Musninkų kapinėse pagerbti už Lietuvos nepriklausomybę žuvę savanoriai.
Musninkuose bendruomenės „Spindulys“ iniciatyva vyko renginys, skirtas Lietuvos kariuomenės ir Musninkų krašto kovų už Lietuvos Nepriklausomybę šimtmečiui paminėti.
Prie paminklo Nepriklausomybės kovų savanoriams buvo uždegtos atminimo žvakutės, Širvintų šaulių vadas Leonas Vaicekauskas pasidžiaugė, jog aikštė, kurioje stovi paminklas savanoriams, tapo musninkiečių ir svečių traukos centru, čia vyksta įvairūs renginiai. Atminimo žvakutės buvo uždegtos ir kapinėse prie savanorių kapų.
Vėliau renginys persikėlė į kultūros namų salę. Renginio pradžioje visi iškilmingai sugiedojo himną. Buvo pristatyti svečiai: Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“, istorijos profesorius mokslų daktaras, Kauno tvirtovės parko direktorius Valdas Rakutis, karo istorikas Paulius Pacevičius, skulptorius Algirdas Kuzma, architektas Viktoras Krištapavičius, fotomenininkas Jonas Lučiūnas, poetas Balys Ališauskas.
Renginyje dalyvavo savanorių Broniaus Kanio, Dominyko Dikčiaus, Kazio Petrusevičiaus, Stasio Prielgausko, Prano Jurkūno, Kazio Veikšos, Albino Aldonio, Kazio Veriko, Juliaus Vaicekausko, Jono Jankausko, brolių Igno ir Kazimiero Taruškų, Leono Bučinsko ir Baltraus Rakučio giminės ir artimieji.
Labai įdomiai apie savanorių mūšius prie Musninkų papasakojo istorijos profesorius mokslų daktaras Valdas Rakutis. Pasak profesoriaus, Musninkų mūšis neleistinai pamirštas. „Net prieš porą metų atidengiant paminklą, skirtą Musninkų valsčiaus savanoriams, buvo minimi Širvintų ir Giedraičių mūšiai, o Musninkų mūšis liko nepaminėtas,“ – kalbėjo Valdas Rakutis.
Šio pasakojimo svarbiausieji momentai: „1919 metais Musninkų kraštas pateko į lenkų rankas. Demarkacinė linija ėjo per Veprių tiltą, ten stovėjo lenkų postai. Musninkai pateko į lenkų zoną. 1920 metais, kada prasidėjo lenkų ir sovietų karas, lenkai buvo nukeliavę net iki Kijevo, tačiau vėliau juos bolševikai sumušė ir lenkai traukėsi, negalėdami organizuoti jokios gynybos. Tos kovos atsirideno iki Lietuvos teritorijos. Tų kovų pasekoj pirmą kartą lenkų brigada pražygiavo pro Musninkų kraštą. Buvo pakeltas aliarmas ir, vadovaujant majorui Petručiui, lietuviai pasivijo bežygiuojančius lenkus prie Kruonio. Pasiviję, turėdami vos 300 karių, liepė pasiduoti daliniui su artilerija ir pusantro tūkstančio žmonių. Tam reikėjo turėti drąsos.
Prie paminklo Nepriklausomybės kovų savanoriams buvo uždegtos atminimo žvakutės.
Svečiuose - Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“.
Vėliau lenkai vėl sugrįžo. Vilniuje buvo vos keli Lietuvos daliniai – 4, 7 ir 9 pėstininkų pulkai, kurie gavo įsakymą Vilniaus neginti, bet trauktis. Generolo Žukausko manymu reikėjo atsitraukti, kol atvyks kariuomenė iš Dzūkijos. Pasak generolo, kautis reikia tada, kada esi pasirengęs. Lietuvos kariuomenė stovėjo ties Rieše. Želigovskio kariuomenė (ji nepriklausė lenkams, o save laikė Vidurinės Lietuvos kariuomene) puolė. Lenkų kariuomenei sėkmingai žygiuojant, lietuvių štabas pasitraukia iš Maišiagalos į Širvintas. Lenkai bando vykdyti ekspedicijas iš Dūkštų, tačiau patiria netikėtus nuostolius. 4-as lietuvių pėstininkų pulkas, jau kovose užgrūdintas dalinys organizuoja sėkmingą gynybą. Lenkai pabando pulti, tačiau niekas nesigauna. Širvintų užimti nepasiseka, tada puola link Giedraičių ir bando prasimušti iki Ukmergės. Užima Želvą ir pasiekia Lyduokius. Bet lietuviai Želvą išvaduoja. Tai buvo pirma tų mūšių lietuvių sėkmė.
