Skaityta:
908
Už teismo proceso paviešinimą – beveik tiek pat, kiek už kunigo nužudymą
Apie kunigo Kazio Lajausko tragišką likimą yra nemažai rašyta, taip pat ir Širvintų spaudoje. Tačiau mažiau žinoma, kad jis nebuvo pirmasis Širvintų apylinkių kunigas, kurį palietė įsisukusios istorinių verpetų audros.
Monografijoje „Juodieji istorijos puslapiai“ Algimantas Liekis pasakoja, kad 1921 metų kovo 1 dieną netoli Širvintų esančiame Avižonių kaime, kuris tuomet pateko į Neutraliąją zoną, lenkų ulonai apiplėšė Širvintų vikarą kunigą Juozą Mincevičių. Nusivarę į mišką, jį pririšo prie medžio ir pareikalavo iš aplinkinių gyventojų sumokėti jiems 5000 zlotų, priešingu atveju – kunigą sušaudysią. Žmonės surinko plėšikaujančių lenkų ulonų reikalaujamą sumą ir taip buvo išgelbėta kunigo gyvybė.
Tame pat šaltinyje tvirtinama, kad iš Levaniškių kaimo kilęs Kazys Lajauskas baigė Vilniaus kunigų seminariją ir kurį laiką kunigavo Švenčionyse (buvo vikaras), Ceikinėje. „Lajauskas kapelionavo lietuvių gimnazijoje, rūpinosi lietuvių prieglauda, kurią lenkai išvaikė, dirbo lietuvių kultūrinėse organizacijose, rūpinosi tautinės sąmonės ugdymu. Kunigas kovojo su okupantais dėl gyventojų teisių, prieš lenkų vykdomus plėšikavimus ir jų smurto politiką,“ – Algimantas Liekis cituoja to meto lietuviškosios spaudos pranešimus, kuriuose minimas ir Kazys Lajauskas.
Vikaras netrukus įstojo į Liublino universitetą Lenkijoje, tačiau dėl silpnos sveikatos mokslą nutraukė ir 1920 metais grįžo į Zibalus. Kuriam laikui apsigyvenęs savo gimtajame sodžiuje, Kazys Lajauskas ėmė Zibalų bažnyčioje laikyti pamaldas. Tada žmonės kreipėsi į Vilniaus vyskupą Jurgį Matulevičių, kuris kunigą Lajauską paskyrė Zibalų klebonu „ligi praeis neramūs, sunkūs laikai“. Taip Zibalai tapo parapija.
Kaip teigiama 1936 metais išlesto vaikų žurnalo „Kregždutė“ numeryje Nr. 6, kuris visas buvo skirtas Širvintoms, „Zibalus įkūrė Vilniaus vyskupas M. Zenkevičius 1744 metais. Medinę iš pušų bažnyčią pastatė Staškūniškių dvarininkai Sakalauskai. Seniau Zibalai ir priklausė tam dvarui“. To paties šaltinio teigimu, Zibalų bažnyčia nuo 1814 metų buvo „kaip atskira Širvintų parapijos filija (dalis) ir turėjo savo kunigą. Taip buvo ligi 1867 metų“.
1861 metais Zibalų bažnyčia buvo pastatyta ant akmeninių pamatų. Paskutinis Zibalų bažnyčios kunigas iki Kazio Lajausko buvo Jazdauskas. Rusų valdžios įsakymu, jis išsikraustė iš Zibalų, ir bažnyčia liko be kunigo. Retkarčiais pamaldas Zibaluose laikydavo atvažiuojantys Širvintų kunigai. Taip bažnyčia išbuvo ligi 1920 metų, kuomet Jurgis Matulevičius paskyrė Kazį Lajauską laikinuoju klebonu.
„Ligi paskutinio klebono kunigo Jazdausko išvykimo Zibalų bažnyčioje visi giedojimai ir pamokslai buvo tiktai lietuvių kalba. Širvintų kunigai, važinėdami į Zibalus pamaldų laikyti, įvedė ten lenkiškus giedojimus. Ypač lenkiškais Zibaluose giedojimais rūpinosi Širvintų kunigas Lopaika. Taip Zibalų kraštas gerokai sulenkėjo,“ – pasakojama „Kregždutėje“.
