Širvintų kraštas įsirėžė į Narkevičių šeimos likimus

Širvintų kraštas įsirėžė į Narkevičių šeimos biografiją
„Širvintų kraštui“ buvo perduotos kelios nuotraukos, darytos prieš Antrąjį Pasaulinį karą. Vienoje jų ant žirgo – Lenkijos kariuomenės ulonų pulko raitelis Kazimieras Narkevičius, kitoje – jo brolis vienuolis Vilhelmas Narkevičius, o grupinėje nuotraukoje jų sesuo Otilija Narkevičiūtė. Pasak šiuo metu Vilniuje gyvenančios Kazimiero dukters Janinos Krupovič, tėvas tarnavo Lenkijos kariuomenės ketvirtame ulonų pulke, kuris prieš karo buvo dislokuotas Vilniuje.
Lietuvos centrinio valstybinio archyvo pažymoje rašoma, kad „4-asis Užnemunės ulonų pulkas pradėtas formuoti Lenkijos Regentų Tarybai 1918-11-04 dekretu paskyrus S. Ravič-Dzievulskį 4-ojo ulonų pulko vadu. Nuo 1927 metų (tiksli data nenustatyta) pulkas pavadintas 4-uoju Užnemunės ulonų pulku, kuris įėjo į III korpuso sudėtį ir buvo dislokuotas Švenčionių apskrityje, Vilniuje. Tiksli pulko išformavimo data nenustatyta“.
1939 metų rugsėjo 1 dieną vokiečiams užpuolus Lenkiją prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Kadangi tuometiniai Lenkijos sąjungininkai delsė ir nesiėmė jokių veiksmų, Vokietijos armija jau rugsėjo 15 dieną apsupo Varšuvą ir po dviejų savaičių atkaklių mūšių ją užėmė. Lenkija buvo nugalėta. Pagal dar iki karo, rugpjūčio 23 dieną, pasirašytą Ribbentropo-Molotovo paktą Lenkija ir Baltijos valstybėmis buvo padalinta, to išvengė tik 1939-1940 metų žiemą su sovietais kovojusi Suomija.
Dar ir šiandien įprasta manyti, kad Lenkijos kariuomenė buvo sutriuškinta dėl kariuomenės vadovybės neveiksnumo ir karinių pajėgų atsilikimo. Buvo pateikiamas faktas, kad esą lenkų kavalerija ietimis ir nuogais kardais puolusi vokiečių tankus ir tūkstančiais žuvusi. Kaip buvo iš tikrųjų?
Istorikų duomenimis, Lenkijos kavalerija organizuotai, gavusi vadovybės įsakymą, niekada nepuolė vermachto tankų. Ne tik lenkų, nė vienai to meto kavalerijai panašios užduotys nebuvo keliamos, nes tai būtų buvusi visiška nesąmonė. Paprastai tariant, to meto kavalerija – tai lyg ir raiti pėstininkai, kurie, pasiekę mūšio lauką, kaudavosi pėsti (turėjo ne tik kardą, bet ir šautuvus). Tiesa, kavalerija buvo ruošiama staigioms kontratakoms, sparčiai užeiti į priešo užnugarį, tačiau ne pulti tankus ir baksnoti juos ietimis.
Lenkijos kampanijos metu užfiksuota atvejų, kai mūšio lauke vermachto tankai susidurdavo su lenkų kavalerija. Savaime suprantama, jog, judant didelėms masėms žmonių ir technikos, tai buvo neišvengiama. Susidūrę daliniai turėdavo kaip nors prasilenkti.
