarsi įpučiama gyvybė.
– Žiūrint ir į šią skulptūrą, lengvai galima atpažinti Igną Šeinių. Gudriai prisimerkęs, su šypsenėle žiūri į priešais ant rankos nutūpusią paukštę. Įdomu, kuri iš jų vaizduoja Švediją, kuri Lietuvą? Ir narvelis atviras…
– Argi tai svarbiausia? Juk reikia žmogui šiokios tokios paslapties. Tai – metafora. Taip, narvelis iš tikrųjų be durų… Juk dažnai mes ir be jokių durų savo noru užsidarome savyje. O jeigu žmogus nori būti laisvas, jokios durys nepadės.
– Igno Šeiniaus skulptūra bus tik šiek tiek didesnė už patį skulptorių. Šiaip jau mes įpratę prie didesnių gabaritų…
– Praėjo tie laikai, kai kiekviename didesniame miestelyje buvo štampuojami Lenino ar Stalino monumentai. Jeigu skulptūra labai didelė, užkelta ant pjedestalo, tai automatiškai atitolsta nuo žmonių, tampa jiems svetima, o Ignas Šeinius buvo paprastas nuodėmingas žmogus su savo ydomis. Nors skulptūra yra didesnė už vidutinį žmogaus ūgį, tačiau erdvėje turėtų atrodyti šiek tiek mažesnė. Žmogus, priėjęs prie skulptūros, galės ją pačiupinėti, paglostyti, pajusti dvasinį ryšį.
– Taigi, poroloninė skulptūra jau padaryta. Gal ją bus galima visiems širvintiškiams pamatyti?
– Na taip. Reikia, kad skulptūrą pamatytų žmonės. Kadangi Kultūros centre nesibaigia remontas, tai susitariau, kad ji pastovės Savivaldybės rūmuose. Tik žmonėms reikėtų žinoti, kad galutinis variantas bus kiek kitoks, galbūt pakis narvelio forma, paukšteliai ar rankų padėtis. Reikia suprasti, kad kol kas – tai tik laikinas grubus tikros skulptūros pakaitalas…
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
513 – Igno Šeiniaus skulptūra tik šiek tiek aukštesnė už patį skulptorių Henriką Orakauską
519 – Nuotraukoje užfiksuota skulptūra pagaminta iš paprasto putų polistireno.
520 – Igno Šeiniaus skulptūros veidas buvo kuriamas remiantis realiomis rašytojo nuotraukomis
Igno Šeiniaus skulptūra tik šiek tiek aukštesnė už patį skulptorių Henriką Orakauską
Praėjusių metų spalio mėnesį rašytojo Igno Šeiniaus paminklo idėjinio modelio konkursą laimėjo kernaviškis skulptorius Henrikas Orakauskas. Pagal jo modelį Širvintose ir bus statomas paminklas. Nuo to laiko prabėgo trys mėnesiai. Susitariau su skulptoriumi susitikti jo dirbtuvėse Kernavėje. Atsivėrus dirbtuvės durims, prieš akis išdygo kokių poros metrų aukščio Igno Šeiniaus siluetas. Galvoje šmėstelėjo mintis: „Negi bronzinė rašytojo skulptūra jau išlieta?“ Tik lengvai pastūmus ją ranka, paaiškėjo, kad tai toli gražu dar ne bronza… Skulptorius Henrikas Orakauskas mielai sutiko atsakyti į klausimus apie statulos gaminimo ypatumus.
Igno Šeiniaus skulptūros veidas buvo kuriamas remiantis realiomis rašytojo nuotraukomis
– Kodėl ši statula tokia lengva, juk stipresnis vėjas ją lengvai nupūs?
– Visą šią statulą iš tikrųjų galima lengvai pakelti ant rankų, nes ji pagaminta iš putų polistireno. Perku klijus ir klijuoju juostas viena ant kitos. Kūrinį sulipdyti reikia iš nieko, pagal orientacines proporcijas, paskui – drožti.
