Nepriklausomybės kovų didvyris – „neiškilus“ krašto žmogus

Nepriklausomybės kovų didvyris – „neiškilus“ krašto žmogus
Veltui šio žmogaus pavardės ieškotumėt tarp iškilių žmonių, kada nors gyvenusių Širvintų apylinkėse. 2000 metais „Versmės leidykla“, išleidusi Valsčių serijos monografiją „Širvintos“, iškilių žmonių sąraše vietos rado netgi kai kuriems sovietinės valdžios statytiniams ir prisitaikėliams, o štai Nepriklausomybės kovų dalyviui, pasižymėjusiam kovose su bolševikais, lenkais ir bermontininkais, dėmesio pristigo.
Apie 1894 metų spalio 13-ąją Tauragės apskrities Skaudvilės valsčiaus Pabalčių kaime gimusį Edvardą Rulinską prieš ketverius metus buvo rašyta dienraštyje „Lietuvos rytas“. Teresės ir Juozo Rulinskų šeimoje buvo trys vaikai. 1914 metais Edvardas baigė keturių klasių mokyklą Raseiniuose, išmoko rusų ir lenkų kalbas.
„Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Edvardas Rulinskas buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, 1915 m. rugpjūčio mėnesį pradėjo tarnauti 24-ajame atsargos batalione. 1915 m. rudenį įstojęs į Aleksandrovsko praporščikų mokyklą, gruodžio mėnesį jau gavo vyresniojo puskarininkio laipsnį.
Tarnaudamas 11-ajame Suomijos pėstininkų pulke, 1916 m. balandžio mėnesį gavo pirmą karininko laipsnį, nuo 1916 m. rugpjūčio tarnavo jaunesniuoju karininku 33-iojo atsargos pulko aštuntoje kuopoje. Nuo 1916 m. lapkričio iki 1917 m. rugsėjo buvo 42-ojo Jakutsko pėstininkų pulko dvyliktos kuopos jaunesnysis karininkas.
Edvardas dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose Bukovinos ir Galicijos fronte, 1917 m. liepos mėnesį savanoriškai įstojo į Kijeve formuojamą lietuvių batalioną, kuriame iki 1918 m. balandžio tarnavo raštininku,“ – teigta pasakojime apie jį.
Pasitraukęs iš Rusijos kariuomenės ir grįžęs į Lietuvą, Edvardas Rulinskas 1919 m. birželio 21 d. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas į 1-ojo pėstininkų Gedimino pulko 2-ąją kuopą. Edvardas Rulinskas ypač pasižymėjo kautynėse su bermontininkais, kurios 1919-ųjų lapkritį vyko ties Radviliškiu.
„1919 m. naktį iš lapkričio 17 į lapkričio 18 d. karininkas Rulinskas gavo užduotį atlikti žvalgybą Nortaico (Nirtaičių, – red. past.) kaimo link. Karininkas Rulinskas su puse būrio prisiartino prie pat kaimo, apmėtė priešą rankinėmis granatomis ir bermontininkus išblaškė.
Puolimo rezultatas – trys bermontininkai užmušti, trys paimti į nelaisvę, be to, paimtas priešo kulkosvaidis ir du arkliai“, – taip rašė tuometinė karinė vadovybė, pristatydama Edvardą Rulinską 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus apdovanojimui. Šis apdovanojimas narsiam kariui buvo įteiktas 1920 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 243.
„1920 m. vasario mėnesį E.Rulinskas tapo leitenantu, balandžio mėnesį gavo vyresniojo leitenanto laipsnį. Laikinai vadovavo ketvirtajai ir devintajai kuopoms. 1924 m. lapkričio 30 d. pačiam prašant paleistas iš kariuomenės į atsargą.
1920 m. E.Rulinskas vedė Oną Laužikaitę. Jo sūnėnas Steponas Rulinskas pasakoja, kad ji nuskendo netrukus po jų vestuvių. Vėliau jaunas našlys antrą kartą vedė panelę Anelę Kotryną Pac-Pamerneckaitę. Išėjęs į atsargą, E.Rulinskas gyveno žmonos ūkyje Ukmergės apskrities Širvintų valsčiaus Spadviliškių kaime. 1935 m. iš valdžios už savanorišką tarnybą Lietuvos kariuomenėje jis gavo 15 hektarų žemės, priklausė Tautininkų sąjungai, vadovavo jos skyriui Širvintose.
Okupavus Lietuvą, E.Rulinskas su žmona buvo suimtas. 1941 m. birželio 14 d. jie buvo išvežti į Rešiotus Žemutinio Ingašo rajone (Krasnojarsko kraštas). Vėliau E.Rulinskas perkeltas į Pesčianlagą (Karagandos sritis, Kazachstanas). Žmona ištremta į Altajaus krašto Ourot Tūros rajono Kutašo gyvenvietę, ten jos pėdsakai ir pradingo.
1943 m. sausio 2 d. NKVD po ypatingojo pasitarimo E.Rulinską nuteisė 10 metų katorgos. Jis turėjo būti išsiųstas į NKVD Ypatingąjį lagerį. Edvardas buvo laikomas Karagandos lageryje „Pesčianyj“, vėliau – kituose Karagandos lageriuose Karabaso stotyje, o taip pat Čuruban Norinske.
Nuo 1951 m. kovo 9 d. buvo ištremtas į Šipicino gyvenvietę Vengerovo rajone (Novosibirsko sritis). 1956 m. kovo 3 d. paleistas grįžo į Lietuvą.
Apsigyveno jau mirusio brolio Antano Rulinsko (1897-1944 m.), taip pat nepriklausomybės kovų savanorio, šeimoje dabartinio Raseinių rajono Nemakščių seniūnijoje, kur gyveno našlė Teklė Rulinskienė su trimis sūnumis. 1958 metais Edvardas vedė našlę, o po jos mirties apsistojo pas sūnėną Likėnuose. Mirė buvęs savanoris 1984 metais. Palaidotas Pabiržės kapinėse.
Tiesa, Edvardo Rulinsko pavardė monografijoje „Širvintos“ vis dėlto paminėta – ją galima rasti Širvintų valsčiaus tremtinių sąraše. Tiesa, greičiausiai esama klaidos, mat nurodoma, jog Edvardas Rulinskas iš Spadviliškių buvo ištremtas 1945-ųjų liepą, nors greta nurodytos jo žmonos Katrės Rulinskienės tremties data – 1941-ųjų birželio 14-ąją.
Edvardą Rulinską monografijoje „Širvintos“ publikuojamame straipsnyje apie tremtinius mini ir Viktoras Alekna. Rulinskai pateko tarp 50-ties, kuriuos valdžia ištrėmė 1941-ųjų birželį. Tiesa, autorius Edvardą Rulinską ir jo žmoną įvardijo kaip Raulinaičius. Greičiausiai tai nesusipratimas archyviniuose dokumentuose, atsiradęs dėl tuometinių valdininkų mažaraštingumo ir prasto lietuvių kalbos mokėjimo.
Parengta pagal lrytas.lt informaciją
Tautininkų sąjungos Širvintų skyriaus vadovas Edvardas Rulinskas dėl Nepriklausomybę kovojo ir su bolševikais, ir su lenkais, ir su bermontininkais.
Tautininkų sąjungos Širvintų skyriaus vadovas Edvardas Rulinskas dėl Nepriklausomybę kovojo ir su bolševikais, ir su lenkais, ir su bermontininkais.

