Vilniaus konferencijos delegatas iš Širvintų valsčiaus – garsaus aktoriaus prosenelio brolis?

Šiomis dienomis sukako 100 metų, kai buvo surengta Vilniaus konferencija. Tai buvo lietuvių politikų, remiant Vokietijai, suorganizuotas lietuvių delegatų suvažiavimas, kuris vyko 1917 metų rugsėjo 18-22 dienomis. Būtent ši konferencija nulėmė nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimą, Steigiamojo Seimo sušaukimą, kadangi konferencijos delegatai įkūrė Lietuvos Tarybą.

Vilniaus konferencija vyko Jono Basanavičiaus gatvėje, tuomet ten veikusiame teatro pastate. Joje dalyvavo delegatai iš 32 apskričių ir 2 miestų. Šiandien apie daugelį žmonių, kurie tada dalyvavo Vilniaus konferencijoje, sunku ką nors pasakyti, kadangi išlikę tik šykštūs duomenys arba nėra net tokių, išskyrus pavardes ir įrašus, kam jie tada atstovavę. Tačiau šie nežinomi tautos delegatai vienaip ar kitaip nulėmė valstybės atkūrimą. Būtent jie išrinko Lietuvos Tarybą, kuri pasirašė Vasario 16-tosios Aktą.

Sąlygos tokiai konferencijai užsimezgė dar 1915 metų pabaigoje, kai kaizerinė Vokietija užėmė beveik visą tuometę Lietuvą. Pasitraukus carinei administracijai, sustiprėjo Lietuvos valstybės atstatymo ir nepriklausomybės siekis. Visų partijų ir srovių lietuvių atstovai susispietę Vilniuje į bendrą būrį išrinko iš savo tarpo vykdomąjį komitetą, į kurį įėjo Antanas Smetona, Jurgis Šaulys, Steponas Kairys, kun. J. Stankevičius, Petras Klimas ir kt., kurie nusprendė atstovauti lietuvių reikalams ir ginti juos prieš okupacijos valdžią.

Iš pradžių atsišaukimais buvo kreiptasi į visuomenę, tuo pačiu sumanyta išsiųsti žvalgus, kad lankytųsi įvairiose vietovėse. Peliksas Bugailiškis išvyko į Žemaitiją, Pranas Dovydaitis – į šiaurinę Suvalkiją, Petras Klimas – į Dzūkiją. Šiaip ne taip iš vokiečių valdžios pavyko išsirūpinti reikiamus dokumentus, tačiau jų galiojimo buvo trumpas, vos pusantro mėnesio.

Kai 1917-tųjų pradžioje iš sosto pasitraukė Rusijos caras, Vokietija ėmė skirti daugiau dėmesio jos okupuotų kraštų tautų norams. 1917-tųjų gegužės pabaigoje Vokietijos karinė ir civilinė valdžia numatė steigti lietuvių patikėtinių tarybą, o lietuvių politikai išsireikalavo, kad taryba būtų steigiama sušauktoje lietuvių atstovų konferencijoje. Konferencijai organizuoti Vilniaus lietuvių grupė ir sukvietė Organizacinį Komitetą. Jo posėdžiuose, kurie vyko 2017-tųjų rugpjūtį, dalyvavo 16 žmonių iš provincijos ir 5 iš Vilniaus. Organizacinis Komitetas priėmė daug rezoliucijų, sudarė konferencijos narių sąrašus, į kuriuos pateko po 3-5 delegatus nuo kiekvienos apskrities (tuo metu veikė 33 apskritys).

Antano Tylos knygoje „Lietuva prie Vasario 16-tosios slenksčio“, kurią 2004 metais išleido Katalikų akademija, rašoma, kad pagal profesiją ir socialinę padėtį didžiausias delegatų grupes sudarė katalikų dvasininkai (31,1 proc.), šiek tiek mažiau buvo medikų, teisininkų, dailininkų, agronomų, inžinierių, studentų, tarnautojų, žurnalistų. Iš verslo srities daugiausia buvo ūkininkų, dvarininkų, bet būta ir amatininkų, pirklių, pramonininkų. Ir tai nė kiek nekeista, kad dvasininkai sudarė didžiausią delegatų dalį. Galima rasti liudijimų, kad konferencijos šaukliai važinėjo po Lietuvą, apsistodavo daugiausia pas vietos kunigus, jų teiravosi, kas galėtų atstovauti rengiamoje Vilniaus konferencijoje. Daugiausia ir buvo pakviesti tie, ką rekomenduodavo kunigai. Pasitaikydavo, kad būtent šio luomo atstovai labiausiai degė nepriklausomybės idėjomis ir šaukliai juos pakviesdavo atvykti į konferenciją.

