Svečiuose pas ūkininką
Skriaudžiami pienininkyste besiverčiantys ūkininkai
Nuolat žiniasklaidoje skelbiama, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių pieno supirkimo kainos krinta. Ir pieno produktų pirkėjai, ir pienininkyste užsiimantys ūkininkai sutartinai kraipo galvas dėl makabriškų neatitikimų. Kodėl taip atsitiko, kad pieno supirkimo kainos krito iki rekordinių žemumų, bet pieno produktai parduotuvėse kyla iki rekordinių aukštumų? Tiesa, po euro įvedimo malonu pasižvalgyti po parduotuvių lentynas ir paganyti akis į daugiau nei triskart pamažėjusias kainas. Bet tai tik laikinas džiugesys ir optinė apgaulė. Dažną patyrusį ūkininką stebina žaliavinio pieno supirkėjų ir perdirbėjų pasyvi pozicija. Jau seniai visiems aišku, kad perdirbėjai turėtų ieškoti kitų rinkų ir neskriausti žemdirbių. Pieno perdirbėjų reakcija į užsidariusią rinką rytuose smogė ir Širvintų rajone dirbantiems pieno ūkiams.
Nežino, kiek bus sumokėta
Zibaluose ūkininkaujantys Antanas Jankūnas ir Lionė Kamilevičienė verčiasi pienininkyste. Ne pirmą dešimtmetį ūkininkaujantys žmonės jokios paramos neprašo, tvarkosi savo jėgomis. Tvarte mūkia 16 melžiamų karvių, 10 telyčių, gražus būrelis veršelių. Darniai ir sutartinai dirbantys zibališkiai kasdien primelžia ne mažiau nei 200 litrų skanaus, kokybiško pieno. Pasak pašnekovų, supirkėjai iš „Rokiškio sūrio“, prieš pusmetį mokėję po 80 centų už litrą, dabar kainą numušė iki 55 centų už litrą. Ir tai dar nėra riba: pieno supirkimo kainą nuo sausio žadama dar pamažinti. Tokia kaina, pasak ūkininkų, yra tiesiog ašaros ir varo į nuostolius.
– Supirkimo kainas sumažinę perdirbėjai teisinasi, kad jie negali pirkti nuostolingai. O ūkininkai nuostolingai melžti gali? – retoriškai klausė zibališkė Lionė Kamilevičienė. – Karvių atsisakyti nežadame. Melžiame, bet nežinome, kiek bus sumokėta už pristatytą pieną. Jeigu dar nuo sausio sumažins 4-riais euro centais, tai tikrai bus labai negerai. Jeigu supirkimo kainos būtų normalios, tuomet ir auginti, ir melžti karves būtų linksmiau ir maloniau. Keisčiausia yra tai, kad pienas parduotuvėse nepinga, nors apie 35 procentus sumažėjusios supirkimo kainos. Būtų logiška, jeigu iš pigiau nupirkto pieno būtų gaminami atitinkamai pigesni produktai.
Auginamos įvairių veislių karvės
Pasidomėjus apie perdirbėjams parduodamo pieno kiekius, Lionė Kamilevičienė sakė, kad jie vasarą ir žiemą mažai keičiasi. Moteris patikino, jog vasarą karvėms paruošiamas aukštos kokybės šienainis, todėl žiemą primelžiamo pieno kiekis visai nemažėja. Pienininkyste besiverčianti ūkininkė paaiškino, kad žiemą pienas superkamas kas antrą dieną, todėl jo kiekis svyruoja nuo 400 iki 430 litrų.
Daugelį metų ūkininkaujanti moteris įsitikinusi, kad holšteinizuotos pieninės karvės yra produktyvesnės, atsparesnės mitybos ir laikymo sąlygoms, todėl tvarte tokių karvių turinti net kelias. Lionė Kamilevičienė pažymėjo, jog didelę įtaką karvių produktyvumui ir pieno ūkio pelningumui turi ne tik jų šėrimas kokybiškais pašarais, bet ir raciono pagerinimas įvairiais gamykliniais priedais ir papildais. O visa tai kainuoja nemažus pinigus.
