Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Biteles ir grožį mylinčių žmonių namai
Bitininkai visada  vertinami ir gerbiami ne vien už darbštumą, kruopštumą, atidumą, bet ir už kitų žmogiškųjų vertybių puoselėjimą, kantrybę, geranoriškumą, bičiulystę. Ir šiais laikais dar yra žmonių, mylinčių biteles, mokančių jas prižiūrėti, gebančių ne tik sau, bet ir aplinkiniams prisukti kvapnaus medaus. Vienas jų –  Rubikonių kaime (Zibalų seniūnija) bityną turintis Albinas Kalesnikas. Tai neseniai gražų 70 metų jubiliejų šventęs, nuo 1971 metų bitelėmis besidomintis vyras, mokantis ir norintis jomis rūpintis.
Bitininkavimas prasidėjo nuo dviejų avilių
– Dar tėvai Rubikonyse gyveno, kai pradėjau domėtis bitėmis, – apie bitininkavimo pradžią kalbėjo Albinas Kalesnikas. –  Tuomet su žmona Ole Lentvaryje nusipirkome du avilius bičių ir ėmėmės bitininkystės. Pirmiausia laikėme avilius tėviškėje, bet paskui pervežėme į Molėtų rajoną. Ten ganyklos geresnės tuomet buvo ir bitėms nektarą rinkti buvo patogiau.
Vedžiodamas po bityną, Albinas drąsiai rodė savo dūzgiančias biteles. Nors ir nukėlė dviejų avilių dangčius, parodė besidarbuojančias biteles, bet nė viena neįgėlė. Patyręs bitininkas patikino, kad tai savos bitės, šeimininką pažįstančios, todėl tikrai neįkąs. Bitininkas ramiausiai niekuo nepridengta ranka sušlavė besiblaškančias biteles ten, kur joms ir turėtų būti vieta.
Rūpestingai prižiūrimame Albino Kalesniko bityne bitelės dūzgia 30-tyje avilių. Dalį jų laikantis prie pat namų, kita dalis išvežta tolėliau –  į ganyklas.
– Ten kitos bitelės, – mostelėjęs ranka miško pusėn, sakė Albinas. –  Išvežtos toliau, kad miško augalus lankytų, kvapnų medų neštų. Ten daug žalumos, natūralūs augalai, ideali vieta  bitelėms dūgzti ir gausų medų nešti.
Pasak pašnekovo, domėtis bitėmis vertė gyvenimas, nes labai norėjosi turėti savo medaus. Todėl, pasitarę abu su žmona, nusprendė imtis bitininkavimo. Ir dabar žmona Olė kaip vijurkas sukasi prie bičių, talkina vyrui bičkuopyje. Tiesiog geresnio  padėjėjo už žmoną nesuranda.
– Olė –  stipri bitininkė, – gyrė žmoną vyras, – visada prisišaukiama. Sūnus Audrius mieste labai užimtas, todėl bityne darbuotis laiko sunkiai suranda, o marti Dalia daugiausia gėlynais rūpinasi, todėl prie bičių nelenda.
Geriausias natūralių miško ir pievų gėlių medus
Kalesnikų sodyba labai gražioje vietoje – trijų rajonų sankirtoje. Šalia akimis neaprėpiamos platybės (kairėje plyti Ukmergės rajono laukai, dešinėje – Molėtų rajono miškai), daug žalumos, natūralūs augalai. Sutuoktiniai Kalesnikai sakė, kad jų sodyba bitelėms dūgzti ir gausų medų nešti – labai dėkinga vieta. Šeimininkai pasidžiaugė, jog jau turi šiųmečio medaus ir juo pavaišino. Tiesa, pasigirti šių metų dideliu medaus kiekiu nesiryžo, sakė, jog pernai medunešis buvo gerokai gausesnis.
Šiųmetį darbą gerokai palengvino iš NMA pagal paramą gautas naujas medsukis, kainavęs per 1000 eurų. Albinas Kalesnikas džiaugėsi tokiu naudingu įrenginiu, paspartinusiu darbą.
– Dalį pinigų už medsukį agentūra grąžins, – sakė vyras, – bet jau dabar nauda didžiulė: nereikia vargti, rankomis sukti. Medaus išsukimas daug lengvesnis ir spartesnis, galima dirbti bet kur.
Bitininkas labai gražiai atsiliepė apie savo bites, sakė, kad jos piktos būna tik prieš lietų.
– Bitėms reikalinga girdykla, – pasakojo vyras. –  Joms turi būti nuolat padėta švaraus vandens, šalia turi tekėti ir sūrus. Kokio joms reikia, tokio jos pasiima. Kai oras karštas, bitės avilyje laikosi virš rėmelių arba juda ant lakos.
Albinas Kalesnikas aprodė specialią girdyklą, kur mažu grioveliu tekantis vanduo buvo apgultas bičių. Bičių žinovas pasakojo, kad medaus kiekis priklauso nuo vasaros, nuo bičių stiprumo ir avilių stovėjimo vietos. Pasak pašnekovo, ten, kur yra rapsų, medus kokybiškas nebus, reikia, kad bitelės medų neštų iš įvairiausių natūralių miško ir pievų gėlių, liepų, aviečių, šaltekšnių.
