Tėvas moko gyvenimiškos išminties, kilnumo ir taurumo

Vanda ir Alfonsas Motiejūnai šventė 60-ąjį bendro gyvenimo jubiliejų.

Bebaigiąs taršyti pienių pūkus vėjas, žydinčių alyvų kekės, vaiski pievų žaluma primena, kad čia pat vasara. Birželis. Pirmasis mėnesio sekmadienis – Tėvo diena. Tai diena, kai pagerbiami Tėvai – tebenešiojantys ant rankų savo pirmagimius ar jau kažkelintą dešimtį skaičiuojantys žilagalviai. Tai diena, kai nusilenkiama Tėvui, išmokiusiam savo vaikus kantrybės, tiesos, meilės darbui, pagarbos duonai.

Geriausia, kai anūkai ir proanūkiai šurmuliuoja

Birželio pirmąjį sekmadienį Zibalų seniūnijos Poriškio kaimo gyventoją Alfonsą Motiejūną – keturių suaugusių vaikų tėvą – šventės proga sveikins dukra Veronika, sūnūs Vytautas, Rimantas ir Kęstutis su šeimomis, nusilenks tėvui kaip ąžuolui, po kurio vešliu vainiku ieškojo atgaivos ir patarimo, kurį visada rado ir teberanda. Tėvas visada mokėjo nuraminti, paguosti, sudiržusiomis nuo darbo rankomis paglostyti ar sudrausminti savo vaikus. Jis visada buvo, yra ir bus gyvenimiškos išminties, kilnumo ir taurumo pavyzdys.

– Visi mano vaikai labai geri, visi vienodai mylimi, sudėtinga buvo keturis vaikus auginti, ypač dvynius Vytautą ir Rimantą. Kai užaugo visi – tai kaip didžiausia gyvenimo dovana, – šypsodamasis pasakojo aštuoniasdešimtmetis laimingas tėvas. – Gera, kai visi suvažiuoja, anūkus ir proanūkius suveža.

Su anūkais.

Laukia Alfonsas Motiejūnas savaitgalių. Tuomet jaukioje sodyboje daug šurmulio ir kalbų. O belaukdamas vaikų, anūkų, proanūkių, krepšius pina, vienus ūkyje panaudoja, kitus geriems žmonėms padovanoja.

Prie namų Poriškio kaime.

– Dar sveikatos turiu, – džiaugiasi Alfonsas. – Karvių nebelaikome, nes melžti nebėra kam. Smulkių gyvuliukų užtenka. Sočiai per visą gyvenimą dirbta. Net 43 metų darbo stažą turiu. Jeigu paimčiau Darbo knygelę, viskas yra aiškiai surašyta.

Vyras pasakojo, kad beveik 24 metus dirbo Širvintų KMK, paskui dar 3 metus Širvintų tarpkolūkinėje statybos organizacijoje, vėliau vėl grįžo į KMK. Ten dirbo ir darbų vykdytoju, ir vyr. inžinieriumi, ir tiekimo skyriaus viršininku. Ir tik 1986 metais grįžo į Vl. Žvirblio kolūkį.

Sodyboje visada atsiranda nenumatytų darbų.

– Visur darbo pakako, – prisiminimais dalijosi pašnekovas. – Buvau bendrovės „Sodybos žiburiai“ vadovu, netgi Ukmergės rajono laikraščio „Gimtoji žemė“ neetatiniu korespondentu teko padirbėti. Tiesa, seniai tai buvo: nuo 1953-iųjų iki 1958-ųjų.

Alfonsas Motiejūnas sakė, kad jaunystėje labai mėgo keliauti, yra buvęs Kirgizijoje, Uzbekijoje, Kazachijoje, Gruzijoje, Maskvoje, Leningrade ir kitose buvusios sąjungos vietose.