Kunigo Kazio Lajausko likimas neliko pamirštas ir šiame, vaikams skirtame leidinėlyje.
„1921 metų kovo 15 dieną kunigas Lajauskas išvažiavo į Vilnių pas vyskupą parapijos reikalais. Kelyje jį suėmė lenkų žandarai, nuvarę į Maišogalą dvi dienas tardydami iškamavo, paskum, sugrąžinę atgal, žiauriai nužudė miške netoli administracijos linijos (laikinosios sienos). Kunigas Lajauskas, pirmasis po daugelio priespaudos metų atgaivintos parapijos klebonas, žuvo nuo žiaurios lenkų rankos tiktai todėl, kad jis buvo lietuvis ir teisingai rūpinosi parapijos reikalais, nuoširdžiai mylėdamas savo kraštą,“ – reziumavo „Kregždutė“.
Algimanto Liekio cituojami šaltiniai mini, kad Kazys Lajauskas lenkų buvo sulaikytas per Šv. Velykas. Leidę palydai vykti į Vilnių, lenkai kunigą Kazį Lajauską sulaikė. Kai iš Vilniaus grįždami parapijiečiai užsuko į Maišiagalą pasiimti palikto kunigo, iš lenkų karininko išgirdo, kad kunigas „gal nuvyko į Gardino vienuolyną“. Tada parapijiečiai nuvažiavo į Vilnių pas vyskupą, bet ten atsakė, kad Lajausko vyskupijoje nebuvo. Jokio paaiškinimo negauta ir iš apylinkės žandarų. Tik pasidomėjus pas žmones paaiškėjo, kad 4 lenkų žandarai kovo 17-osios ankstyvą rytą išsivarė kunigą Lajauską, bet kur, niekas nežinojo. Tik po ilgų paieškų, prabėgus daugiau nei mėnesiui, 1921 metų balandžio 27-ąją apylinkės miškuose esančiame I Pasaulinio karo apkase buvo rastas vienais apatiniais vilkintis kunigo kūnas peršautu pakaušiu.
Kunigas palaidotas Zibalų bažnyčios šventoriuje. Už parapijiečių paaukotus pinigus buvo pastatytas betoninis paminklas.
Žmonės kreipėsi į lenkų okupacinę valdžią, teismą, bet iš pradžių buvo suimti ir tardyti tie, kurie… pranešė apie nužudytą kunigą.
Apskritai keistas buvo tas tyrimas, dar keistesnis – kaltųjų teismas. „Juodieji istorijos puslapiai“ tvirtina, kad 1921 metų rugpjūčio 31 dieną Vilniaus lenkų teismas prie uždarų durų išnagrinėjo lenkų kariuomenės karininko Žuravskio, kareivio Volodarčiko ir policininko Fedorovičiaus bylą, kuriuos kaip kunigo žudikus nurodė Tautų Sąjungos Kontrolės komisija ir Lietuvos kariuomenės karininkai. Trijulė buvo suimta ir apakaltina Kazio Lajausko nužudymu neutraliojoje juostoje.
„Byloje paaiškėjo, jog jie nužudė net 9 žmones, bet žudė Želigovskio štabo nurodymais, tad tegavo po 8 mėn. kalėjimo, įskaitant jau atsėdėtą laiką, taigi, be atsėdėtųjų, dar tik 5 dienas. Teismas įspėjo bylos dalyvius (lietuvius), jog už paskelbimą to, kas buvo sakyta, bus baudžiama 6 mėn. kalėjimo,“ – rašė to meto šaltiniai.
Beje, praėjus vos dienai po kunigo Kazio Lajausko nužudymo, 1921 metų kovo 18-ąją, Širvintose lenkų partizanai nukankino lietuvių kareivius – Kazį Raupį, A. Gucaitį ir A. Kurilą.
Parengė Gintaras Bielskis
Zibalų bažnyčia
Iškastas Kazio Lajausko kūnas.
Širvintose nužudyti lietuvių kareiviai.