Pasidomėjus, kiek medaus į savo avilius suneša kiekviena šeima, bitininkas sakė:
– Kiekis labai įvairus. Iš avilio galima išsukti nuo 3 iki 15 kilogramų medaus. Gali būti labai skirtingai, kiekviena šeima vis kitokia. Medaus kiekis labai priklauso nuo vasaros. Šiemet daug nebus, nes per sausa. Bitėms irgi reikia lietaus, labai reikia šiltų naktų. Kai labai sausa, žiedai negamina nektaro.
Albino sodyboje stovintys aviliai nudažyti geltona, mėlyna ir žalia spalva. Bitininko teigimu, kad darbščiosios bitelės nepaklystų, kad greičiau rastų savo namus. Sodyboje auga daug specialių augalų, iš kurių bitės renka nektarą. Deja, tikslaus pavadinimo sužinoti nepavyko.
Darbas darbą veja
Albinas Kalesnikas sakė, jog darbas bityne trunka ištisus metus: nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Nebent šiek tiek ramiau būna žiemą. Jau po Naujųjų metų reikia aplankyti bityną, apžiūrėti, kaip atrodo aviliai, ar neužpustyti. Žiemai einant į pabaigą valomos lakos, nes gali užsikimšti ir nepateks į avilį oras. Vasario pabaigoje reikia paklausyti, kaip avilys dūzgia. Pavasarį darbai prasideda bitėms apsiskraidžius, kai orai jau ima šilti, padedama bitėms išsivalyti avilius nuo šiukšlių, atsiradusių per žiemą. Po kelių savaičių jau bitėms ima trūkti vietos, reikia plėsti lizdus, pridėti papildomai korių, kad motinėlė galėtų dėti kiaušinėlius ir bičių šeimos stiprėtų greičiau. Gausiau sužydus pievoms, sodams, aviliai dar labiau plečiami, dedami papildomi koriai, skirti medui pilti. Tada jau prasideda didieji darbai: medaus sukimas, naujų bičių šeimų sudarymas, spiečių gaudymas… Rugpjūčio antroje pusėje bitės ima ruoštis žiemai. Bitininkas turi joms padėti, patikrinti maisto kiekį, gydyti nuo ligų, sumaitinti reikiamą kiekį sirupo. Atšalus orams, reikia avilius papildomai apšildyti specialiomis pagalvėmis. Pasnigus uždengti lakas, apsaugoti nuo sniego pertekliaus.
– Būna, kad bitės po žiemos miršta, – pasakojo bitininkas. –  Joms kenkia įvairios ligos, erkės, todėl reikia nuolat jas sekti, domėtis naujovėmis, konsultuotis su kitais bitininkais.
Pašnekovas sakė, kad priklauso Bitininkų draugijai, kurios vadovas yra Aleksandras Masiulionis, bendrauja su bitininkyste užsiimančiais Alvydu Masiuku, Algiu Narbuntu, Ričardu Putrimu ir kitais bitininkais.
– Bitininkavimas –  tai malonumas ir atsipalaidavimas, – šypsojosi Olė Kalesnikienė, – labai ramina nervus, labai džiugina bičių dūzgimas. Girdžiu, kai žmonės sako, kad neturi darbo. Nesuprantu tokių, nes mes neturime net kada prisėsti, vis krutame ir krutame. Bityno plėsti neplanuojame, gana jau, nebe jaunystė, o darbo yra daug.
Rūpinasi ne tik bitėmis, bet prižiūri ir didžiulį paukštyną
Aplink Kalesnikų namą auga rūpestingai prižiūrėti gėlynai. Kiekviena sodybos pėda liudija apie šeimininkų pasišventimą kurti jaukumą. Darbščių žmonių kūrybingumui ribų nėra: kurdami grožį savo sodyboje, jie panaudojo ne tik gėles ir želdinius, bet ir įvairius buities rakandus.
Kalesnikų sodyboje puikuojasi ir gražus paukštynas. Pasak Olės Kalesnikienės, tų paukščių gausybė: ir vištų su viščiukais, ir kalakutų su kalakučiukais. Lankymosi sodyboje dieną kaip tik iš kiaušinių kalėsi naujos gyvybės: viena kalakutė išperėjo viščiukų vadą, kita –  kalakučiukų. Ir vieni, ir kiti mažyliai, sudėti į vieną dėžę, šildėsi prie elektros lempos. Šeimininkė džiaugiasi, kad visą paukštyną akylai stebi ne tik du šunys, bet ir milžiniškas kalakutas, kuris lankymosi dieną vis pūtėsi ir energingai kratė savo raudoną maskatuojantį pabarzdį.
Olė ir Albinas Kalesnikai už gražiai tvarkomą sodybą pernai rajone buvo apdovanoti, jų sodyboje matai ne parodai, ne praeivio akiai specialiai skirtą grožį. Kurdami jaukumą, sutuoktiniai atskleidė poetišką sielą. Tai darbščių rankų, biteles ir grožį mylinčių žmonių namai.
Romas Zibalas