– Bet polistirenas yra baltas, o šis kūrinys beveik bronzos spalvos?
– Taigi, padaręs skulptūrą iš „jūros putos“, nutariau ją gruntuoti, kad įgautų bronzinį atspalvį. Uždėjus aerozolinį gruntą, įvyko cheminė reakcija, ir mano statulos veidas, rankos, skrybėlė bei abu paukšteliai pradėjo tiesiog akyse tirpti… Tirpo mano viso mėnesio darbas…. Sunykusias sugadintas dalis teko atstatyti plastilino pagalba.
– Nesuprantu, kam reikalinga natūralaus dydžio skulptūra iš polistireno?
– Tam, kad galima būtų pažiūrėti, kaip atrodo erdvėje. Juk paminklo vieta galutinai dar neparinkta. Skulptūra iš polistireno lengva, ir ją galima lengvai nešioti po Igno Šeiniaus gatvę, nufotografuoti prie kokio nors pastato, žiūrėti, kaip atrodo, ir taip parinkti paminklui tinkamą stacionarią vietą.
– Parinkę vietą šį polistireninį kūrinį išmesite, o kas toliau?
– Prieš liejant reikia padaryti dar vieną realaus mastelio darbą. Šį kartą iš molio. Kai bus nulipdyta iš molio, reikės „nuiminėti“ gipsines formas. Kai padarai gipsinę formą, tada darai vidinį modelį iš vaško. Tada jau dirba liejikai. Žodžiu, technologija ne tokia jau paprasta. Nudrožus iš jūros putos, skulptūros veido bruožai ir kitos kūno formos atrodo grubiai. O lipdant iš molio, tarsi įpučiama gyvybė.
Nuotraukoje užfiksuota skulptūra pagaminta iš paprasto putų polistireno.
– Žiūrint ir į šią skulptūrą, lengvai galima atpažinti Igną Šeinių. Gudriai prisimerkęs, su šypsenėle žiūri į priešais ant rankos nutūpusią paukštę. Įdomu, kuri iš jų vaizduoja Švediją, kuri Lietuvą? Ir narvelis atviras…
– Argi tai svarbiausia? Juk reikia žmogui šiokios tokios paslapties. Tai – metafora. Taip, narvelis iš tikrųjų be durų… Juk dažnai mes ir be jokių durų savo noru užsidarome savyje. O jeigu žmogus nori būti laisvas, jokios durys nepadės.
– Igno Šeiniaus skulptūra bus tik šiek tiek didesnė už patį skulptorių. Šiaip jau mes įpratę prie didesnių gabaritų…
– Praėjo tie laikai, kai kiekviename didesniame miestelyje buvo štampuojami Lenino ar Stalino monumentai. Jeigu skulptūra labai didelė, užkelta ant pjedestalo, tai automatiškai atitolsta nuo žmonių, tampa jiems svetima, o Ignas Šeinius buvo paprastas nuodėmingas žmogus su savo ydomis. Nors skulptūra yra didesnė už vidutinį žmogaus ūgį, tačiau erdvėje turėtų atrodyti šiek tiek mažesnė. Žmogus, priėjęs prie skulptūros, galės ją pačiupinėti, paglostyti, pajusti dvasinį ryšį.
– Taigi, polistireno skulptūra jau padaryta. Gal ją bus galima visiems širvintiškiams pamatyti?
– Na taip. Reikia, kad skulptūrą pamatytų žmonės. Kadangi Kultūros centre nesibaigia remontas, tai susitariau, kad ji pastovės Savivaldybės rūmuose. Tik žmonėms reikėtų žinoti, kad galutinis variantas bus kiek kitoks, galbūt pakis narvelio forma, paukšteliai ar rankų padėtis. Reikia suprasti, kad kol kas – tai tik laikinas grubus tikros skulptūros pakaitalas…
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