Tautininkų sąjungos Širvintų skyriaus vadovas Edvardas Rulinskas dėl Nepriklausomybę kovojo ir su bolševikais, ir su lenkais, ir su bermontininkais.

Veltui šio žmogaus pavardės ieškotumėt tarp iškilių žmonių, kada nors gyvenusių Širvintų apylinkėse. 2000 metais „Versmės leidykla“, išleidusi Valsčių serijos monografiją „Širvintos“, iškilių žmonių sąraše vietos rado netgi kai kuriems sovietinės valdžios statytiniams ir prisitaikėliams, o štai Nepriklausomybės kovų dalyviui, pasižymėjusiam kovose su bolševikais, lenkais ir bermontininkais, dėmesio pristigo.

Apie 1894 metų spalio 13-ąją Tauragės apskrities Skaudvilės valsčiaus Pabalčių kaime gimusį Edvardą Rulinską prieš ketverius metus buvo rašyta dienraštyje „Lietuvos rytas“. Teresės ir Juozo Rulinskų šeimoje buvo trys vaikai. 1914 metais Edvardas baigė keturių klasių mokyklą Raseiniuose, išmoko rusų ir lenkų kalbas.
„Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Edvardas Rulinskas buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, 1915 m. rugpjūčio mėnesį pradėjo tarnauti 24-ajame atsargos batalione. 1915 m. rudenį įstojęs į Aleksandrovsko praporščikų mokyklą, gruodžio mėnesį jau gavo vyresniojo puskarininkio laipsnį.
Tarnaudamas 11-ajame Suomijos pėstininkų pulke, 1916 m. balandžio mėnesį gavo pirmą karininko laipsnį, nuo 1916 m. rugpjūčio tarnavo jaunesniuoju karininku 33-iojo atsargos pulko aštuntoje kuopoje. Nuo 1916 m. lapkričio iki 1917 m. rugsėjo buvo 42-ojo Jakutsko pėstininkų pulko dvyliktos kuopos jaunesnysis karininkas.
Edvardas dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose Bukovinos ir Galicijos fronte, 1917 m. liepos mėnesį savanoriškai įstojo į Kijeve formuojamą lietuvių batalioną, kuriame iki 1918 m. balandžio tarnavo raštininku,“ – teigta pasakojime apie jį.
Pasitraukęs iš Rusijos kariuomenės ir grįžęs į Lietuvą, Edvardas Rulinskas 1919 m. birželio 21 d. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas į 1-ojo pėstininkų Gedimino pulko 2-ąją kuopą. Edvardas Rulinskas ypač pasižymėjo kautynėse su bermontininkais, kurios 1919-ųjų lapkritį vyko ties Radviliškiu.
Edvardas Rulinskas lageryje