Rubikonyse gyvenantys Albinas ir Olė Kalesnikai prižiūri 30 avilių bityną.

Rubikonyse gyvenantys Albinas ir Olė Kalesnikai prižiūri 30 avilių bityną.

Biteles ir grožį mylinčių žmonių namai

Bitininkai visada  vertinami ir gerbiami ne vien už darbštumą, kruopštumą, atidumą, bet ir už kitų žmogiškųjų vertybių puoselėjimą, kantrybę, geranoriškumą, bičiulystę. Ir šiais laikais dar yra žmonių, mylinčių biteles, mokančių jas prižiūrėti, gebančių ne tik sau, bet ir aplinkiniams prisukti kvapnaus medaus. Vienas jų –  Rubikonių kaime (Zibalų seniūnija) bityną turintis Albinas Kalesnikas. Tai neseniai gražų 70 metų jubiliejų šventęs, nuo 1971 metų bitelėmis besidomintis vyras, mokantis ir norintis jomis rūpintis.

Bitininkavimas prasidėjo nuo dviejų avilių

– Dar tėvai Rubikonyse gyveno, kai pradėjau domėtis bitėmis, – apie bitininkavimo pradžią kalbėjo Albinas Kalesnikas. –  Tuomet su žmona Ole Lentvaryje nusipirkome du avilius bičių ir ėmėmės bitininkystės. Pirmiausia laikėme avilius tėviškėje, bet paskui pervežėme į Molėtų rajoną. Ten ganyklos geresnės tuomet buvo ir bitėms nektarą rinkti buvo patogiau.

Albinas Kalesnikas tikino, kad bitelės yra savos ir jų bijoti neverta.

Albinas Kalesnikas tikino, kad bitelės yra savos ir jų bijoti neverta.

Vedžiodamas po bityną, Albinas drąsiai rodė savo dūzgiančias biteles. Nors ir nukėlė dviejų avilių dangčius, parodė besidarbuojančias biteles, bet nė viena neįgėlė. Patyręs bitininkas patikino, kad tai savos bitės, šeimininką pažįstančios, todėl tikrai neįkąs. Bitininkas ramiausiai niekuo nepridengta ranka sušlavė besiblaškančias biteles ten, kur joms ir turėtų būti vieta.

Rūpestingai prižiūrimame Albino Kalesniko bityne bitelės dūzgia 30-tyje avilių. Dalį jų laikantis prie pat namų, kita dalis išvežta tolėliau –  į ganyklas.

– Ten kitos bitelės, – mostelėjęs ranka miško pusėn, sakė Albinas. –  Išvežtos toliau, kad miško augalus lankytų, kvapnų medų neštų. Ten daug žalumos, natūralūs augalai, ideali vieta  bitelėms dūgzti ir gausų medų nešti.

