Laikrodininkui svarbiausia kruopštumas, atidumas ir kantrybė

Leonas Mlečka daugiau nei trisdešimt metų taiso širvintiškių laikrodžius.

Išmaniųjų technologijų amžiuje iš kasdienės vartosenos beveik išnyko mechaniniai laikrodžiai. Dažniausiai juos, jaunystės sentimentų lydimi, nešioja vidutinio ar vyresnio amžiaus žmonės. Jaunuomenė daugiau žavisi elektronika, todėl ir laikrodžiai elektroniniai, su keičiamais elementais, neretai netgi vienkartiniai. Nenuostabu, kad ir laikrodžių meistrams sumažėjo darbo krūvis. Širvintose sutaisyti laikrodį galima tik vienintelėje laikrodžių taisykloje, esančioje Vilniaus g. 77. Taisyklos šeimininkas Leonas Mlečka, daugiau nei 30 metų dirbantis laikrodininku, sako, kad jam visi mechanizmai pataisomi. Nebent, anot meistro, laikrodžio savininkas, prieš nešdamas į taisyklą, išardo ir pats „pataiso“ nepataisomai. Tuomet jau tikrai profesionaliam laikrodininkui tenka ilgai knibinėti.

Leonas Mlečka 1983-aisiais, baigęs mokslus Vilniaus technikume, ėmėsi laikrodininko amato. Pasak pašnekovo, nuo mažens mėgęs kruopštumo, atidumo ir kantrybės reikalaujančius darbus, todėl „juvelyrinis“ laikrodininko darbas ir tikęs, ir patikęs.

– Apie pusmetį dirbau Ukmergės buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinate laikrodininku, – prisiminimais dalijosi patyręs meistras, – paskui grįžau į Širvintas. Čia dirbau su Elena Vanagiene, Jonu Čičiūnu, Petru Malinausku, Alvydu Viskaičiu. Kolektyviai darbavomės iki 1991-ųjų. Paskui viskas ėmė byrėti, vyresnieji laikrodininkai išėjo į pensiją, valdžia mums įvedė normas, triskart laikrodžių dirbtuves kilnojo iš vienos vietos į kitą. Ilgai nelaukę, išsisklaidėme ir kiekvienas ėmėme dirbti „ant savęs“.

Leono Mlečkos laikrodžių taisykla įsikūrė Autobusų stoties patalpose. Kadangi meistras turėjo darbo patirties, tai savarankiško verslo pradžia nebuvo baisi. Iš karto užsakymų buvo daug, paskui žmonės atprato nuo rankinių laikrodžių, nes įsigijo telefonus su juose įmontuotais laikrodžiais. Dabar klientų srautai padidėjo, nes jauni žmonės labai daug keliauja, svečiose šalyse perkasi brangius laikrodžius. Atsitiko taip, kad dabar jaunuomenei laikrodis – mados reikalas.

– Atneša įvairiausių,  – sakė Leonas, – būna netgi labai retų elektroninių laikrodžių, kuriuose perdega mikroschema. Tokių pataisyti neįmanoma arba per katalogus surasta detalė kainuoja didelius pinigus. Paskaičiavęs klientas nutaria geriau nusipirkti naują. Brangus laikrodis – ne visada geras. Jis gali būti labai gražus ir brangus, bet nekokybiškas. Dažniausiai laikrodžio kainą lemia korpuso kaina. Siūlau pirkti kvarcinius laikrodžius. Jų maitinimo elementas laiko apie porą metų. Pakeiti – ir vėl veikia.

Meninė fotografija - širdžiai mielas Leono Mlečkos pomėgis.

Dažniausiai į Leono Mlečkos remonto dirbtuves pristatomi mechanizmai – dar tarybinės gamybos laikrodžiai. Širvintiškiai taisyti yra atnešę ir labai įspūdingų senienų, kurios pagarbiai sukabintos ant taisyklos sienų. Reikia manyti, kad didžiuliai sieniniai laikrodžiai yra šeimos ar giminės relikvijos, todėl labai branginami ir saugomi.

Laikrodžių meistras Leonas Mlečka: „Brangus laikrodis - ne visada geras.“

– Dirbant tokį darbą, pavargsta stuburas, įskausta akys, – pasakojo laikrodininkas. – Sėdimas darbas žmogų irgi vargina. Dabar laikrodininkų Lietuvoje sparčiai mažėja. Mūsų, anų laikų specialistų, baigusių mokslus, lieka vis mažiau. Lietuvoje nėra laikrodininkus rengiančios mokymo įstaigos. Jaunimas dabar moka tik „batareiką“ pakeisti. Yra tokių tėvų laikrodininkų, kurie savo sūnų pamoko tokio amato, bet daugumai jaunimo trūksta kantrybės.

Pasak patyrusio meistro, laikrodininkams nėra lengva. Leonas Mlečka savo klientams pataiso ir akinius. Būna, kad atneša įvairių laikrodžių apyrankių, tenka jas patrumpinti, pailginti. Ir peilius pagaląsti tenka. Moterys įsigudrina į laikrodžių taisyklą atnešti net rankinuką, mat ten yra visokių jungčių ir tik kruopštus bei kantrus meistras gali tokius mažmožius pataisyti.

Pasidomėjus, ar visi klientai atsakingai elgiasi, laikrodžių meistras atsakė, jog užuomaršų tikrai pasitaiko. Pataisyti laikrodžiai, tvarkingai sudėti į maišelius, stalčiuje guli net pusę metų, būna, kad net ilgiau. Paprasčiausiai klientai juos pamiršta, nusiperka naujus, išvažiuoja į užsienį ar dėl kitokių priežasčių apleidžia kelią į taisyklą.

Paklaustas, ar nesigaili pasirinkęs laikrodininko kelią, Leonas Mlečka atsakė:

– Jokių abejonių būti negali. Gailėtis galima dėl blogų dalykų. O aš per daugiau nei tris dešimtmečius susipažinau daugybe žmonių, sutaisiau daugybę laikrodžių, taip padėjau žmonėms. Kas užims mano vietą, visai nesvarbu. Technologijos tobulėja ir ateityje galbūt bus išrasti ypatingi laikrodžiai.

Leonas Mlečka sakė, kad pailsėti nuo kasdienio darbo jam padeda žvejyba ir fotografavimas. Vyras gėrisi supančia gamta ir kuria menines fotografijas.

Rokas Limonis