Tad kaip gimė šis klaidingas įsitikinimas? Atsakymą į šį klausimą duoda interneto dienraštis „Bernardinai.lt“: „Iš esmės – tai Gebelso propagandos, norėjusios Lenkiją pateikti kaip beviltiškai atsilikusią šalį ir jos karines pajėgas, darbas. Taip pat dėl to kalti (paradoksalu!) Lenkijos romantikai, visais laikais mylėję ir mitologizavę kavaleriją. Drąsios, tiesiog bravūriškos, nors ir beviltiškos kavalerijos atakos vaizdinys leido sustiprinti didvyrišką lenkų kovą su priešais, kurio šaknų reikėtų ieškoti „sparnuotųjų husarų“ laikais. Šio mito gimimui iš esmės pasitarnavo vienas rugsėjo 1 dieną įvykęs susidūrimas prie Krojantų, Pomeranijoje. Tądien Lenkijos kavalerija (apie 300 kareivių) atakavo ir išsklaidė vokiečių pėstininkų batalioną. Netrukus lenkų dalinys pakliuvo į vermachto šarvuočių ugnį ir buvo priverstas pasitraukti. Iškart po susirėmimo į mūšio lauką buvo atgabenti vokiečių ir italų korespondentai, kuriems parodė arklių ir žmonių kūnais nuklotą lauką ir tendencingai paaiškino, kas ir kaip vyko“.
Tiksli šio ulonų raitelio Kazimiero Narkevičiaus fotografijos padarymo data nenustatyta. Tik žinoma, kad Kazimieras Narkevičius gimė 1908 metais. Iš veido neatrodo, kad raiteliui būtų daugiau kaip 30 metų, vadinasi jis ulonų pulke tarnavo gerokai prieš karą, kada Vilniaus kraštą valdė Lenkija. Žinoma, kad Kazimieras Narkevičius mirė Medžiukuose.
Tuo tarpu du jo broliai – Vilhelmas ir Vaclovas – gyveno Žemaitijoje. Vienas iš jų tarnavo zakristijonu Telšių bažnyčioje, kitas buvo vienuolis. Pagal vienuolio apranga galime teigti, kad jis priklausė pranciškonams kapucinams. Nuotraukos kitoje pusėje yra data – 1939-III-4 ir užrašas Plungė. 2013 metų liepos 9 dienos laikraštis „Plungės žinios“ straipsnyje „Kapucinai. Kas jie?“ rašė: „Katalikų bažnyčios misijose tarp kitų vienuolynų tėvai kapucinai užėmė vieną pirmųjų vietų. Šio ordino istorija rodo, kad jie vyriškai ir be baimės, paniekinę mirtį, dirbo ten, kur jų gyvybei grėsė didžiausias pavojus, kur jų buvimas buvo naudingas žmonių sieloms, ypač kilus marui ir kitoms užkrečiamosioms ligoms. Per karus kapucinai buvo pirmose eilėse, ieškojo sužeistųjų ir juos gelbėjo, o mirštančiuosius ruošė Dievo karalystėn. Jie stengėsi padėti visuomenei kovojant su girtavimu. Kapucinų ordinas buvo žinomas ir Lietuvoje.
Apsivilkę šiurkščiu abitu, apsijuosę balta su mazgais juosta, basi, neapdengta galva, barzdoti, neturtingi, tačiau kupini linksmos pranciškoniškos ramybės sieloje. Jie buvo labai mylimi, ypač beturčių ir paprastų žmonių, kurie kreipdavosi su savo vargais ir rūpesčiais tikėdamiesi patarimo ir nuraminimo. Kapucinų vienuolynai, bažnyčios – paprastų ir beturčių žmonių prieglauda, nes buvo žinoma, kad kapucinai „kieti“ tik sau, o nusidėjėliams geri, gailestingi.
1933 metais Plungėje buvo pastatyti erdvūs, tinkamai įrengti mūro namai (dabar – „Saulės“ gimnazija). Čia berniukai, kurie jautėsi Dievo šaukiami į kapucinų gyvenimą, rado sąžiningus, rūpestingus auklėtojus – tėvų pavaduotojus. Mokomasi buvo rimtai ir uoliai. Patys auklėtiniai, šventų idealų įkvėpti, norėjo mokytis, nes žinojo, kad tai būtina jų būsimojo gyvenimo luomui.
