„Gyvenimo sėkmę lydi ne tik gebėjimas, galimybės, bet ir susitelkimas bei atkaklumas“, – yra pasakęs rašytojas Charles W. Wendte. Kad tai tiesa, patvirtinti galėtų širvintiškis Vytautas Stundžia, beveik 57 metus vadovavęs Širvintų vartotojų kooperatyvui „Veivera“, dirbęs ir pirmininko pavaduotoju, ir skyriaus viršininku, ir pirmininku, ir pirmininku-direktoriumi.
Kad laiko sustabdyti nepavyks, žino kiekvienas. Bet prisiminti gražius gyvenimo dešimtmečius tikrai verta. Vytautas Stundžia, vartydamas įspūdingus nuotraukų albumus, turi ką prisiminti ir papasakoti kitiems.
Noras mokytis nugalėjo visus sunkumus
Vytauto vaikystė prasidėjo Viliukų kaime (Ukmergės rajonas), kur takai ir keliai išvaikščioti, viskas sava ir žinoma. Tiesa, trumpa ta basakojė vaikystė buvo. Vytauto tėvelis Antanas Stundžia dirbo eiguliu, su trimis vaikais ir žmona gyveno prie miško, todėl po karo parėmė partizanus. Tą netrukus pastebėjo valdžios atstovai, tėvelis buvo suimtas, tardytas ir ištremtas į Kolymo lagerius, toli nuo Lietuvos. Motinai, likusiai su trimis vaikais, vietos eigulio trobelėje nebeliko, buvo išvaryta iš menkučių namelių. Teko glaustis pas senelius, mamos tėvus. Pasak Vytauto, vaikystė buvo labai sunki. Dažnai ir duonos kąsnio nebuvo, ką ten bekalbėti apie skanesnį maistą ar puošnesnį drabužį.
-Prisimenu, kad mama ir senelė nuolat megzdavo kojines, – prisiminimais dalijosi Vytautas, – jas siųsdavo į Sibirą kalinčiam tėveliui. Jis prašydavo šiltų drabužių, ypač kojinių. Patiems mums buvo sunku, nes diedukai mus, tris mažus vaikus, maitino ir dar kalinčiam tėčiui padėjo. Gyvenimas manęs nelepino, jis pagerėjo, kai iš Sibiro platybių sugrįžo tėvelis. Svetimuose kraštuose tėtis kalėjo 7 metus, grįžo gerokai po Stalino mirties.
Po tremties Stundžių šeima buvo nuolat kilnojama iš vienos Ukmergės rajono vietos į kitą, teko Vytautui mokytis ir Ukmergės II vidurinėje, ir Vidiškių mokykloje, ir Balelių, ir Taujėnų. Vytauto teigimu, besimokant mokykloje, niekas sunku nebūdavo: ir bulves savo sklype kasdavo, ir kitus darbus dirbdavo, tik vėlai vakare prie žibalinės lempos pamokas ruošdavo. Noras mokytis visus sunkumus nugalėdavo.
-Baigęs Taujėnų mokyklos 8 klases, 1963 metais išvažiavau su lagaminėliu į Vilnių mokytis, labai norėjau miškininku būti, buvo noras tėvelio pramintu taku sukti, – sakė Vytautas. – Vilniuje sužinojau, kad miškininkų technikumo jau nebėra, iškeltas į Rumšiškes, paskui į Kauną. Labai nusiminiau, net nežinojau, ką daryti. Eidamas gatve, sutikau merginą iš savo krašto, kuri jau mokėsi Vilniaus kooperacijos technikume. Ji pasiūlė ten stoti. Aš, kad kelionė iš Ukmergės nebūtų veltui, taip ir padariau. Išlaikiau egzaminus ir tapau Kooperacijos technikumo studentu.
Širvintų miesto gyventojai per dieną nupirkdavo tik 40 butelių pieno
Po studijų Vytautas Stundžia gavo paskyrimą į Širvintų rajkoopsąjungą. 1966 metų liepos 11 dieną į Širvintas atvyko 19 metų diplomuotas jaunuolis ir iš karto buvo paskirtas Širvintų miesto kooperatyvo pirmininko pavaduotoju.