Šventė 60-ąjį vestuvių jubiliejų

Alfonsas Motiejūnas su žmona Vanda, santarvėje ir meilėje gyvenantys 60 metų, džiaugiasi ne tik gerais vaikais, bet ir būriu anūkų. Jų turi net aštuonis: Inga, Saulius, Remigijus, Renatas, Kotryna, Ernestas, Justinas ir Daiva. Gražioje šeimynoje ir būrelis proanūkių klega. Tai Greta, Indrė, Agnė, Miglė, Gabija ir Arnas. Anūkų ir proanūkių malonus bendravimas ir geras būdas skaidrina senelių gyvenimo kasdienybę ir blaško niūrias mintis.

Pasidomėjus, iš kur tas santarvės receptas, abu sutuoktiniai sakė, kad 60 metų prabėgo kaip viena diena. Abu prisiminė 1955 metų gegužės 8-ąją. Tądien jų santuoka buvo įregistruota Ukmergės civilinės metrikacijos skyriuje.

– Pėsti ėjome į Ukmergę ženytis, – juokėsi sutuoktiniai. – Šeibokų miške žibutes rinkome. Tais metais buvo vėlyvas pavasaris. Pusbrolis su rogėmis iš Ukmergės trąšas vežė, tai dar mus iki Šešuolių pavežė, o iš ten iki namų pėsti parkuntapliavome. Dabar pavasariai nenormalūs, anksčiau gegužės pabaigoje tik karves į laukus varydavome, o bulves spalio mėnesį ramiausiai kasdavome, nes rudenys gražūs būdavo.

Abu Motiejūnai prisiminė, kaip jų santuoką Kiauklių bažnyčioje kunigas Dominykas Pieškus palaimino. O šių metų gegužės 9 dieną Kiaukliuose šventė 60-ąjį vestuvių jubiliejų.

– Geras tas mūsų gyvenimas buvo. Be kautynių pragyvenome, – džiaugėsi Vanda ir Alfonsas. – Gražiai sutarėme, jokių pasistumdymų nebuvo, nebent žodžiu persimesdavome.

Nuolankumas ir sutarimas stiprina šeimą

Vanda ir Alfonsas Motiejūnai užaugino keturis vaikus.

Pasiklausus, kuris bendro gyvenimo dešimtmetis buvo gražiausias, sutuoktinių nuomonės išsiskyrė. Alfonsui Motiejūnui pasirodė gražiausias trečiasis, nes tuomet abu buvo jauni ir stiprūs, žmonai Vandai – antrasis dešimtmetis, nes tuomet vaikai jau buvo paaugę ir kieme nuolat būdavo pilna vaikų draugų. Tiesa, abu sutuoktiniai sutartinai patvirtino, kad sunkiausias buvo pirmasis bendro gyvenimo dešimtmetis, nes tuomet kamavo nepritekliai, buvo maži vaikai.

Pasak Alfonso Motiejūno, visada žavėjęsis arkliais. Net ir dabar dar jų dvejetą tebelaiko.

– Labai liūdna buvo, kai berniukus į armiją ėmė, – guodėsi Vanda Motiejūnienė. – Dvynukai po vieną ėjo, o jaunėlis Kęstutis – gerokai vėliau. Tarnavo Kalinine, Maskvoje, Ukrainoje. Visi vaikai čia augo. Ir aš pati čia gimiau, čia augau, čia gyvenu, ir čia mirsiu. Niekada net minties tokios nebuvo, kad gimtuosius namus palikčiau.

60 metų drauge gražiai nugyvenę Vanda ir Alfonsas Motiejūnai linki visoms jaunoms šeimoms gyventi santarvėje, nusileisti vienas kitam ir niekada nesibarti.

– Reikia nuolankumo ir sutarimo, – patikino Alfonsas Motiejūnas.

Tikėtina, kad sekmadienį į gimtinę suskridę Motiejūnų vaikai spaus tėvo rankas, auginusias ir raikiusias duoną, pasidžiaugs namų jaukumu ir linkės tėvui kuo didžiausios sveikatos. Tegul Poriškyje visada būna šilta ir jauku, nes čia tėvas vaikus moko gyvenimiškos išminties, kilnumo ir taurumo.

Romas Zibalas

Nuotraukos iš Motiejūnų šeimos asmeninio albumo