Vienuolyne viskas buvo tvarkoma tiksliai, pagal nustatytą dienotvarkę. Buvo dirbama prižiūrint tėvams kapucinams, stengiamasi ne vien lavinti protą, bet rūpestingai auklėti ir sielą. Kasdieninis mišių klausymas, komunijos priėmimas, maldos, konferencijos didino tikrą veiklių jaunuolių dievotumą. Buvo rūpinamasi ir auklėtinių sveikata. Nustatytu laiku jie ilsėdavosi, žaisdavo lauke, sportuodavo, iškylaudavo. Ordinas teikė didelę pagalbą mokyklai išlaikyti. Auklėtiniai turėdavo sumokėti 350 litų per metus už mokslą ir gyvenimą bendrabutyje. Kas gyveno arčiau, galėjo už pragyvenimą sumokėti ir žemės ūkio produktais. Gabiems mokiniams, kilusiems iš daugiavaikių ir gerų neturtingų šeimų, buvo daromos nuolaidos. Berniukai, baigę šešis liaudies mokyklos skyrius, į pirmą klasę buvo priimami be egzaminų, o kitiems reikėjo laikyti egzaminus.
1935-ųjų rudenį į naujokyną įstojo jau šią mokyklą lankę jaunuoliai. Tai buvo pirmieji Lietuvos kapucinų darbo vaisiai, kurie vienuolyne visiškai pribrendo. Jaunuoliai tais metais davė pirmuosius įžadus ir studijavo filosofiją. Plungės Lurde susidarė vienuolių kapucinų šeima, neskaitant paprastųjų kandidatų, iš 23 asmenų, iš kurių – šeši tėvai, aštuoni klierikai ir devyni broliai.
1936 metais šis vienuolynas buvo atskirtas nuo Vokietijos Reino-Vestfalijos kapucinų provincijos ir sudaryta Lietuvos provincija, kurios viršininku – provincijolu Roma paskyrė tėvą Joną Babtistą, olandų tautybės. Buvo planuojama prie Kauno įkurti dvasinę seminariją būsimiems lietuviams tėvams kapucinams išauklėti, bet sovietų okupacija 1940 metų birželio 15 dieną sugriovė šiuos planus, o Plungės kapucinų vienuolyne įsikūrė rusų kariuomenės daliniai.
Vilhelmas ir Vaclovas Narkevičiai buvo nušauti rusų. Ne Plungėje ar Telšiuose, o Širvintų rajone, Saveikiškėse, ir palaidoti Žvirblių kapinėse. Saveikiškėse tada gyveno sesuo Irena. Broliai buvo atvykę į svečius. Pastebėję rusų kareivius, broliai nutarė paslėpti pamiškėje besiganantį arklį. Kareiviai atidengė ugnį ir abu brolius nušovė. Vėliau Kazimieras važiavo į Telšius parsivežti brolių daiktų.
Trečioje nuotraukoje matyt užfiksuota kažkokia religinė šventė. Žinoma tik tiek, kad trečia iš kairės – Otilija Narkevičiūtė, davusi skaistybės įžadus. Pasak enciklopedijos, „Įžadai – įsipareigojimas dovanoti visą savo gyvenimą Dievui ir vienuolijai. Skiriama laikinieji ir amžinieji įžadai. Laikinieji įžadai ruošia amžiniesiems. Jie trunka paprastai tris metus. Amžinaisiais žmogus įsipareigoja visam gyvenimui laikytis vienuolijos regulos ir konstitucijos apibrėžtų gyvensenos principų. Įžadai įpareigoja laikytis trijų evangelinių patarimų: klusnumo, skaistybės ir neturto“.
Parengė Remigijus Bonikatas
Medžiukuose gyvenęs Kazimieras Narkevičius, Lenkijos kariuomenės ulonas.
Saveikiškių kaime nušautas vienuolis Vilhelmas Narkevičius.
Saveikiškių kaime gyvenusi vienuolė Otilija Narkevičiūtė.