Kazys Lajauskas
Apie kunigo Kazio Lajausko tragišką likimą yra nemažai rašyta, taip pat ir Širvintų spaudoje. Tačiau mažiau žinoma, kad jis nebuvo pirmasis Širvintų apylinkių kunigas, kurį palietė įsisukusios istorinių verpetų audros.
Monografijoje „Juodieji istorijos puslapiai“ Algimantas Liekis pasakoja, kad 1921 metų kovo 1 dieną netoli Širvintų esančiame Avižonių kaime, kuris tuomet pateko į Neutraliąją zoną, lenkų ulonai apiplėšė Širvintų vikarą kunigą Juozą Mincevičių. Nusivarę į mišką, jį pririšo prie medžio ir pareikalavo iš aplinkinių gyventojų sumokėti jiems 5000 zlotų, priešingu atveju – kunigą sušaudysią. Žmonės surinko plėšikaujančių lenkų ulonų reikalaujamą sumą ir taip buvo išgelbėta kunigo gyvybė.
Tame pat šaltinyje tvirtinama, kad iš Levaniškių kaimo kilęs Kazys Lajauskas baigė Vilniaus kunigų seminariją ir kurį laiką kunigavo Švenčionyse (buvo vikaras), Ceikinėje. „Lajauskas kapelionavo lietuvių gimnazijoje, rūpinosi lietuvių prieglauda, kurią lenkai išvaikė, dirbo lietuvių kultūrinėse organizacijose, rūpinosi tautinės sąmonės ugdymu. Kunigas kovojo su okupantais dėl gyventojų teisių, prieš lenkų vykdomus plėšikavimus ir jų smurto politiką,“ – Algimantas Liekis cituoja to meto lietuviškosios spaudos pranešimus, kuriuose minimas ir Kazys Lajauskas.
Zibalų bažnyčia pirmoje XX a. pusėje
Vikaras netrukus įstojo į Liublino universitetą Lenkijoje, tačiau dėl silpnos sveikatos mokslą nutraukė ir 1920 metais grįžo į Zibalus. Kuriam laikui apsigyvenęs savo gimtajame sodžiuje, Kazys Lajauskas ėmė Zibalų bažnyčioje laikyti pamaldas. Tada žmonės kreipėsi į Vilniaus vyskupą Jurgį Matulevičių, kuris kunigą Lajauską paskyrė Zibalų klebonu „ligi praeis neramūs, sunkūs laikai“. Taip Zibalai tapo parapija.
Kaip teigiama 1936 metais išleisto vaikų žurnalo „Kregždutė“ numeryje Nr. 6, kuris visas buvo skirtas Širvintoms, „Zibalus įkūrė Vilniaus vyskupas M. Zenkevičius 1744 metais. Medinę iš pušų bažnyčią pastatė Staškūniškių dvarininkai Sakalauskai. Seniau Zibalai ir priklausė tam dvarui“. To paties šaltinio teigimu, Zibalų bažnyčia nuo 1814 metų buvo „kaip atskira Širvintų parapijos filija (dalis) ir turėjo savo kunigą. Taip buvo ligi 1867 metų“.
1861 metais Zibalų bažnyčia buvo pastatyta ant akmeninių pamatų. Paskutinis Zibalų bažnyčios kunigas iki Kazio Lajausko buvo Jazdauskas. Rusų valdžios įsakymu, jis išsikraustė iš Zibalų, ir bažnyčia liko be kunigo. Retkarčiais pamaldas Zibaluose laikydavo atvažiuojantys Širvintų kunigai. Taip bažnyčia išbuvo ligi 1920 metų, kuomet Jurgis Matulevičius paskyrė Kazį Lajauską laikinuoju klebonu.
„Ligi paskutinio klebono kunigo Jazdausko išvykimo Zibalų bažnyčioje visi giedojimai ir pamokslai buvo tiktai lietuvių kalba. Širvintų kunigai, važinėdami į Zibalus pamaldų laikyti, įvedė ten lenkiškus giedojimus. Ypač lenkiškais Zibaluose giedojimais rūpinosi Širvintų kunigas Lopaika. Taip Zibalų kraštas gerokai sulenkėjo,“ – pasakojama „Kregždutėje“.