-Mane iš karto paskyrė dirbti Širvintų miesto kooperatyvo pirmininko pavaduotoju, – šypsojosi ilgus metus vadybinį darbą dirbęs pašnekovas. – Tuo metu pavaduotojas dirbo ne vien vadovaujantį darbą, reikėjo pačiam padėti krauti į mašinas ar traktorių priekabas prekes, jas vežti į parduotuves, išrašyti dokumentus, taip pat patikrinti, kaip tvarkosi parduotuvės ir valgyklos. Teko padirbėti ir už prekystalio, kai nebuvo kam išleisti pardavėjų atostogų. Sunkus buvo darbas, nebuvo jokio lengvojo transporto, prekes tuo metu vežėme ne tik mašinomis, traktoriais, bet ir kinkomuoju transportu. O atlyginimas tuo metu buvo 99 rubliai. Prekybos sistemą perprasti padėjo tuometis kooperatyvo valdybos pirmininkas Bronislovas Narijauskas. Tai buvo reiklus vadovas, bet negailintis patarimų ir konsultacijų ne vien man, bet ir visiems atvykusiems jauniems specialistams. Už tai mes esame jam dėkingi. Tuo metu kooperatyve dirbo visas būrelis jaunimo: Ona Labanauskienė, Ona Čiburienė, Janina Astikienė, Vyta Stakauskienė, Nijolė Redeckienė, Enrikas Oršauskas ir kiti. Vieni atvyko anksčiau, kiti vėliau. Tai žmonės, su kuriais darbavomės ilgus metus.
Vytautas Stundžia pasakojo, kaip prieš daugiau nei 50 metų prekės iš rajono centro pasiekdavo kaimo parduotuves. Sunku patikėti, bet jos buvo vežamos arklių traukiamuose ir Bareikos bei Borisevičiaus vadeliojamuose vežimuose. Sunkvežimiai prekes į Širvintas veždavo tik iš Vilniaus.
Širvintų žmonės važiuodavo „būdose“ į Vilniaus geležinkelio stotį, ten iš vagonų iškraudavo 60 tonų kombinuotų pašarų, supilstydavo į maišus, sukraudavo į sunkvežimius ir kelissyk tik po 2,5 tonos parsiveždavo į Širvintas. Pats pirmininko pavaduotojas motociklu veždavo į Širvintų miesto parduotuves pieną, grietinę, sviestą. Pasak pašnekovo, sviestą gabendavosi iš Zibalų pieninės, o pieną ir grietinę pilstydavo senoje Širvintų pieninėje (buvęs KĮK-o pastatas). Sunku patikėti, bet prieš 50 metų širvintiškiai per dieną parduotuvėje nupirkdavo tik po 40 butelių pieno ir apie 20 buteliukų grietinės, „folga“ užspaustų.
Energingo vadovo dėka rajone ir mieste padaryta daug gerų darbų
-Trūko visko: nebuvo vyniojamo popieriaus, patalpų, lentynų, vandens, kanalizacijos, – praeitį prisiminė ilgametis vadovas. – Tik apie 1970 metus imta statyti tipines kaimų parduotuves. Patys kalėme lentynas, puošėme jas karpiniais iš laikraščių. Norėjosi bent elementarios tvarkos. Prekės nebuvo fasuotos, gastronome įdarbinome 3 fasuotojas, bazėje įrengėme fasavimo liniją, bet rezultatas nebuvo geras, nes maišeliai plyšdavo, kruopos ar žirniai išbyrėdavo. Būdavo daug nepatogumų. Kai į Širvintas atvažiavau 1966 metais, nebuvo nei Savivaldybės, nei policijos, nei kultūros namų pastatų, nebuvo net daugiaaukščių namų. Dažna šeima gyveno nedidelėse trobelėse, turėjo savo daržą, savo karvę, todėl tokia menka ir pieno pasiūla buvo. 10 litrų bidonėlį pieno veždavau į vaikų darželį, kuris buvo dabartinių kultūros namų vietoje. Kai atvažiavau, buvo tik restoranas (II aukšte) ir universalinė parduotuvė (I aukšte). Šis pastatas pastatytas apie 1962-1964 metus.
1969 metais Vytautas Stundžia buvo išrinktas Musninkų kooperatyvo pirmininku, kuriame dirbo iki rajkoopsąjungos reorganizavimo į rajoninį vartotojų kooperatyvą. 1972 metais Vytautas buvo paskirtas dirbti kooperatyvo mažmeninės prekybos skyriaus viršininku. Šis skyrius rūpinosi ne vien rajono mažmenine prekyba, bet ir vaisių bei daržovių, antrinių žaliavų supirkimu, darbuotojų priėmimu. Tais pačiais 1972 m. Vytautas įstojo į Maskvos kooperacijos instituto Vilniaus neakivaizdinį fakultetą, kurį baigė 1977 metais, įgydamas prekių mokslo ir prekybos organizavimo specialybę. 1980 metais ilgametis pirmininkas Bronislovas Narijauskas išėjo į užtarnautą poilsį, o darbuotojai ir kooperatyvo nariai Vytautą Stundžią išrinko valdybos pirmininku. Nuo to laiko kiekvienais rinkiminiais metais jis buvo renkamas į šias pareigas ir dirbo iki 2023 metų kovo. Štai tokia graži darbo biografija.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš Vytauto Stundžios asmeninio albumo
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite balandžio 21 d. laikraščio numeryje.