Pasak pašnekovo, domėtis bitėmis vertė gyvenimas, nes labai norėjosi turėti savo medaus. Todėl, pasitarę abu su žmona, nusprendė imtis bitininkavimo. Ir dabar žmona Olė kaip vijurkas sukasi prie bičių, talkina vyrui bičkuopyje. Tiesiog geresnio  padėjėjo už žmoną nesuranda.

– Olė –  stipri bitininkė, – gyrė žmoną vyras, – visada prisišaukiama. Sūnus Audrius mieste labai užimtas, todėl bityne darbuotis laiko sunkiai suranda, o marti Dalia daugiausia gėlynais rūpinasi, todėl prie bičių nelenda.

Geriausias natūralių miško ir pievų gėlių medus

Albino bitės yra ramios ir „drausmingos“.

Albino bitės yra ramios ir „drausmingos“.

Kalesnikų sodyba labai gražioje vietoje – trijų rajonų sankirtoje. Šalia akimis neaprėpiamos platybės (kairėje plyti Ukmergės rajono laukai, dešinėje – Molėtų rajono miškai), daug žalumos, natūralūs augalai. Sutuoktiniai Kalesnikai sakė, kad jų sodyba bitelėms dūgzti ir gausų medų nešti – labai dėkinga vieta. Šeimininkai pasidžiaugė, jog jau turi šiųmečio medaus ir juo pavaišino. Tiesa, pasigirti šių metų dideliu medaus kiekiu nesiryžo, sakė, jog pernai medunešis buvo gerokai gausesnis.

Šiųmetį darbą gerokai palengvino iš NMA pagal paramą gautas naujas medsukis, kainavęs per 1000 eurų. Albinas Kalesnikas džiaugėsi tokiu naudingu įrenginiu, paspartinusiu darbą.

– Dalį pinigų už medsukį agentūra grąžins, – sakė vyras, – bet jau dabar nauda didžiulė: nereikia vargti, rankomis sukti. Medaus išsukimas daug lengvesnis ir spartesnis, galima dirbti bet kur.

Bitininkas labai gražiai atsiliepė apie savo bites, sakė, kad jos piktos būna tik prieš lietų.

– Bitėms reikalinga girdykla, – pasakojo vyras. –  Joms turi būti nuolat padėta švaraus vandens, šalia turi tekėti ir sūrus. Kokio joms reikia, tokio jos pasiima. Kai oras karštas, bitės avilyje laikosi virš rėmelių arba juda ant lakos.

Sodyboje auga daug specialių augalų, iš kurių bitės renka nektarą.

Sodyboje auga daug specialių augalų, iš kurių bitės renka nektarą.

Albinas Kalesnikas aprodė specialią girdyklą, kur mažu grioveliu tekantis vanduo buvo apgultas bičių. Bičių žinovas pasakojo, kad medaus kiekis priklauso nuo vasaros, nuo bičių stiprumo ir avilių stovėjimo vietos. Pasak pašnekovo, ten, kur yra rapsų, medus kokybiškas nebus, reikia, kad bitelės medų neštų iš įvairiausių natūralių miško ir pievų gėlių, liepų, aviečių, šaltekšnių.

Pasidomėjus, kiek medaus į savo avilius suneša kiekviena šeima, bitininkas sakė:

– Kiekis labai įvairus. Iš avilio galima išsukti nuo 3 iki 15 kilogramų medaus. Gali būti labai skirtingai, kiekviena šeima vis kitokia. Medaus kiekis labai priklauso nuo vasaros. Šiemet daug nebus, nes per sausa. Bitėms irgi reikia lietaus, labai reikia šiltų naktų. Kai labai sausa, žiedai negamina nektaro.

Albino sodyboje stovintys aviliai nudažyti geltona, mėlyna ir žalia spalva. Bitininko teigimu, kad darbščiosios bitelės nepaklystų, kad greičiau rastų savo namus. Sodyboje auga daug specialių augalų, iš kurių bitės renka nektarą. Deja, tikslaus pavadinimo sužinoti nepavyko.

Darbas darbą veja

Lankymosi sodyboje dieną kaip tik iš kiaušinių kalėsi naujos gyvybės: viena kalakutė išperėjo viščiukų vadą, kita -  kalakučiukų.

Lankymosi sodyboje dieną kaip tik iš kiaušinių kalėsi naujos gyvybės: viena kalakutė išperėjo viščiukų vadą, kita - kalakučiukų.

