Gediminas Voveris (antras iš kairės) žaidžia turnyre Latvijoje.
Sekmadienį buvo minima Tarptautinė šachmatų diena. Ar populiarus dabar šis žaidimas? Kiek mūsų rajone jo entuziastų? Apie tai kalbamės su širvintiškiu Gediminu Voveriu – gerai pažįstamu Lietuvos šachmatų pasaulyje. Jis – ilgametis Lietuvos korespondencinių šachmatų federacijos organizuojamų turnyrų dalyvis. Ir ne tik Lietuvos… Gediminas dalyvauja ir tarptautiniuose turnyruose, o 1992 metais jam suteiktas korespondencinių šachmatų tarptautinio meistro vardas.
– Turbūt sutinkate, kad šachmatai – pats „protingiausias“ žaidimas? Žurnalistai, rašydami apie politikus, dažnai pavartoja tokius šachmatų terminus kaip „Seime įvyko rokiruotė“, „Numatė keletą ėjimų į priekį…“
– Žinoma, kad sutinku. Tik labai gaila, kad nūdienis jaunimas tingi galvoti. Dabar visi prilipę prie kompiuterių ir be jų nebeįsivaizduoja savo gyvenimo. Anksčiau šachmatai buvo labai populiarūs ir tarp jaunimo. Beje, kalbant apie šachmatus, yra dar keli įdomūs pasakymai, pavyzdžiui, neretai šachmatų lentoje būna padėtis, apibūdinama žodžiu – „šakutės“, – kada žirgu grasinama karaliui ir tuo pačiu kitai figūrai. Gal nuo to atsirado ir posakis: „Na, tau bus šakės!“ Arba terminas – „Vaikiškas matas“. Tai tokia situacija, kada matas gaunamas keturiais ėjimais. Tiesą sakant, teoriškai galima duoti matą ir dviem ėjimais…
– Kaip reikėtų treniruotis prieš turnyrą? Ar yra kažkokios specialios treniruotės šachmatininkui?
– Sakoma, kad žaidžiant šachmatais dirba galva, tačiau, kad ji gerai dirbtų, reikia palaikyti gerą fizinę formą. Prieš turnyrą reikia gerai išsimiegoti, pavalgyti. Širvintiškis Petras Malinauskas, sulaukęs 85-erių metų, dar puikiai žaidė. Prieš varžybas jis greitu žingsniu porą ratukų gatvėmis pereidavo, kad kraujas daugiau deguonies į smegenis atneštų. Negėrė. Juk visi žino, kiek daug smegenų ląstelių nužudo alkoholis… Patys garsiausi šachmatininkai turi net fizinio parengimo trenerius. Labai geras būdas atsipalaiduoti – paplaukioti baseine.
Gyvenimo hobis - šachmatai
– Gal yra Širvintose ir daugiau žmonių, pamėgusių šachmatus? Gal ir šachmatų varžybos vyksta?
– Žinoma, kad yra. Tai Vidmantas Mateliūnas, Petras Kanapienis, Robertas Četrauskas ir kiti. Kaip jau sakiau, – gaila, kad jaunų žmonių nesimato. Pats jauniausias – 37 metų mano sūnus Saulius. Tiesa, dar prieš dešimt metų ateidavo keletas jaunuolių į Boriso Sockio organizuojamus „Blitz“ turnyrus. Dabar nebeliko. Būna ir Naujametiniai turnyrai, ir asmeniniai čempionatai. Tik šiais metais dėl olimpiados nebuvo organizuojami. Žaidžiame ilgai, apie porą mėnesių. Varžybos vyksta ratų sistema, tarpusavyje susitinkame po tris ar keturis kartus. Anksčiau susirinkdavome antradieniais ir ketvirtadieniais, maždaug nuo 17 iki 21 valandos. Žaisdavome žiemą, kai ilgesni vakarai, nes vasarą nėra kada.
– Dar yra šachmatų žaidimas susirašinėjant… Kuo jis skiriasi nuo paprastų šachmatų?
– Šachmatai susirašinėjant arba korespondenciniai šachmatai – tai šachmatų žaidimas neakivaizdžiai, per atstumą. Tokiu būdu šachmatais žaidžiu jau nuo 15 metų. Tradicinis žaidimo būdas – žaidėjai lapelyje surašytus ėjimus siunčia paštu. Tokia partija kartais užsitęsdavo iki kelerių metų… Kai kurie net kolekcionuodavo atvirukus, pašto ženklus. Pastaraisiais metais šį būdą išstūmė elektroninis paštas, dėl to sutrumpėjo ir varžybų laikas. Naujausias būdas – žaidimas per internetinį korespondencinių šachmatų serverį. Daugelis šachmatininkų ėjimams apskaičiuoti naudojasi kompiuteriais, todėl reikia nugalėti ne tik savo varžovus, bet ir jų kompiuterius. Yra net Lietuvos korespondencinių šachmatų federacija, vyksta Lietuvos pirmenybės, kurių finale žaidžia atrinkti pagal reitingą 15 dalyvių. Dalyvauju Pasaulio ir Europos meistrų klasės turnyruose. Rašai paraišką, sumoki pinigus (trisdešimt-keturiasdešimt litų už turnyrą) ir dalyvauji. Asmeniškai ir dabar kiekvieną dieną tris ar keturias valandas skiriu šachmatams. Ką padarysi, toks jau mano hobis… Lietuvos pirmenybėse būnu šeštas ar aštuntas. Užpernai iki prizinės vietos pritrūko pusės taško. Kai kuriuose turnyruose ėjimui suteikiamos šešios dienos. Vieną kartą ėjimą galima galvoti dieną, kitą kartą – dvi savaites. Svarbiausia, kad dešimt ėjimų padarytum per ne ilgiau kaip 60 dienų. Didelio skirtumo tarp korespondencinių ir paprastų šachmatų nėra. Susirašinėtojai yra pripratę ilgiau galvoti prieš pastumdami figūrą. Žaidžiant realiai jiems neužtenka skirto partijai laiko, nes čia yra daug trumpesnė laiko kontrolė.
– Patarkite, kaip geriau išmokti žaisti šachmatais?
– Geriausia remtis pradžiamokslio knygutėmis, bet, svarbiausia, reikia noro… Dabar mokyklose šachmatai nepropaguojami, nors jie ir vysto loginį mąstymą bei atmintį. Vaikystėje mes, berniukai, nuo septintos klasės organizuodavome savas pirmenybes. Susirinkdavome po pamokų, ir tokios aršios kovos vykdavo… Tuometinis kūno kultūros mokytojas A. Bakšys, jeigu reikėdavo, aprūpindavo šachmatais, o mes jau toliau patys žaisdavome, mūsų raginti nereikėjo. Tais laikais, jeigu nenorėjai trainiotis po gatves, reikėjo rasti užsiėmimą. Nebuvo tada jokių kompiuterių… Aš pats šachmatais susidomėjau aptikęs pas tėvą Vlado Mikėno knygą „Šachmatų žaidimo pagrindai“, o pramokęs kiek žaisti, perskaičiau tuometiniame „Sporto“ laikraštyje, kad galima užsirašyti į turnyrą susirašinėjant. Parašiau laišką, ir mane priėmė į turnyrą pačiam žemiausiam ketvirtam atskyriui gauti. Nuo to ir prasidėjo… Ketvirtas, trečias atskyris iki pat tarptautinio meistro vardo.
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