„Širvintų kraštui“ buvo perduotos kelios nuotraukos, darytos prieš Antrąjį Pasaulinį karą. Vienoje jų ant žirgo – Lenkijos kariuomenės ulonų pulko raitelis Kazimieras Narkevičius, kitoje – jo brolis vienuolis Vilhelmas Narkevičius, o grupinėje nuotraukoje jų sesuo Otilija Narkevičiūtė. Pasak šiuo metu Vilniuje gyvenančios Kazimiero dukters Janinos Krupovič, tėvas tarnavo Lenkijos kariuomenės ketvirtame ulonų pulke, kuris prieš karo buvo dislokuotas Vilniuje.

Medžiukuose gyvenęs Kazimieras Narkevičius, Lenkijos kariuomenės ulonas.

Medžiukuose gyvenęs Kazimieras Narkevičius, Lenkijos kariuomenės ulonas.

Lietuvos centrinio valstybinio archyvo pažymoje rašoma, kad „4-asis Užnemunės ulonų pulkas pradėtas formuoti Lenkijos Regentų Tarybai 1918-11-04 dekretu paskyrus S. Ravič-Dzievulskį 4-ojo ulonų pulko vadu. Nuo 1927 metų (tiksli data nenustatyta) pulkas pavadintas 4-uoju Užnemunės ulonų pulku, kuris įėjo į III korpuso sudėtį ir buvo dislokuotas Švenčionių apskrityje, Vilniuje. Tiksli pulko išformavimo data nenustatyta“.

1939 metų rugsėjo 1 dieną vokiečiams užpuolus Lenkiją prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Kadangi tuometiniai Lenkijos sąjungininkai delsė ir nesiėmė jokių veiksmų, Vokietijos armija jau rugsėjo 15 dieną apsupo Varšuvą ir po dviejų savaičių atkaklių mūšių ją užėmė. Lenkija buvo nugalėta. Pagal dar iki karo, rugpjūčio 23 dieną, pasirašytą Ribbentropo-Molotovo paktą Lenkija ir Baltijos valstybėmis buvo padalinta, to išvengė tik 1939-1940 metų žiemą su sovietais kovojusi Suomija.

Dar ir šiandien įprasta manyti, kad Lenkijos kariuomenė buvo sutriuškinta dėl kariuomenės vadovybės neveiksnumo ir karinių pajėgų atsilikimo. Buvo pateikiamas faktas, kad esą lenkų kavalerija ietimis ir nuogais kardais puolusi vokiečių tankus ir tūkstančiais žuvusi. Kaip buvo iš tikrųjų?

Istorikų duomenimis, Lenkijos kavalerija organizuotai, gavusi vadovybės įsakymą, niekada nepuolė vermachto tankų. Ne tik lenkų, nė vienai to meto kavalerijai panašios užduotys nebuvo keliamos, nes tai būtų buvusi visiška nesąmonė. Paprastai tariant, to meto kavalerija – tai lyg ir raiti pėstininkai, kurie, pasiekę mūšio lauką, kaudavosi pėsti (turėjo ne tik kardą, bet ir šautuvus). Tiesa, kavalerija buvo ruošiama staigioms kontratakoms, sparčiai užeiti į priešo užnugarį, tačiau ne pulti tankus ir baksnoti juos ietimis.

Lenkijos kampanijos metu užfiksuota atvejų, kai mūšio lauke vermachto tankai susidurdavo su lenkų kavalerija. Savaime suprantama, jog, judant didelėms masėms žmonių ir technikos, tai buvo neišvengiama. Susidūrę daliniai turėdavo kaip nors prasilenkti.