Lionė Kamilevičienė vedžiojo po savo valdas, glostė ir kalbino įvairių veislių karvutes. Matėsi, jog moteris tikrai nuoširdžiai myli gyvulėlius, rūpinasi jais, stengiasi, jai tai daugiau hobis, ne vien tik pelno siekiamybė. Pašnekovė parodė atskirame garde uždarytą telyčaitę Džersytę. Elegantiška gražuolė, pamačiusi šeimininkę, puolė prie tvoros, troško būti glostoma ir maitinama. Iš pirmo žvilgsnio telyčaitė daugiau priminė stirnaitę, o ne būsimą karvę. Pasiklausus apie tokį keistą vardą, ūkininkė paaiškino, jog visi tvarte šienainį rupšnojantys gyvuliai turi savo vardus, o pati šeimininkė jų niekada nepainiojanti. Džersytei toks vardas duotas dėl pasaulyje esančios džersių veislės karvių. Džersiai labai jaukūs, nestambūs, lengvų kūno formų, karvės panašios į stirnas. Pašnekovė patikino, jog šios veislės karvių pienas yra labai gero skonio, riebus ir baltymingas. Tiesa, dideliais primilžiais pasigirti negalima, bet kokybė tikrai geresnė.
Tvartuose laikomus gyvulius rodančią Lionę Kamilevičienę visą laiką lydėjo kalaitė Aja. Ji nuolat glaustėsi apie šeimininkę, džiaugėsi netikėtais svečiais, bičiuliavosi ne tik su žmonėmis, bet ir su tvarte melžiamomis karvėmis. Pasak ūkininkės, kalaitė labai rūpinasi veršiukais, netgi su jais miega. Lionė Kamilevičienė keliskart sakė, kad kiekvienas ūkyje esantis gyvis yra savaip įdomus, apie kiekvieną galinti daug pripasakoti, netgi fotografuojanti, todėl pienininkystės ūkio, jau nešančio nuostolius, jokiu būdu neatsisakysianti ir lauksianti geresnių laikų.
Padidėjo pašarų gamybos sąnaudos
Melžiamas karves auginantys Zibalų ūkininkai jau ne pirmą mėnesį skaičiuoja nuostolius, bet nevilčiai nepasiduoda.
– Einame į minusą, – sakė Antanas Jankūnas. – Pašarus paruošti kainuoja, technika kainuoja, kuras kainuoja. Tas kainų kritimas – tai ne pirmas kartas. Esame užgrūdinti. Ūkio atsisakyti nežadame, kenčiame ir laukiame geresnių dienų. Gal kaip nors išgyvensime ir sulauksime.
Patyręs ūkininkas Antanas Jankūnas rodė savo valdose laikomą galingą techniką, pasidžiaugė, kad turi visus ūkyje reikalingus padargus, jokių talkininkų nesamdo, dirba tik patys šeimos nariai. Didžiausias, gabiausias ir greičiausias talkininkas yra sūnus Vygantas.
– Sūnus geba dirbti visus darbus, – džiaugėsi laimingas tėvas. – Nuo kombaino vairavimo iki presavimo, nuo kūlimo iki arimo.
Šeštadienio vidurdienį šešiolikmetis sūnus Vygantas vairavo traktorių, kilnojo šienainio rulonus. Pasak Antano Jankūno, vaikinas mokosi Zibalų pagrindinėje mokykloje, bet ūkininkavimo patirties jau turi, apie 10 metų nuolat sukasi šalia, talkininkauja, konsultuojasi, laukuose vairuoja visą techniką.
Antanas Jankūnas pažymėjo, jog labai padidėjo pašarų gamybos sąnaudos. Niekas su dalgiu pievų nešienauja, ruošiami šieno ir šienainio rulonai. Tam būtina speciali technika, degalai. Viskam reikia pinigo, kurį tenka „išspausti“ iš pieno ūkio.
Kiek reikia litrų pieno parduoti, kad kaimo žmogus nusipirktų litrą dyzelino?
