+

Gelstantys lapai nusineša metus, bet vis sugrąžina prisiminimus

Buvusi Vileikiškių pagrindinės mokyklos mokytoja Irmgarda Blusevičienė: „Plaukimas buvo maloniausias ir įdomiausias užsiėmimas.“

Buvusi Vileikiškių pagrindinės mokyklos mokytoja Irmgarda Blusevičienė: „Plaukimas buvo maloniausias ir įdomiausias užsiėmimas.“

Raudonskruosčius obuolius nokinančios obelys, vėjo šiurenami gelstantys lapai bei kaskart trumpėjančios dienos verčia pamąstyti apie artėjantį rudenį. O su rudeniu ateina ir rugsėjo 1-oji. Mokiniams ir studentams – tai virsmo iš vasaros svaigulio į niūrią kasdienybę diena, tėvams – jaudulio akimirkos, mokytojams – apmąstymų laikas, kuomet rašomi planai, dėliojama gausybė popierių, ruošiamasi ilgam darbymečiui. O ką mąsto tie, kurie savo gyvenimus kažkada matavo nuo rugsėjo iki rugsėjo? Kuo gyvena buvę mokytojai, po tris, keturis savo gyvenimo dešimtmečius atidavę mokyklai ir mokiniams? Vieni iš jų – mąslūs ir uždari, nelinkę atvirauti, kiti – šventiškai nusiteikę ir besidžiaugiantys artėjančiu rugsėju. Šįkart susitikimas su buvusia ilgamete mokytoja Irmgarda Blusevičiene, dirbusia buvusios Vileikiškių pagrindinės mokyklos kūno kultūros ir geografijos mokytoja. Devintą dešimtį metų skaičiuojanti pedagogė per daug neatviravo apie mokyklą, bet su grauduliu prisiminė karo metus ir džiaugsmingai aptarė studentiškas dienas.

Daugiau nei 30 metų dirbta Vileikiškiuose

Irmgardos Žurkutės-Blusevičienės pedagoginio darbo pradžia – Viekšniai (Mažeikių rajonas). Baigusi studijas Kūno kultūros institute (KKI), jauna specialistė 1957 metais gavo paskyrimą į Viekšnių vidurinę mokyklą-internatą. Atokiame miestelyje jauna kūno kultūros mokytoja ilgai neužsibuvo ir po poros metų atvyko į Vileikiškius. Pasak Irmgardos, norėjusi „paturistauti“ po Lietuvą, todėl iš vieno jos galo atvyko į kitą. Vileikiškiuose pasilikusi ilgam, kaip pati sako:

– Čia ištekėjau ir nugyvenau gražų gyvenimą. Mano vyras Zenonas buvo visų galų meistras, labai nagingas vyras, jo įrengtame name šalia mokyklos gyvenu iki šiol. Geras žmogus buvo, labai jo trūksta.

Tėtis Adolfas Žurkus su dukromis Edith ir Irmgarda.

Tėtis Adolfas Žurkus su dukromis Edith ir Irmgarda.

Irmgardos Blusevičienės senelė, tėtis Adolfas Žurkus, sesė Edith ir mama Augustė Žurkuvienė. Apie 1934 m.

Irmgardos Blusevičienės senelė, tėtis Adolfas Žurkus, sesė Edith ir mama Augustė Žurkuvienė. Apie 1934 m.

Su vyresnėle seserimi Edith. 1940 m.

Su vyresnėle seserimi Edith. 1940 m.

Mokyklinius metus menanti nuotrauka.

Mokyklinius metus menanti nuotrauka.

Irmgardos Blusevičienės jaunystę menanti fotografija. 1957 m.

Irmgardos Blusevičienės jaunystę menanti fotografija. 1957 m.

Irmgarda Blusevičienė rodo baleto numerį. 1957 m.

Irmgarda Blusevičienė rodo baleto numerį. 1957 m.

Studentų spartakiada. 1957 m.

Studentų spartakiada. 1957 m.

Studijų metus menanti fotografija.

Studijų metus menanti fotografija.

Vileikiškių mokykloje Irmgarda dirbo daugiau nei 30 metų ir į dalinę pensiją išėjo turėdami būtiną darbo stažą. Pasak pašnekovės, visą gyvenimą žavėjo plaukimas, todėl šalia privalomų kūno kultūros pamokų rasdavusi laiko nuvesti mokinius prie Širvintos upės, kur paaiškindavo vaikams, kaip reikia taisyklingai plaukti.