Lietuvių konferencijos Vilniuje (1917.09.18-09.22) prezidiumo ir sekretoriato nariai (epaveldas.lt).

Lietuvių konferencijos Vilniuje (1917.09.18-09.22) prezidiumo ir sekretoriato nariai (epaveldas.lt).

Sudarant delegatų sąrašą buvo atsižvelgiama, kad konferencijoje dalyvautų atstovai nuo visų luomų, srovių ir partijų. Tikrų rinkimų okupacijos sąlygomis suorganizuoti nebuvo galima, patikimi asmenys buvo parinkti ir, kaip minėta, pakviesti pagal parapijas. Dalyvauti konferencijoje galėjo tik lietuviai ar save laikantys lietuviais. Vilniaus konferencija buvo tik lietuvių kviestinis suvažiavimas. Į konferenciją buvo pakviesti 264 žmonės, bet atvyko mažiau – vieni šaltiniai nurodo buvus 214, tuo tarpu konferencijos dalyvių registracijos knygoje buvo rastos 222 pavardės. Panašu, kad vienai apskričiai atstovauta iš viso nebuvo.

2015 metų pabaigoje, o jei tiksliai – lapkričio 23-iąją, vokiečių okupacinės valdžios nutarimu buvo įsteigta Širvintų apskritis, kuri 1915-1916 metais priklausė Oberosto Vilniaus, 1916-1917 metais – Vilniaus-Suvalkų, o 1917-1918 metais – Lietuvos sričiai. 1917-taisiais Širvintų apskritis apėmė 1960 kv. km plotą (palyginimui dabar Širvintų rajono teritorija – 906 kv. km), o visoje apskrityje gyveno 62 262 gyventojai. Vakaruose ji ribojosi su Kaišiadorių apskritimi, šiaurėje – su Ukmergės apskritimi, rytuose ir pietryčiuose – su Molėtų ir Pabradės apskritimis (šios ribos daugmaž atitinka dabartines rajono ribas), o štai pietuose Širvintų apskritis beveik siekė Vilnių (žr. pateikiamą http://i.imgur.com žemėlapį, sudarytą 1918 metais).

Širvintų apskritis

Širvintų apskritis

Taigi pagal komiteto sumanymą Širvintų apskričiai turėjo atstovauti mažiausiai trys delegatai, tačiau delegatų sąraše, kuris sudarytas pagal registracijos knygą, tėra įrašyta tik vieno – Alfonso Masiulio, gyvenusio tuo metu Širvintų valsčiui priklausiusiuose Šešuoliuose, pavardė. Nurodoma, kad iš valstiečių kilęs penkiasdešimtmetis ūkininkas baigė Saratovo realinę mokyklą.

Ką nors rasti apie Alfonsą Masiulį viešai prieinamuose šaltiniuose problematiška. Vis dėlto, sugretinus kai kuriuos faktus, galima daryti prielaidą, kad Širvintų apskrities delegatas buvo iš tremties į Rusijos imperiją sugrįžęs užpališkis, garsaus Lietuvos aktoriaus Algimanto Masiulio senelio Jono, vėliau tapusio Steigiamojo Seimo nariu, brolis.

Internete skelbiamame Vytauto Indrašiaus pasakojime „Primirštieji Nepriklausomos Lietuvos šviesuoliai Masiuliai“ rašoma, kad Algimanto Masiulio prosenelis Mataušas ir jo brolis Ciprijonas (Kipras) Masiuliai buvo 1863 metų sukilimo tremtiniai nuo Užpalių, iš Traidžiūnų kaimo. Štai ištrauka iš to pasakojimo:

„1863 m. gruodis prieš Kalėdas pripustė gilaus sniego. Kaimas tarsi pašviesėjo, tik Šventosios vaga juodavo paslaptingu tamsumu. Mataušas Masiulis dar pametęs karvėms šieno, pakabino ant vinies kailinius, uždarė trobos duris ir atsisėdo už šv. Kūčių stalo, kurį neskubėdami paruošė motina su sūnumi Ciprijonu.