Kaimo gyventojai pieno pirkti genami į parduotuves
Pienininkyste besiverčiantys ūkininkai guodžiami pažadais, kad sunkumai laikini, reikia tik susiveržti diržus ir pakentėti. Kiek truks tie laikini sunkumai? Kol monopolistai prikaups pigios pieno žaliavos sandėlius, o vėliau sūrius ir sviestą pardavinės brangiau? Visi Širvintų rajono pienininkystės ūkiai jau pajuto pieno supirkėjų bizūno kirčius. Vieni ūkininkai kantriai neša uždėtą naštą, kiti ruošiasi mažinti, o treti jau sumažino karvių bandas, nes iš ūkio išgyventi neįmanoma. Anot pastabaus internauto, karvių mažinimas – kryptinga valstybės politika, kuri tarnauja monopolijoms. Logika paprasta: kuo mažiau karvių kaime, tuo daugiau kaimo gyventojų pieną perka parduotuvėse. O tada jau galima ir kainas pieno produktams užriesti.
Lietuvos realybė nėra optimizmu trykštanti. Ūkininkų, kurie išparduoda turėtas pieninių galvijų bandas, atsiranda vis daugiau. Daug senyvo amžiaus ir nedideliuose ūkiuose ūkininkaujančių sodiečių laikė po 2, 3 ar net 4 karves. Jiems jau nebeapsimoka jas melžti ir pardavinėti pieną supirkėjams po kelis euro centus už kilogramą.
Kol savo ūkiuose gražiai tvarkysis gyvulius mylintys žmonės, tol kaimas gyvuos. Zibalų ūkininkų Antano Jankūno ir Lionės Kamilevičienės tvartuose šienainį rupšnojančios karvutės rodo, jog dar Širvintų rajono kaimai gyvi, dar ne visi žmonės išvyko į airijas, anglijas ar norvegijas…
Romas Zibalas
1. Zibaluose pienininkystės ūkį turinti Lionė Kamilevičienė: „Karvių atsisakyti nežadame. Melžiame, bet nežinome, kiek bus sumokėta už pristatytą pieną.“
2. Ūkio valdas rodančią Lionę Kamilevičienę lydėjo kalaitė Aja.
3. Antanas Jankūnas pažymėjo, jog labai padidėjo pašarų gamybos sąnaudos.
4. Šešiolikmetis Vygantas Jankūnas geba vairuoti visokią techniką.
5. Noriai pozavo atskirame garde užtverti veršeliai.
6. Telyčaitė Džersytė labiau priminė stirnaitę.
7. Lionė Kamilevičienė iš 16 karvių bandos kasdien primelžia ne mažiau nei 200 litrų pieno.
Zibaluose pienininkystės ūkį turinti Lionė Kamilevičienė: „Karvių atsisakyti nežadame. Melžiame, bet nežinome, kiek bus sumokėta už pristatytą pieną.“
Nuolat žiniasklaidoje skelbiama, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių pieno supirkimo kainos krinta. Ir pieno produktų pirkėjai, ir pienininkyste užsiimantys ūkininkai sutartinai kraipo galvas dėl makabriškų neatitikimų. Kodėl taip atsitiko, kad pieno supirkimo kainos krito iki rekordinių žemumų, bet pieno produktai parduotuvėse kyla iki rekordinių aukštumų? Tiesa, po euro įvedimo malonu pasižvalgyti po parduotuvių lentynas ir paganyti akis į daugiau nei triskart pamažėjusias kainas. Bet tai tik laikinas džiugesys ir optinė apgaulė. Dažną patyrusį ūkininką stebina žaliavinio pieno supirkėjų ir perdirbėjų pasyvi pozicija. Jau seniai visiems aišku, kad perdirbėjai turėtų ieškoti kitų rinkų ir neskriausti žemdirbių. Pieno perdirbėjų reakcija į užsidariusią rinką rytuose smogė ir Širvintų rajone dirbantiems pieno ūkiams.
Nežino, kiek bus sumokėta
Zibaluose ūkininkaujantys Antanas Jankūnas ir Lionė Kamilevičienė verčiasi pienininkyste. Ne pirmą dešimtmetį ūkininkaujantys žmonės jokios paramos neprašo, tvarkosi savo jėgomis. Tvarte mūkia 16 melžiamų karvių, 10 telyčių, gražus būrelis veršelių. Darniai ir sutartinai dirbantys zibališkiai kasdien primelžia ne mažiau nei 200 litrų skanaus, kokybiško pieno. Pasak pašnekovų, supirkėjai iš „Rokiškio sūrio“, prieš pusmetį mokėję po 80 centų už litrą, dabar kainą numušė iki 55 centų už litrą. Ir tai dar nėra riba: pieno supirkimo kainą nuo sausio žadama dar pamažinti. Tokia kaina, pasak ūkininkų, yra tiesiog ašaros ir varo į nuostolius.