Edvardas Rulinskas lageryje

„1919 m. naktį iš lapkričio 17 į lapkričio 18 d. karininkas Rulinskas gavo užduotį atlikti žvalgybą Nortaico (Nirtaičių, – red. past.) kaimo link. Karininkas Rulinskas su puse būrio prisiartino prie pat kaimo, apmėtė priešą rankinėmis granatomis ir bermontininkus išblaškė.

Puolimo rezultatas – trys bermontininkai užmušti, trys paimti į nelaisvę, be to, paimtas priešo kulkosvaidis ir du arkliai“, – taip rašė tuometinė karinė vadovybė, pristatydama Edvardą Rulinską 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus apdovanojimui. Šis apdovanojimas narsiam kariui buvo įteiktas 1920 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 243.
„1920 m. vasario mėnesį E.Rulinskas tapo leitenantu, balandžio mėnesį gavo vyresniojo leitenanto laipsnį. Laikinai vadovavo ketvirtajai ir devintajai kuopoms. 1924 m. lapkričio 30 d. pačiam prašant paleistas iš kariuomenės į atsargą.
1920 m. E.Rulinskas vedė Oną Laužikaitę. Jo sūnėnas Steponas Rulinskas pasakoja, kad ji nuskendo netrukus po jų vestuvių. Vėliau jaunas našlys antrą kartą vedė panelę Anelę Kotryną Pac-Pamerneckaitę. Išėjęs į atsargą, E.Rulinskas gyveno žmonos ūkyje Ukmergės apskrities Širvintų valsčiaus Spadviliškių kaime. 1935 m. iš valdžios už savanorišką tarnybą Lietuvos kariuomenėje jis gavo 15 hektarų žemės, priklausė Tautininkų sąjungai, vadovavo jos skyriui Širvintose.
Okupavus Lietuvą, E.Rulinskas su žmona buvo suimtas. 1941 m. birželio 14 d. jie buvo išvežti į Rešiotus Žemutinio Ingašo rajone (Krasnojarsko kraštas). Vėliau E.Rulinskas perkeltas į Pesčianlagą (Karagandos sritis, Kazachstanas). Žmona ištremta į Altajaus krašto Ourot Tūros rajono Kutašo gyvenvietę, ten jos pėdsakai ir pradingo.
1943 m. sausio 2 d. NKVD po ypatingojo pasitarimo E.Rulinską nuteisė 10 metų katorgos. Jis turėjo būti išsiųstas į NKVD Ypatingąjį lagerį. Edvardas buvo laikomas Karagandos lageryje „Pesčianyj“, vėliau – kituose Karagandos lageriuose Karabaso stotyje, o taip pat Čuruban Norinske.
Nuo 1951 m. kovo 9 d. buvo ištremtas į Šipicino gyvenvietę Vengerovo rajone (Novosibirsko sritis). 1956 m. kovo 3 d. paleistas grįžo į Lietuvą.
Apsigyveno jau mirusio brolio Antano Rulinsko (1897-1944 m.), taip pat nepriklausomybės kovų savanorio, šeimoje dabartinio Raseinių rajono Nemakščių seniūnijoje, kur gyveno našlė Teklė Rulinskienė su trimis sūnumis. 1958 metais Edvardas vedė našlę, o po jos mirties apsistojo pas sūnėną Likėnuose. Mirė buvęs savanoris 1984 metais. Palaidotas Pabiržės kapinėse.
Tiesa, Edvardo Rulinsko pavardė monografijoje „Širvintos“ vis dėlto paminėta – ją galima rasti Širvintų valsčiaus tremtinių sąraše. Tiesa, greičiausiai esama klaidos, mat nurodoma, jog Edvardas Rulinskas iš Spadviliškių buvo ištremtas 1945-ųjų liepą, nors greta nurodytos jo žmonos Katrės Rulinskienės tremties data – 1941-ųjų birželio 14-ąją.
Edvardą Rulinską monografijoje „Širvintos“ publikuojamame straipsnyje apie tremtinius mini ir Viktoras Alekna. Rulinskai pateko tarp 50-ties, kuriuos valdžia ištrėmė 1941-ųjų birželį. Tiesa, autorius Edvardą Rulinską ir jo žmoną įvardijo kaip Rulinaičius. Greičiausiai tai nesusipratimas archyviniuose dokumentuose, atsiradęs dėl tuometinių valdininkų mažaraštingumo ir prasto lietuvių kalbos mokėjimo.
Parengta pagal lrytas.lt informaciją
Sending
Skaitytojų įvertinimas
2 (1 įvert.)
scroll to top