Daug mokinių mokytoja Irmgarda išlydėjo gyvenimo keliu, sakosi, kad suskaičiuoti juos visus būtų sunku. Metai, praleisti kaimo mokykloje, buvę ir sunkūs, ir įdomūs. Atmintyje išlikę drausmingi, draugiški, kultūringi Vileikiškių krašto mokiniai.

Jeigu metai grįžtų atgal…

Pasidomėjus, ką darytų, jeigu metai grįžtų atgal, Irmgarda Blusevičienė buvo atvira:

– Rinkčiausi studijas KKI. Man visada patiko plaukimas, čiuožimas, baletas ir kiti dalykai, kurių galėjau mokytis gyvendama Kaune. Plaukimas buvo maloniausias ir įdomiausias užsiėmimas. Dar besimokydama Kauno 5-oje vidurinėje mokykloje, dalyvavau daugybėje varžybų ir laimėjau prizines vietas.

Jauna specialistė Viekšniuose.

Jauna specialistė Viekšniuose.

Talkininkai Vileikiškių kolūkyje riša linus (pirma iš dešinės - Irmgarda Blusevičienė).

Talkininkai Vileikiškių kolūkyje riša linus (pirma iš dešinės - Irmgarda Blusevičienė).

Irmgarda Blusevičienė – daugkartinė respublikinių ir sąjunginių plaukimo varžybų čempionė. Pašnekovės teigimu, plaukti išmokusi dar maža su pagalvės užvalkalu. Ilgai ir sunkiai pūsdavo orą į užvalkaliuką, o tuomet su juo puldavo į vandenį. Neilgai tas oras išsilaikydavo, bet vaikams tokios pramogos būdavusios ne tik malonios, bet ir naudingos.

Kauno 5-oje vidurinėje mokykloje plaukikams vadovavo mokytoja Korienė. Su šia pedagoge ir mokyklos komanda Irmgarda yra buvusi ne vienoje spartakiadoje. Ypač įsiminė kelionė į Saratovą. Mokiniai buvo instruktuoti, kad Volgos upė yra pavojinga ir į ją lįsti jokiu būdu negalima. Pasak Irmgardos, tokios kalbos jiems, septyniolikmečiams-aštuoniolikmečiams, buvusios nė motais. Likę vieni, 10 lietuvaičių sumanė perplaukti Volgą ir pasiekti kitą krantą. Ir šiandien, praėjus daugiau nei 70 metų, stipri plaukikė Irmgarda prisimena tą avantiūrą su siaubu. Tai buvo rizikingas plaukimas. Visi jaunuoliai nuplaukė daugiau nei 500 metrų atstumą ir pasiekė kitą krantą, bet grįžti atgal pabūgo. Ilgai ilsėjęsi ant kito kranto, nusprendė, kad kitos išeities nėra. Jeigu kas sužinos apie tokią „išdaigą“, tikrai nepaglostys. Visi plaukikai vėl šoko į vandenį ir plaukė atgal. Pašnekovės teigimu, ji ir šiandien prisimenanti tą geltoną ir nešvarų vandenį, bet tokia rizika įmanoma tik jaunystėje. Pasak Irmgardos, apie jaunuolių plaukimą niekas nesužinojo, neprasitarė nė vienas, netgi mergina, kuri ant kranto saugojo jų rūbus. Anot Irmgardos, rado tą merginą pamėlusią, sušalusią, drebančią ir iš baimės, ir iš sielvarto. Laimė, kad viskas baigėsi gerai.

– Gerai plaukti mane išmokino vyresniosios sesers Edith vyras Romanas Ramanauskas, – prisiminimais dalijosi Irmgarda Blusevičienė. – Jis buvo geras plaukikas ir treneris. Paskui patekau pas trenerį Šmitą. Pati išmokau čiuožti, labai norėjau šokti baletą, todėl apie 10 metų lankiau baleto studiją Kauno profsąjungų rūmuose. Niekas nieko daryti nevertė, viską dariau pati. Anksčiau tiesiog buvo tokie laikai, kai galėjai eiti visur ir visur nemokamai priimdavo.