Ūkio valdas rodančią Lionę Kamilevičienę lydėjo kalaitė Aja.
– Supirkimo kainas sumažinę perdirbėjai teisinasi, kad jie negali pirkti nuostolingai. O ūkininkai nuostolingai melžti gali? – retoriškai klausė zibališkė Lionė Kamilevičienė. – Karvių atsisakyti nežadame. Melžiame, bet nežinome, kiek bus sumokėta už pristatytą pieną. Jeigu dar nuo sausio sumažins 4-riais euro centais, tai tikrai bus labai negerai. Jeigu supirkimo kainos būtų normalios, tuomet ir auginti, ir melžti karves būtų linksmiau ir maloniau. Keisčiausia yra tai, kad pienas parduotuvėse nepinga, nors apie 35 procentus sumažėjusios supirkimo kainos. Būtų logiška, jeigu iš pigiau nupirkto pieno būtų gaminami atitinkamai pigesni produktai.
Antanas Jankūnas pažymėjo, jog labai padidėjo pašarų gamybos sąnaudos.
Auginamos įvairių veislių karvės
Pasidomėjus apie perdirbėjams parduodamo pieno kiekius, Lionė Kamilevičienė sakė, kad jie vasarą ir žiemą mažai keičiasi. Moteris patikino, jog vasarą karvėms paruošiamas aukštos kokybės šienainis, todėl žiemą primelžiamo pieno kiekis visai nemažėja. Pienininkyste besiverčianti ūkininkė paaiškino, kad žiemą pienas superkamas kas antrą dieną, todėl jo kiekis svyruoja nuo 400 iki 430 litrų.
Daugelį metų ūkininkaujanti moteris įsitikinusi, kad holšteinizuotos pieninės karvės yra produktyvesnės, atsparesnės mitybos ir laikymo sąlygoms, todėl tvarte tokių karvių turinti net kelias. Lionė Kamilevičienė pažymėjo, jog didelę įtaką karvių produktyvumui ir pieno ūkio pelningumui turi ne tik jų šėrimas kokybiškais pašarais, bet ir raciono pagerinimas įvairiais gamykliniais priedais ir papildais. O visa tai kainuoja nemažus pinigus.
Noriai pozavo atskirame garde užtverti veršeliai.
Lionė Kamilevičienė vedžiojo po savo valdas, glostė ir kalbino įvairių veislių karvutes. Matėsi, jog moteris tikrai nuoširdžiai myli gyvulėlius, rūpinasi jais, stengiasi, jai tai daugiau hobis, ne vien tik pelno siekiamybė. Pašnekovė parodė atskirame garde uždarytą telyčaitę Džersytę. Elegantiška gražuolė, pamačiusi šeimininkę, puolė prie tvoros, troško būti glostoma ir maitinama. Iš pirmo žvilgsnio telyčaitė daugiau priminė stirnaitę, o ne būsimą karvę. Pasiklausus apie tokį keistą vardą, ūkininkė paaiškino, jog visi tvarte šienainį rupšnojantys gyvuliai turi savo vardus, o pati šeimininkė jų niekada nepainiojanti. Džersytei toks vardas duotas dėl pasaulyje esančios džersių veislės karvių. Džersiai labai jaukūs, nestambūs, lengvų kūno formų, karvės panašios į stirnas. Pašnekovė patikino, jog šios veislės karvių pienas yra labai gero skonio, riebus ir baltymingas. Tiesa, dideliais primilžiais pasigirti negalima, bet kokybė tikrai geresnė.
Tvartuose laikomus gyvulius rodančią Lionę Kamilevičienę visą laiką lydėjo kalaitė Aja. Ji nuolat glaustėsi apie šeimininkę, džiaugėsi netikėtais svečiais, bičiuliavosi ne tik su žmonėmis, bet ir su tvarte melžiamomis karvėmis. Pasak ūkininkės, kalaitė labai rūpinasi veršiukais, netgi su jais miega. Lionė Kamilevičienė keliskart sakė, kad kiekvienas ūkyje esantis gyvis yra savaip įdomus, apie kiekvieną galinti daug pripasakoti, netgi fotografuojanti, todėl pienininkystės ūkio, jau nešančio nuostolius, jokiu būdu neatsisakysianti ir lauksianti geresnių laikų.