Pasimeldę už amžiną atilsį tėvelį Izidorių, Masiuliai tyliai valgė šventinę vakarienę, tik blankius šešėlius judino spragsėdama balana. Staiga duris kažkas pradėjo trankyti. Dar ir dar kartą, palydėdami rusišku; „Atidarykit“

– Ko čia žandarai ieško? – drąsindamas save pratarė Mataušas eidamas atkabinti priemenės kablio.

– Nu, miatežnikų kormilcai, kinkykit arklys. Vy pereselency, – maišydamas lietuviškus žodžius su rusiškais paaiškino Užpalių uriadnikas. Paliepė šiltai apsirengti, apsiauti vailokais, pasiimti maisto, nes kelionė būsianti ilga.

Iš Traidžiūnų į Užpalius per gilų sniegą lėtai yrėsi keturios rogės. Trijose raudojo Prano Mikšio, Nikodemo Repšio ir Karolinos Masiulienės šeimos, ketvirtose įtraukę galvas į milines, žvalgėsi žandarai. Dar kurį laiką paskui tremtinių roges sekęs Masiulių Sargis, pasiliko ties Norvaišiais.

Varė juos ilgai, baigėsi žiema, nutirpo sniegas, pakelės puošėsi žiedais ir tik gegužį paliko pereselencus už Volgos, Samaros stepėje, Novoūzensko apskrityje. (…)

Čiornaja Padinos kaimo gyventojų 1872 m. sąrašuose, tarpe kitų užpalėnų, randame ir tremtinių Masiulių šeimą. Mataušas Masiulis – 31 m. jau vedęs Konstanciją Putrimaitę – 29 m, augina dukrą Rozaliją – 9 metų, sūnus Alfonsą – 5 m. ir Joną – 2 m. Po keturių metų šeima pagausės antra mergaite, kurią pakrikštys Marijonos vardu.“

Taigi pagal gimimo metus tikėtina, kad minimas Alfonsas gimė 1867 metais. Vilniaus delegatų registracijos knygoje įrašytas jo amžius – 50 metų. Pagal tai galima numanyti, kad Alfonsas gimė būtent 1867 metais. Pagaliau paskutinis taškas, galintis viską sudėlioti į vietas, – Čiornaja Padinos kaimas, kurį įkūrė ištremti lietuviai, yra Saratovo gubernijoje. Kadangi Alfonsas Masiulis baigė Saratovo realinę mokyklą, beveik nelieka abejonių, kad tai vienas ir tas pats asmuo.

Apie 1880-1881 metus už 1000 rublių kyšį Mataušas Masiulis gavo laisvo valstiečio amnestiją ir nusipirko Latvijoje, netoli Subatės, Rudakų dvarą. Mataušo Masiulio sūnus Alfonsas (1867-1934), pasidairęs po Rokiškio kraštą, 1889 m. kovo 13 d. iš dvarininko Ksaverijaus Machvitco nusipirko Zanapolio palivarką Jūžintų valsčiuje.

Kaip Alfonsas Masiulis vėliau galėjo atsidurti Šešuoliuose, sunku pasakyti. Bet iš jo vykdytos veiklos tikėtina, kad čia jį atvedė apylinkėse įgytas ūkis.

1918 metų vasario 16 dienos Lietuvos nepriklausomybės akto signatarai. Antroje eilėje per vidurį - Vilniaus konferencijos dalyvis Alfonsas Petrulis.

1918 metų vasario 16 dienos Lietuvos nepriklausomybės akto signatarai. Antroje eilėje per vidurį - Vilniaus konferencijos dalyvis Alfonsas Petrulis.

Likimas vis dėlto susiklostė taip, kad šiandien galime kalbėti apie dar vieną su mūsų kraštu susijusį Vilniaus konferencijos delegatą – kunigą Alfonsą Petrulį, vėliau tapusį Nepriklausomybės akto signataru. Tada 42 metų kunigas atstovavo Alytaus apskričiai, Pivašiūnams. Savo ganytojiško gyvenimo saulėlydyje jis 1927 metų gegužės 30 – 1928 metų kovo 7 dieną klebonavo Paparčiuose (Kaišiadorių rajone), o paskui, kiek daugiau nei tris mėnesius, iki 1928 metų birželio 28 dienos – Musninkuose, kur ir palaidotas Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje. Alfonso Petrulio atminimui pastatyta skulptūra.

Parengė Gintaras Bielskis

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top