Albinas Kalesnikas sakė, jog darbas bityne trunka ištisus metus: nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Nebent šiek tiek ramiau būna žiemą. Jau po Naujųjų metų reikia aplankyti bityną, apžiūrėti, kaip atrodo aviliai, ar neužpustyti. Žiemai einant į pabaigą valomos lakos, nes gali užsikimšti ir nepateks į avilį oras. Vasario pabaigoje reikia paklausyti, kaip avilys dūzgia. Pavasarį darbai prasideda bitėms apsiskraidžius, kai orai jau ima šilti, padedama bitėms išsivalyti avilius nuo šiukšlių, atsiradusių per žiemą. Po kelių savaičių jau bitėms ima trūkti vietos, reikia plėsti lizdus, pridėti papildomai korių, kad motinėlė galėtų dėti kiaušinėlius ir bičių šeimos stiprėtų greičiau. Gausiau sužydus pievoms, sodams, aviliai dar labiau plečiami, dedami papildomi koriai, skirti medui pilti. Tada jau prasideda didieji darbai: medaus sukimas, naujų bičių šeimų sudarymas, spiečių gaudymas… Rugpjūčio antroje pusėje bitės ima ruoštis žiemai. Bitininkas turi joms padėti, patikrinti maisto kiekį, gydyti nuo ligų, sumaitinti reikiamą kiekį sirupo. Atšalus orams, reikia avilius papildomai apšildyti specialiomis pagalvėmis. Pasnigus uždengti lakas, apsaugoti nuo sniego pertekliaus.

– Būna, kad bitės po žiemos miršta, – pasakojo bitininkas. –  Joms kenkia įvairios ligos, erkės, todėl reikia nuolat jas sekti, domėtis naujovėmis, konsultuotis su kitais bitininkais.

Pašnekovas sakė, kad priklauso Bitininkų draugijai, kurios vadovas yra Aleksandras Masiulionis, bendrauja su bitininkyste užsiimančiais Alvydu Masiuku, Algiu Narbuntu, Ričardu Putrimu ir kitais bitininkais.

– Bitininkavimas –  tai malonumas ir atsipalaidavimas, – šypsojosi Olė Kalesnikienė, – labai ramina nervus, labai džiugina bičių dūzgimas. Girdžiu, kai žmonės sako, kad neturi darbo. Nesuprantu tokių, nes mes neturime net kada prisėsti, vis krutame ir krutame. Bityno plėsti neplanuojame, gana jau, nebe jaunystė, o darbo yra daug.

Rūpinasi ne tik bitėmis, bet prižiūri ir didžiulį paukštyną

Iš NMA pagal paramą gautas naujas medsukis spartina bitininko darbą.

Iš NMA pagal paramą gautas naujas medsukis spartina bitininko darbą.

Aplink Kalesnikų namą auga rūpestingai prižiūrėti gėlynai. Kiekviena sodybos pėda liudija apie šeimininkų pasišventimą kurti jaukumą. Darbščių žmonių kūrybingumui ribų nėra: kurdami grožį savo sodyboje, jie panaudojo ne tik gėles ir želdinius, bet ir įvairius buities rakandus.

Kalesnikų sodyboje puikuojasi ir gražus paukštynas. Pasak Olės Kalesnikienės, tų paukščių gausybė: ir vištų su viščiukais, ir kalakutų su kalakučiukais. Lankymosi sodyboje dieną kaip tik iš kiaušinių kalėsi naujos gyvybės: viena kalakutė išperėjo viščiukų vadą, kita –  kalakučiukų. Ir vieni, ir kiti mažyliai, sudėti į vieną dėžę, šildėsi prie elektros lempos. Šeimininkė džiaugiasi, kad visą paukštyną akylai stebi ne tik du šunys, bet ir milžiniškas kalakutas, kuris lankymosi dieną vis pūtėsi ir energingai kratė savo raudoną maskatuojantį pabarzdį.

Olė ir Albinas Kalesnikai už gražiai tvarkomą sodybą pernai rajone buvo apdovanoti, jų sodyboje matai ne parodai, ne praeivio akiai specialiai skirtą grožį. Kurdami jaukumą, sutuoktiniai atskleidė poetišką sielą. Tai darbščių rankų, biteles ir grožį mylinčių žmonių namai.

Romas Zibalas

Bitelių girdykla.

Bitelių girdykla.

Paukštyną akylai stebi ne tik du šunys, bet ir milžiniškas kalakutas.

Paukštyną akylai stebi ne tik du šunys, bet ir milžiniškas kalakutas.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top