Pagal vieną šaltinių, Juozas Norkus, gimęs 1905 metais, gyveno Pigonių kaime, buvo Musninkų pradžios mokyklos vedėjas.
Tačiau partizanai.org publikuojamoje knygoje apie Didžiosios kovos apygardą rašoma, jog jis gimė 1914 metais Telšiuose, o kai kuriuose šaltiniuose neteisingai minimas Musninkų valsčius. 1935 metais Juozas Norkus buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. 1936 metais baigė Kauno karo mokyklą (XI laida), jam suteikiamas jaunesniojo leitenanto laipsnis ir paleidžiamas į atsargą. 1936 metais jis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino 3 laipsnio medaliu.
„Žinoma, kad 1940-1941 m. J. Norkus dirbo Ukmergės apskrities švietimo skyriuje, o nuo 1941 m. rugsėjo mėn. 1 d. perėjo dirbti Musninkų pradžios mokyklos vedėju. Buvo neaukšto ūgio, mandagus ir taktiškas. Gyveno mokyklos antrame aukšte, buvo viengungis, todėl galėjo daug laiko skirti visuomenės reikalams,“ – rašoma knygoje „Didžiosios kovos apygardos partizanai“.
Sovietams grįžus, 1944 metų rugsėjo 1 dieną atėjęs į mokyklą buvo suimtas, bet iš areštinės pabėgo. Jis įsitraukė į partizaninį judėjimą, tapo būrio vadu. 1945 metų kovo 10 dieną su partizanais Feliksu Jakiūnu-Tauru ir Justinu Vilkevičiumi-Krūmu užėjo į Kaimynėlių kaimo gyventojų Sakalauskų sodybą. Norkų buvo galima pažinti iš tolo, nes jis buvo žemo ūgio, vaikščiojo apsirengęs Lietuvos kariuomenės karininko uniforma. Viena iš sovietams prijaučiančių gyventojų tuojau pat nuskubėjo į Musninkus pas stribų vadą Chiminą. Tas, nors ir buvo girtas, nuo tokios naujienos išsiblaivė, surinko būrį ginkluotų stribų ir nuskuodė į Kaimynėlius. Pasibeldus, stribų į vidų neįsileido. Dar ir pasipylė šūviai. Šaudė ir stribai. Negalėdami pasiekti partizanų, jie Chimino įsakymu padegė namą. Partizanai atsišaudydami bandė išsigelbėti nuo ugnies. Tame mūšyje buvo nušautas Juozas Norkus-Kerštas. Sužeistas Jakiūnas pateko į nelaisvę ir buvo nuteistas 15 metų lagerio, atsidūrė Norilske. Vilkevičiui pasisekė pabėgti.
Kaip yra prisiminęs Tauras, užsukti pas Sakalauskus pasiūlė pats Kerštas. Su šeimininkais jis buvo asmeniškai pažįstamas. Buvo jau vakaras. Pavalgius, Sakalauskienė pastatė „pusbonkį“. Nespėjus išgerti, pasigirdo beldimas į duris. Partizanai pasislėpė ant namo aukšto. Jau naktį stribai, kuriems vadovavo girtas jų vadas Chiminas, įsibrovė į vidų pradėjo visus ten buvusius kratyti, terorizuoti. Paskui pervertė trobą. Liepė Sakalauskienei imti žibintą ir lipti ant aukšto. Jie sekė jai iš paskos. Partizanai buvo priversti išsiduoti ir pradėjo šaudyti. Stribų buvo daug. Jie pradėjo ant aukšto mėtyti granatas, bet partizanų nesužeidė.
„Buvo tamsi naktis, gal dvi savaitės iki šv. Velykų. Visus Sakalauskus stribai išvarė lauk, dengėsi jais ir šaudė į mus. Mes buvome gerai ginkluoti, ilgai atsišaudėme. Paskui stribai atnešė šiaudų ir keturiuose kampuose padegė namą. Kai tapo nepakeliamai karšta, mes šaudydami nušokome nuo aukšto, bandėme bėgti. Būtume pabėgę, bet už ąžuolo prie kelio Musninkai-Vindeikiai pasislėpęs mūsų laukė stribų vadas Chiminas. Jis nušovė Juozą Norkų. Pataikė iš automato į galvą. Vyras krito negyvas. Mane sužeidė į galvą prie akies ir paėmė į nelaisvę. Pabėgo tik Vilkevičius, skindamasis sau kelią granatomis,“ – knygos autorių kolektyvui teigė Feliksas Jakiūnas-Tauras.
Sužeistą partizaną nusivarė į stribų būstinę Musninkų pradinėje mokykloje. Juozą Norkų išmetė ant kiemo, išrengė. Jis buvo apsirengęs Lietuvos karininko uniforma, buvo užsiauginęs barzdą.
Paaiškėjo, kad Krūmas nusigavo į Kaišiadorių rajoną ir žuvo 1946 metais, kariaudamas Gandro būryje.
Žuvusio Juozo Norkaus-Keršto palaikus stribai atvežė į Musninkus ir išniekino, paskui užkasė kapinėse.
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite kovo 10 d. laikraščio numeryje.