Tad kaip gimė šis klaidingas įsitikinimas? Atsakymą į šį klausimą duoda interneto dienraštis „Bernardinai.lt“: „Iš esmės – tai Gebelso propagandos, norėjusios Lenkiją pateikti kaip beviltiškai atsilikusią šalį ir jos karines pajėgas, darbas. Taip pat dėl to kalti (paradoksalu!) Lenkijos romantikai, visais laikais mylėję ir mitologizavę kavaleriją. Drąsios, tiesiog bravūriškos, nors ir beviltiškos kavalerijos atakos vaizdinys leido sustiprinti didvyrišką lenkų kovą su priešais, kurio šaknų reikėtų ieškoti „sparnuotųjų husarų“ laikais. Šio mito gimimui iš esmės pasitarnavo vienas rugsėjo 1 dieną įvykęs susidūrimas prie Krojantų, Pomeranijoje. Tądien Lenkijos kavalerija (apie 300 kareivių) atakavo ir išsklaidė vokiečių pėstininkų batalioną. Netrukus lenkų dalinys pakliuvo į vermachto šarvuočių ugnį ir buvo priverstas pasitraukti. Iškart po susirėmimo į mūšio lauką buvo atgabenti vokiečių ir italų korespondentai, kuriems parodė arklių ir žmonių kūnais nuklotą lauką ir tendencingai paaiškino, kas ir kaip vyko“.

Tiksli šio ulonų raitelio Kazimiero Narkevičiaus fotografijos padarymo data nenustatyta. Tik žinoma, kad Kazimieras Narkevičius gimė 1908 metais. Iš veido neatrodo, kad raiteliui būtų daugiau kaip 30 metų, vadinasi jis ulonų pulke tarnavo gerokai prieš karą, kada Vilniaus kraštą valdė Lenkija. Žinoma, kad Kazimieras Narkevičius mirė Medžiukuose.

Saveikiškių kaime nušautas vienuolis Vilhelmas Narkevičius.

Saveikiškių kaime nušautas vienuolis Vilhelmas Narkevičius.

Tuo tarpu du jo broliai – Vilhelmas ir Vaclovas – gyveno Žemaitijoje. Vienas iš jų tarnavo zakristijonu Telšių bažnyčioje, kitas buvo vienuolis. Pagal vienuolio aprangą galime teigti, kad jis priklausė pranciškonams kapucinams. Nuotraukos kitoje pusėje yra data – 1939-III-4 ir užrašas Plungė. 2013 metų liepos 9 dienos laikraštis „Plungės žinios“ straipsnyje „Kapucinai. Kas jie?“ rašė: „Katalikų bažnyčios misijose tarp kitų vienuolynų tėvai kapucinai užėmė vieną pirmųjų vietų. Šio ordino istorija rodo, kad jie vyriškai ir be baimės, paniekinę mirtį, dirbo ten, kur jų gyvybei grėsė didžiausias pavojus, kur jų buvimas buvo naudingas žmonių sieloms, ypač kilus marui ir kitoms užkrečiamosioms ligoms. Per karus kapucinai buvo pirmose eilėse, ieškojo sužeistųjų ir juos gelbėjo, o mirštančiuosius ruošė Dievo karalystėn. Jie stengėsi padėti visuomenei kovojant su girtavimu. Kapucinų ordinas buvo žinomas ir Lietuvoje.

Apsivilkę šiurkščiu abitu, apsijuosę balta su mazgais juosta, basi, neapdengta galva, barzdoti, neturtingi, tačiau kupini linksmos pranciškoniškos ramybės sieloje. Jie buvo labai mylimi, ypač beturčių ir paprastų žmonių, kurie kreipdavosi su savo vargais ir rūpesčiais tikėdamiesi patarimo ir nuraminimo. Kapucinų vienuolynai, bažnyčios – paprastų ir beturčių žmonių prieglauda, nes buvo žinoma, kad kapucinai „kieti“ tik sau, o nusidėjėliams geri, gailestingi.

1933 metais Plungėje buvo pastatyti erdvūs, tinkamai įrengti mūro namai (dabar – „Saulės“ gimnazija). Čia berniukai, kurie jautėsi Dievo šaukiami į kapucinų gyvenimą, rado sąžiningus, rūpestingus auklėtojus – tėvų pavaduotojus. Mokomasi buvo rimtai ir uoliai. Patys auklėtiniai, šventų idealų įkvėpti, norėjo mokytis, nes žinojo, kad tai būtina jų būsimojo gyvenimo luomui.