Viešnagės dieną savo namų Vileikiškiuose kieme, susėdę saulės atokaitoje, su buvusia pedagoge Irmgarda vartėme tvarkingai suklijuotų nuotraukų albumus. Kiekviena nuotrauka – atskira istorija, verta memuarų rašytojo ar filmo scenarijaus kūrėjo dėmesio. Mokytoja maloniai prisiminė savo mokinius, bendradarbius, buvusius vadovus, talkas Vileikiškių kolūkyje prie linų ir bulvių.

Po karo buvo labai sunku

Netgi labai sunkių gyvenimo momentų yra buvę Irmgardos Žurkutės-Blusevičienės gyvenime. Laiminga vaikystė tęsėsi iki karo. Jų – vokiečių Žurkų – šeima buvo tvarkinga, darbšti ir išsilavinusi. Tėvelis Adolfas Žurkus buvęs geras statybininkas, netgi statęs Ariogalos bažnyčią, prasidėjus karui, dirbęs aerodrome, pakliuvęs į nelaisvę ir namo po karo nebegrįžęs. Šeima gavusi iš Estijos pranešimą apie mirtį.

Vileikiškių mokyklos mokiniai ir mokytojai (Irmgarda Blusevičienė sėdi trečia iš kairės).

Vileikiškių mokyklos mokiniai ir mokytojai (Irmgarda Blusevičienė sėdi trečia iš kairės).

Pačiai Irmgardai, prasidėjus karui, su mama, sese, močiute ir kitais artimaisiais teko trauktis iš Kauno į Vakarus. Tikėjosi pasiekti Vokietiją, bet atsidūrė Rytų Prūsijoje, Zichenau mieste (dabar tai Lenkijai priklausantis Ciechanów). Karo metus ten ir praleido. Baigiantis karui, vokiečiai pabėgėliams įsakė išsikraustyti.

– Mums nereikėjo iš ten išvažiuoti, reikėjo pasilikti, – mąstė Irmgarda. – Bet mama pakluso įsakymui ir mus rusai su šautuvais traukiniu gabeno atgal į Kauną. Baisu buvo, siaubinga. Traukinyje mane, vaiką, mus lydėjęs kareivis norėjo nušauti, niekino mus, vokiečių tautybės žmones, bet mama labai verkė ir prašė paleisti. Ilgai vargome sugrįžę į Kauną. Mama, močiutė ir mes, dvi mergaitės, likusios be tėčio, gyvenome labai sunkiai. Tiesiog ilgai neturėjome pastogės. Karas – baisus dalykas. Po karo sugriautame Kaune irgi buvo sunku. Lankiau mokyklą, iš karto mane, sugrįžusią iš svetur, perkėlė viena klase aukščiau. Mokslai tikrai labai gerai sekėsi. Aš dalyvavau moksleivių varžybose Rygoje ir ten mums davė kotletų valgyti. Parvažiavusi mamai pasakojau kaip apie didžiausią stebuklą, tiesiog namuose buvo maisto trūkumas. Klaikus gyvenimas buvo po karo.

Irmgarda Blusevičienė dalijosi gražiais prisiminimais apie savo mamą Augustę Žurkuvienę, besiaukojusią dėl vaikų gerovės, leidusią dukras į mokslus, nors sąlygos buvusios ypatingai sunkios. Pašnekovės teigimu, jaunystėje labai norėjusi siuvinėti, bet pinigų siūlams trūko, todėl savo svajonę įgyvendino tik išėjusi į pensiją.

Siuvinėti paveikslai gyvina buitį ir būtį

– Turiu dabar tokį „bzdziką“ – siuvinėti kryželiu, – šypsojosi buvusi pedagogė. – Pirmasis mano išsiuvinėtas paveikslas vadinasi „Gulbės“. Vieni gyrė, kiti kritikavo, bet dabar nuolat siuvinėju ir išsiuvinėtus paveikslus kabinu ant sienos. Ateinu viena, pasigrožiu paveikslais ir vėl išeinu iš kambario. Man gražu. Tai yra pats didžiausias malonumas, kurį dabar jaučiu. Vienai liūdna. Iš ryto apeinu visą ūkį, pasigrožiu, pasirūpinu šuneliu Aru ir kate Zara, tada imuosi siuvinėjimo.

Irmgarda Blusevičienė su savo auklėtiniais, Vileikiškių mokyklos mokiniais.

Irmgarda Blusevičienė su savo auklėtiniais, Vileikiškių mokyklos mokiniais.

Irmgarda ir Zenonas Blusevičiai savo namų Vileikiškiuose kieme.