Tuo metu lenkų karo metų dokumentuose pirmą kartą paminimas netoli Bartkuškio įsikūręs Skėterių kaimas. Lenkai niekaip negalėjo užimti šio kaimo, puolė jį kelis kartus, atsivežė patranką, tačiau nieko negalėjo padaryti. Tada lenkai sumanė esminį ir paskutinį puolimą, nes jau buvo aišku, kad greitai bus kažkokie tarptautiniai susitarimai, karas pasibaigs ir kur sustos kariuomenė, ten ir bus Lietuvos siena. Tada lenkų pėstininkų pagrindinė kryptis buvo Širvintos. Vienas jų batalionas puolė nuo Giedraičių ir užėmė Širvintas. Tačiau niekaip negalėjo paimti Skėterių kaimo. Vieną dieną puolė net tris kartus ir iš kairės, ir iš dešinės, tačiau lietuviai taikliai šaudė iš kulkosvaidžių ir nepasidavė. Visame šitame kare Skėterių kaimas lenkų dokumentuose buvo minimas labiausiai.
Renginyje dalyvavo Lietuvos savanorių giminės ir artimieji.
Apie Musninkų mūšį pasakoja istorijos profesorius, mokslų daktaras, Kauno tvirtovės parko direktorius Valdas Rakutis.
Musninkus lenkai pirmiausiai puolė nuo Kernavės, bet jiems nepasisekė. Kita grupė puolė nuo Bartkuškio. Pasirodo lietuviai ties Musninkais išsikasė apkasus, todėl ir čia lenkai nepraėjo. Tada lenkai pamėgino pulti nuo Širvintų pusės. Jie žinojo, jog Taučiulių kaime sėdi jų įgula ir galvojo, jog padės puolime. Pasirodo tuo metu Taučiulius jau buvo perėmę lietuviai. Lenkai ten pasiuntė kuopą kareivių, tikėjosi lengvai Taučiuliuose su lietuviais susitvarkyti. Bet nieko jiems neišėjo, nepaėmė jie Taučiulų. Tada atsitempė patrankas ir pradėjo į Taučiulius šaudyti. Ten lietuvių ir lenkų pozicijas skyrė vos kilometras, jie vieni kitus matė. Lenkai pašaudo iš patrankų, po jų puola pėstininkai. Jie nepraeina, atsitraukia, tada vėl šaudo patrankos ir t.t. Paskiau užsikirto vienas lietuvių kulkosvaidis, teko atsišaudyti šautuvais, tačiau baigėsi šoviniai. Tada pradėjo mėtyti granatas. Tada teko atsitraukti, bet labai greitai Taučiuliai buvo vėl atkovoti. Musninkus puolė visomis kryptimis, miestelis buvo lyg tvirtovė.
Šitame Musninkų bare vyko labai intensyvios kovos. Širvintų mūšyje mums labai stipriai pasisekė, – leitenanto Balno žygis buvo didelė sėkmė. Musninkų įvykiuose pagrindinis faktorius buve ne netikėtumas, ne sėkmė, o gebėjimas valdyti mūšį. Kodėl čia vyko tokios įnirtingos kovos? Musninkų miestelis nedidelis, tačiau įsikūręs visų kelių kryžkelėje. Jei valdai Musninkus, valdai visą regioną.“
Pasakojimo pabaigoje istorijos mokslų daktaras Valdas Rakutis pasiūlė iki 2020 metų lapkričio 17-21 dienos (būtų šimtas metų nuo Musninkų mūšio) kažkokiu būdu pažymėti tas svarbiausias mūšio vietas Taučiuliuose ir Skėteriuose, nes šiandien niekas nebežino, jog ten vyko nuožmios kautynės.
Renginio metu apie Lietuvos kariuomenės istoriją kalbėjo karo istorikas Paulius Pacevičius, savo eiles skaitė poetas Balys Ališauskas, susirinkusius pasveikino vicemerė Irena Vasiliauskienė, savo prisiminimais apie savo tėvus ir senelius pasidalino savanorių giminės.
ŠK