Kunigo Kazio Lajausko likimas neliko pamirštas ir šiame, vaikams skirtame leidinėlyje.
„1921 metų kovo 15 dieną kunigas Lajauskas išvažiavo į Vilnių pas vyskupą parapijos reikalais. Kelyje jį suėmė lenkų žandarai, nuvarę į Maišogalą dvi dienas tardydami iškamavo, paskum, sugrąžinę atgal, žiauriai nužudė miške netoli administracijos linijos (laikinosios sienos). Kunigas Lajauskas, pirmasis po daugelio priespaudos metų atgaivintos parapijos klebonas, žuvo nuo žiaurios lenkų rankos tiktai todėl, kad jis buvo lietuvis ir teisingai rūpinosi parapijos reikalais, nuoširdžiai mylėdamas savo kraštą,“ – reziumavo „Kregždutė“.
Algimanto Liekio cituojami šaltiniai mini, kad Kazys Lajauskas lenkų buvo sulaikytas per Šv. Velykas. Leidę palydai vykti į Vilnių, lenkai kunigą Kazį Lajauską sulaikė. Kai iš Vilniaus grįždami parapijiečiai užsuko į Maišiagalą pasiimti palikto kunigo, iš lenkų karininko išgirdo, kad kunigas „gal nuvyko į Gardino vienuolyną“. Tada parapijiečiai nuvažiavo į Vilnių pas vyskupą, bet ten atsakė, kad Lajausko vyskupijoje nebuvo. Jokio paaiškinimo negauta ir iš apylinkės žandarų. Tik pasidomėjus pas žmones paaiškėjo, kad 4 lenkų žandarai kovo 17-osios ankstyvą rytą išsivarė kunigą Lajauską, bet kur, niekas nežinojo. Tik po ilgų paieškų, prabėgus daugiau nei mėnesiui, 1921 metų balandžio 27-ąją apylinkės miškuose esančiame I Pasaulinio karo apkase buvo rastas vienais apatiniais vilkintis kunigo kūnas peršautu pakaušiu.
Iškastas Kazio Lajausko kūnas.
Kunigas palaidotas Zibalų bažnyčios šventoriuje. Už parapijiečių paaukotus pinigus buvo pastatytas betoninis paminklas.
Žmonės kreipėsi į lenkų okupacinę valdžią, teismą, bet iš pradžių buvo suimti ir tardyti tie, kurie… pranešė apie nužudytą kunigą.
Apskritai keistas buvo tas tyrimas, dar keistesnis – kaltųjų teismas. „Juodieji istorijos puslapiai“ tvirtina, kad 1921 metų rugpjūčio 31 dieną Vilniaus lenkų teismas prie uždarų durų išnagrinėjo lenkų kariuomenės karininko Žuravskio, kareivio Volodarčiko ir policininko Fedorovičiaus bylą, kuriuos kaip kunigo žudikus nurodė Tautų Sąjungos Kontrolės komisija ir Lietuvos kariuomenės karininkai. Trijulė buvo suimta ir apakaltina Kazio Lajausko nužudymu neutraliojoje juostoje.
„Byloje paaiškėjo, jog jie nužudė net 9 žmones, bet žudė Želigovskio štabo nurodymais, tad tegavo po 8 mėn. kalėjimo, įskaitant jau atsėdėtą laiką, taigi, be atsėdėtųjų, dar tik 5 dienas. Teismas įspėjo bylos dalyvius (lietuvius), jog už paskelbimą to, kas buvo sakyta, bus baudžiama 6 mėn. kalėjimo,“ – rašė to meto šaltiniai.
Širvintose nužudyti lietuvių kareiviai.
Beje, praėjus vos dienai po kunigo Kazio Lajausko nužudymo, 1921 metų kovo 18-ąją, Širvintose lenkų partizanai nukankino lietuvių kareivius – Kazį Raupį, A. Gucaitį ir A. Kurilą.
Parengė Gintaras Bielskis
Foto: „Kregždutė“, delcampe.net, „Juodieji istorijos puslapiai“
Skaitytojų įvertinimas
0
(0 įvert.)