Irmgarda ir Zenonas Blusevičiai savo namų Vileikiškiuose kieme.

Dailūs Irmgardos Blusevičienės darbai puošia namų sienas.

Dailūs Irmgardos Blusevičienės darbai puošia namų sienas.

Visų trijų kambarių sienas puošia Irmgardos siuvinėti paveikslai. Suskaičiavome beveik 90, daugiau nei dešimt yra padovanojusi šeimos nariams ir geriems bičiuliams. Bendra suma būtų 100 paveikslų. Kryželiu siuvinėtuose talentingos moters paveiksluose – sodybų motyvai, gėlės, paukščiai, žvėrys, peizažai, ornamentai. Kruopštumu ir nuoširdumu dvelkiantys Irmgardos paveikslai kuria jaukumo jausmą, skleidžia šilumą, šviesias erdves išmargina pasteliniais tonais, gyvina buitį ir būtį, ne itin ryškios spalvos sukuria ramią aplinką, kelia estetinį pasigėrėjimą. Siuvinėjimo meistrės kruopštumo, skoningo spalvų ir atspalvių suderinimo dėka išsiuvinėti motyvai įgauna tapybiškumo.

Ir dabar, žvelgdama į prabėgusias dienas, į praėjusius metus, kai rugsėjo skambučiai kviesdavo į mokyklą, buvusi mokytoja Irmgarda Blusevičienė džiaugiasi šia akimirka – nuostabia ir nepakartojama. Joje telpa viskas: anūkų Tomo, Gretos ir Austės pasiekimai, pačios nuveikti darbai, nuoširdžiai pasakyti žodžiai, krintantys gelstantys lapai bei dangų graudinančios paukščių virtinės. Rudenėja… Vėl rugsėjis beldžiasi į duris…

Romas Zibalas
Širvintų rajono tarybos narys
Nuotraukos iš Irmgardos Blusevičienės asmeninio albumo

     

Jau veikia ŠIRVINTŲ KRAŠTO skelbimų lentos. Jomis naudotis gali tiek užsiregistravę lankytojai, tiek Svečiai. Registruotiems vartotojams - daugiau galimybių. Jau įdiegta galimybė į serverį įkelti savo nuotraukas prie dedamų skelbimų. Apie pastebėtas klaidas rašykite Administratoriui: gintaras@sirvinta.net . Ačiū, kad naudojatės Skelbimų lentomis!

Kiti straipsniai:

Trys viename – ir bitininkas, ir sodininkas, ir menininkas…

Jubiliejaus proga sveikinimai Stasei Jarmalavičiūtei ir Aldonai Jasčemskienei

Bičių įgėlimai veikia kaip vitaminai…

Monikai Ališauskienei – Prezidentės ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis

„Žmogiškumas buvo svarbiau už viską…“

Meniškumo gyslelę paveldėjusi iš mamos

Atsitiesti po gaisro padeda geri ir nuoširdūs žmonės

„Po Sausio 13-osios atsirado daugiau galimybių“

Evelina Greiciūnaitė – jauna dainininkė ir dirigentė: Širvintos man tampa vis artimesnės

Būna, kad prašo padaryti išskirtinę puokštę, kokios dar nematė nė vienas širvintiškis…

Geranoriškumu ir supratingumu pelnoma pagarba

Keturių vaikų mama jaučiasi laiminga

„Gyvenime yra svarbiau duoti, o ne imti“

„Atradau savo svajonių darbą“

Pasakojimas iš naujausio numerio: Po širvintiškio kryžiais atgulė ir Prezidentas, ir šou žvaigždė…

Meno puoselėjimui Zibaluose negailėta nei laiko, nei sveikatos

Muzikuodami ir tardamiesi sutartinai žingsniuoja gyvenimo keliu

Ir bučiavau, ir glamonėjau, ir tuo metu mylėjau, bet tik spektaklyje…

„Geresnių vaikų už Zibalų krašto vaikus niekur nėra“

Pašto darbuotojas būdavęs labai svarbus žmogus, autoritetas…

Gelstantys lapai nusineša metus, bet vis sugrąžina prisiminimus

Sodybą puošia Eifelio bokštą primenanti pašto dėžutė

Sveikiname naująją šeimą

Žvagulių atžalos vestuvėms gėlės išaugo ir pražydo Musninkėliuose

Gražus tėviškumo pavyzdys

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos


+