Vienuolyne viskas buvo tvarkoma tiksliai, pagal nustatytą dienotvarkę. Buvo dirbama prižiūrint tėvams kapucinams, stengiamasi ne vien lavinti protą, bet rūpestingai auklėti ir sielą. Kasdienis mišių klausymas, komunijos priėmimas, maldos, konferencijos didino tikrą veiklių jaunuolių dievotumą. Buvo rūpinamasi ir auklėtinių sveikata. Nustatytu laiku jie ilsėdavosi, žaisdavo lauke, sportuodavo, iškylaudavo. Ordinas teikė didelę pagalbą mokyklai išlaikyti. Auklėtiniai turėdavo sumokėti 350 litų per metus už mokslą ir gyvenimą bendrabutyje. Kas gyveno arčiau, galėjo už pragyvenimą sumokėti ir žemės ūkio produktais. Gabiems mokiniams, kilusiems iš daugiavaikių ir gerų neturtingų šeimų, buvo daromos nuolaidos. Berniukai, baigę šešis liaudies mokyklos skyrius, į pirmą klasę buvo priimami be egzaminų, o kitiems reikėjo laikyti egzaminus.

1935-ųjų rudenį į naujokyną įstojo jau šią mokyklą lankę jaunuoliai. Tai buvo pirmieji Lietuvos kapucinų darbo vaisiai, kurie vienuolyne visiškai pribrendo. Jaunuoliai tais metais davė pirmuosius įžadus ir studijavo filosofiją. Plungės Lurde susidarė vienuolių kapucinų šeima, neskaitant paprastųjų kandidatų, iš 23 asmenų, iš kurių – šeši tėvai, aštuoni klierikai ir devyni broliai.

1936 metais šis vienuolynas buvo atskirtas nuo Vokietijos Reino-Vestfalijos kapucinų provincijos ir sudaryta Lietuvos provincija, kurios viršininku – provincijolu Roma paskyrė tėvą Joną Babtistą, olandų tautybės. Buvo planuojama prie Kauno įkurti dvasinę seminariją būsimiems lietuviams tėvams kapucinams išauklėti, bet sovietų okupacija 1940 metų birželio 15 dieną sugriovė šiuos planus, o Plungės kapucinų vienuolyne įsikūrė rusų kariuomenės daliniai.

Vilhelmas ir Vaclovas Narkevičiai buvo nušauti rusų. Ne Plungėje ar Telšiuose, o Širvintų rajone, Saveikiškyje, ir palaidoti Žvirblių kapinėse. Saveikiškyje tada gyveno sesuo Irena. Broliai buvo atvykę į svečius. Pastebėję rusų kareivius, broliai nutarė paslėpti pamiškėje besiganantį arklį. Kareiviai atidengė ugnį ir abu brolius nušovė. Vėliau Kazimieras važiavo į Telšius parsivežti brolių daiktų.

Trečia iš kairės - vienuolė Otilija Narkevičiūtė.

Trečia iš kairės - vienuolė Otilija Narkevičiūtė.

Trečioje nuotraukoje, matyt, užfiksuota kažkokia religinė šventė. Žinoma tik tiek, kad trečia iš kairės – Otilija Narkevičiūtė, davusi skaistybės įžadus. Pasak enciklopedijos, „Įžadai – įsipareigojimas dovanoti visą savo gyvenimą Dievui ir vienuolijai. Skiriama laikinieji ir amžinieji įžadai. Laikinieji įžadai ruošia amžiniesiems. Jie trunka paprastai tris metus. Amžinaisiais žmogus įsipareigoja visam gyvenimui laikytis vienuolijos regulos ir konstitucijos apibrėžtų gyvensenos principų. Įžadai įpareigoja laikytis trijų evangelinių patarimų: klusnumo, skaistybės ir neturto“.

Parengė Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top