„Ji netgi po mirties mums šviečia savo gerumu ir nuoširdumu“

Onutė Gaidamavičiūtė (dešinėje) buvo labai darbšti, kukli, poetiška, rašė eilėraščius.

Dar gegužės mėnesį netikėtą staigmeną Kiauklių bažnyčiai parengė Sudokių kaime gyvenusios Onutės Gaidamavičiūtės giminaičiai. Jie įvykdė mirusios Onutės paskutinę valią ir už sukauptas jos lėšas papuošė Kiauklių bažnyčią nauju sietynu (žerandeliu). Nuo centrinio kupolo nuleistas švytintis sietynas labai pagyvino bažnyčią ir paglostė tikinčiųjų širdis.

-Ji netgi po mirties mums šviečia savo gerumu ir nuoširdumu, – po Šv. Mišių, aukotų už Onutę Kiauklių bažnyčioje, sakė Sudokių kaimo gyventoja Aldona Morkūnaitė. – Būtinai apie tai parašykite. Tegul visi sužino, koks šviesus ir taurus žmogus gyveno mūsų parapijoje. Onutė buvo labai darbšti, kukli, poetiška, rašė eilėraščius.

Šv. Mišiose dalyvavusiems Kiauklių parapijos tikintiesiems ši Onutės Gaidamavičiūtės pomirtinė dovana buvo pristatyta oficialiai. Kiauklių parapijos klebonas Antanas Jasionis neslėpė džiaugsmo, kad Onutės giminaičiai neabejingi Dievo namams, labai rūpinasi jais, puošia ir įvykdė uolios katalikės paskutinę valią.

Onutės Gaidamavičiūtės Kiauklių krašto žmonėms pristatyti nereikia. Jos ryšys su gimtine, su bažnyčia, su kaimynais iš Sudokių kaimo buvo ypatingas. Būdama jautrios širdies, nepaprasto gerumo ir nuoširdumo, ji kiekvieną sekmadienį keletą kilometrų skubėdavo į Kiauklių bažnyčią pasimelsti už savo artimuosius ir visus geradarius, kurie jai padėdavo.

Gyvenimas Onutės nelepino. Dar jauna būdama, besidarbuodama „Gražaus ryto“ kolūkio fermoje, neteko rankos. Skaudi nelaimė ištiko dirbant su elektrine žolės smulkinimo mašina.

Nuo centrinio kupolo nuleistas švytintis sietynas – Sudokių kaime gyvenusios Onutės Gaidamavičiūtės dovana Kiauklių bažnyčiai.
Onutė Gaidamavičiūtė (dešinėje) su kaimyne Veronika Meškerevičiene Sudokiuose.

-Būdama 27-erių, Onutė prarado dešinę ranką, – prisiminimais dalijosi kaimynė Aldona Morkūnaitė. – Išmoko labai gražiai rašyti kaire ranka, baigė buhalterijos mokslus. Onutė turėjo nepaprastai gerą atmintį, labai daug žinojo apie savo kaimynus ir aplinkui gyvenančius žmones Nors ir turėdama vieną ranką, gražiai audė, siuvo, dirbo žemės ūkio darbus. Labai stengėsi gyventi savarankiškai, labai nenorėjo, kad kas šelptų, padėtų, visiems už gerus darbus atsilygindavo.

Nesiskundė Onutė šia baisia nelaime, kantriai nešė gyvenimo naštą ir visiems aplinkui dalijo savo gerumą. Pati gyveno labai kukliai, taupiai paprastai.

-Auksinės širdies buvo mūsų Onutė, – pasakojo Sudokiuose gyvenanti Veronika Meškerevičienė. – Ar liga, ar bėda – ji pirmoji atbėgdavo į pagalbą. Labai gerą širdį Onutė turėjo ir norą padėti visiems paveldėjo iš savo artimųjų. Ji buvo nepaprasto gerumo moteris, niekada niekam nieko nepavydėjo.

Tu išauski, sesutėle
Tu išauski, sesutėle, gelsvo lino rankšluostėlį, tu išausk.
Tu išauski, kad kvepėtų žaliom rūtom, žaliom mėtom, tu išausk
Gelsvo lino rankšluostėlį, tu išausk.
Tu išauski, kad kalbėtų, kad šypsotųs, kad mylėtų, tu išausk
Gelsvo lino rankšluostėlį, tu išausk.
Tu išauski rankšluostėlį su saulutės spindulėliais, tu išausk
Gelsvo lino rankšluostėlį, tu išausk.
Tu išauski, kad paguostų riedant ašarai per skruostą, tu išausk
Gelsvo lino rankšluostėlį, tu išausk.
Tu išauski, kad nevystų niekada graži jaunystė, tu išausk
Gelsvo lino rankšluostėlį, tu išausk.
Onutė Gaidamavičiūtė

Kiekvieną sekmadienį Kiauklių bažnyčioje sušvinta sietynas priešais didįjį altorių. Tai Onutės dovana ir giminaičių, įvykdžiusių jos norą, nuopelnas. Jei ji gyva būtų, tikrai neprisiimtų garbės, o tik su švelnia šypsena sakytų, jog tai kukli dovana Dievui ir bažnyčiai.

Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš Veronikos Meškerevičienės asmeninio albumo

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (3 įvert.)
scroll to top
+