Šešiolikmetis Vygantas Jankūnas geba vairuoti visokią techniką.
Padidėjo pašarų gamybos sąnaudos
Melžiamas karves auginantys Zibalų ūkininkai jau ne pirmą mėnesį skaičiuoja nuostolius, bet nevilčiai nepasiduoda.
– Einame į minusą, – sakė Antanas Jankūnas. – Pašarus paruošti kainuoja, technika kainuoja, kuras kainuoja. Tas kainų kritimas – tai ne pirmas kartas. Esame užgrūdinti. Ūkio atsisakyti nežadame, kenčiame ir laukiame geresnių dienų. Gal kaip nors išgyvensime ir sulauksime.
Patyręs ūkininkas Antanas Jankūnas rodė savo valdose laikomą galingą techniką, pasidžiaugė, kad turi visus ūkyje reikalingus padargus, jokių talkininkų nesamdo, dirba tik patys šeimos nariai. Didžiausias, gabiausias ir greičiausias talkininkas yra sūnus Vygantas.
– Sūnus geba dirbti visus darbus, – džiaugėsi laimingas tėvas. – Nuo kombaino vairavimo iki presavimo, nuo kūlimo iki arimo.
Šeštadienio vidurdienį šešiolikmetis sūnus Vygantas vairavo traktorių, kilnojo šienainio rulonus. Pasak Antano Jankūno, vaikinas mokosi Zibalų pagrindinėje mokykloje, bet ūkininkavimo patirties jau turi, apie 10 metų nuolat sukasi šalia, talkininkauja, konsultuojasi, laukuose vairuoja visą techniką.
Antanas Jankūnas pažymėjo, jog labai padidėjo pašarų gamybos sąnaudos. Niekas su dalgiu pievų nešienauja, ruošiami šieno ir šienainio rulonai. Tam būtina speciali technika, degalai. Viskam reikia pinigo, kurį tenka „išspausti“ iš pieno ūkio.
Kiek reikia litrų pieno parduoti, kad kaimo žmogus nusipirktų litrą dyzelino?
Telyčaitė Džersytė labiau priminė stirnaitę.
Kaimo gyventojai pieno pirkti genami į parduotuves
Pienininkyste besiverčiantys ūkininkai guodžiami pažadais, kad sunkumai laikini, reikia tik susiveržti diržus ir pakentėti. Kiek truks tie laikini sunkumai? Kol monopolistai prikaups pigios pieno žaliavos sandėlius, o vėliau sūrius ir sviestą pardavinės brangiau? Visi Širvintų rajono pienininkystės ūkiai jau pajuto pieno supirkėjų bizūno kirčius. Vieni ūkininkai kantriai neša uždėtą naštą, kiti ruošiasi mažinti, o treti jau sumažino karvių bandas, nes iš ūkio išgyventi neįmanoma. Anot pastabaus internauto, karvių mažinimas – kryptinga valstybės politika, kuri tarnauja monopolijoms. Logika paprasta: kuo mažiau karvių kaime, tuo daugiau kaimo gyventojų pieną perka parduotuvėse. O tada jau galima ir kainas pieno produktams užriesti.
Lietuvos realybė nėra optimizmu trykštanti. Ūkininkų, kurie išparduoda turėtas pieninių galvijų bandas, atsiranda vis daugiau. Daug senyvo amžiaus ir nedideliuose ūkiuose ūkininkaujančių sodiečių laikė po 2, 3 ar net 4 karves. Jiems jau nebeapsimoka jas melžti ir pardavinėti pieną supirkėjams po kelis euro centus už kilogramą.
Kol savo ūkiuose gražiai tvarkysis gyvulius mylintys žmonės, tol kaimas gyvuos. Zibalų ūkininkų Antano Jankūno ir Lionės Kamilevičienės tvartuose šienainį rupšnojančios karvutės rodo, jog dar Širvintų rajono kaimai gyvi, dar ne visi žmonės išvyko į airijas, anglijas ar norvegijas…
Romas Zibalas
Lionė Kamilevičienė iš 16 karvių bandos kasdien primelžia ne mažiau nei 200 litrų pieno.
