Skaityta:
1 836
Laiko uždangą praskleidus
Buvo tokie laikai – liko prisiminimai
Laikraščio skaitytojos Danguolė Butkienė ir Melanija Šmigelskaitė, besidominčios „Širvintų krašte“ vykdomu projektu „Laiko uždangą praskleidus“, parodė keletą nuo metų naštos pageltusių nuotraukų. Praėjusio amžiaus septintajame – aštuntajame dešimtmetyje nežinomų fotografų darytose nuotraukose matyti buvusiuose „Gražaus ryto“ ir Vl. Žvirblio kolūkiuose gyvenę ir dirbę žmonės. Laikas negailestingai bėga ir į amžinybę išeina ne tik žmonės, bet ir kaimai, kolūkiai, kažkada turėję skambius pavadinimus, garsėję gražiais darbais ir savo gyventojais. Neliko žmonių, bet liko jų darbus menančios fotografijos. Gal ir per daug pesimistinės mintys apima galvojant apie karklynais apžėlusias pievas, kurios kažkada buvo šienaujamos, liūdna pasidaro vaikščiojant po mišku apaugusias pamiškių sodybas. Ne tik kaimai išnyko, išnyko ištisos civilizacijos, apie kurias primena tik menkos istorijos žinios. Bet tai buvo kažkur, kažkada, labai seniai. Kai susiduri su čia pat vykstančiu nykimo procesu, kai užgęsta žiburys paskutinėje kaimo trobelėje, kažkaip suskausta širdį. Užtenka pasiimti senas nuotraukas, jas pavartyti, prisiminti tuos, kurie kažkada buvo šalia mūsų, su mumis bendravo, drauge dirbo, gyveno…
Šiaudų stirtų mynimas – pats sunkiausias ir pavojingiausias moterų darbas
„Vikipedijos“, laisvosios enciklopedijos, duomenimis, „kolūkis“, „kolchozas“, „kaukozas“, „chauchozas“ – tarybinė žemės ūkio įmonė, paremta kolektyvinio ūkininkavimo idėja. Šalia kolūkių dar egzistavo tarybiniai ūkiai, vadinami „sovchozais“. Kuo gyveno kolūkiai, kaip nusiteikę darbus dirbo kolūkiečiai, dar ir šiandien įspūdžiais dalijasi vyresniosios kartos žmonės. Matyt, kažkas likę ir gražaus, jeigu ilgokai nesimačiusios buvusios kolūkietės dar ir dabar randa bendrą kalbą apie kažkada dirbtus darbus, sutiktus žmones, buvusius viršininkus. Be žmonių bendrijos vienas pats žmogus greičiausiai negalėtų išgyventi.
Daugiausia kolūkiečiams darbų būdavo pavasarį, vasarą ir rudenį. Žemės ūkio darbai, trunkantys iki vėlumos šešias, o vasarą, per šienapjūtę, net septynias dienas per savaitę, alino kaimo žmonių sveikatą. Ypač kaimo moteris gąsdindavo stirtų mynimas. Danguolės Butkienės parodytoje nuotraukoje matyti Vl. Žvirblio kolūkio kolūkietės, tvarkančios šiaudų stirtą. Šiaudus tvarko Uršulė Šmigelskienė, Veronika Meškerevičienė, Bronė Meškerevičienė, Jadvyga Zibalienė ir Janina Gudeikienė.
Už alinantį darbą – simbolinis mokestis
Geriausiai išsilaikiusi nuotrauka, kurią laikraščio skaitytoja saugo savo archyvuose, daryta jau įsibėgėjus kolektyvizacijai. Joje nufotografuoti Limonių kaimo (buvusio „Gražaus ryto“ kolūkio) žmonės trumpą atokvėpio valandėlę lauke prie rugių kirtimo darbų. Kolektyvinį darbą mena sustabdyta akimirka. Prie kažkieno į laukus atnešto kuklių vaišių krepšio stovi Veronika Zaikinienė, Jonas Zakarauskas, Karolis Dedelis, Aleksas Šmigelskas, Melanija Šmigelskaitė, Janina Zakarauskienė, sėdi Michalina Stankevičienė.
Rugių kirtimas – gana sunkus darbas. Kolūkių kūrimosi pradžioje buvo kertama pjautuvais ir dalgiais. Vyrai rugius kirsdavo dalgiais, o moterys rugių stiebelius rinkdavo ir, grįžte perjuosusios, rišdavo į pėdus. Bent du vyrai pėdus statydavo į gubas. Vieną gubą sudarydavo 10 pėdų. Vėliau kolūkiai turtėjo. Atsirado galimybė įsigyti bent šiokios tokios technikos, traktorių, kombainų.
Pasak buvusių kolūkiečių, dabar garbaus amžiaus senolių, kolektyvizacijos pradžioje už alinantį darbą kolūkyje valdžia metų pabaigoje sumokėdavo simbolinį mokestį grūdais, kuriuos maiše be didelio vargo visus metus triūsęs žmogus sugebėdavo parsinešti namo ant pečių.
Mechanizatoriai pasižymėjo geležine sveikata ir ištverme
Daugybės rankų nučiupinėtoje, nuo laiko tėkmės pageltusioje nuotraukoje matyti Sudokių kaimo gyventojas Vladas Meškerevičius ir Limonių kaimo gyventojas Jonas Šmigelskas – ilgamečiai „Gražaus ryto“ (po reorganizacijos – Vl. Žvirblio) kolūkio mechanizatoriai. Abu vyrai visą gyvenimą dirbo kolūkyje, vairavo ne tik įvairius traktorius, bet ir kombainus.
Gražus prisiminimas – javapjūtė, tai bene įspūdingiausias besibaigiančios vasaros metas, kai nuo ankstaus ryto iki išnaktų dūgzdavo visas kaimas. Vasarai persiritus į antrą pusę pageltusių javų plotuose pasklisdavo 5-8 vienas paskui kitą riedantys rudai raudoni rusiški kombainai. Smalsu būdavo stebėti, dar maloniau, kai kombainą vairavęs Jonas Šmigelskas leisdavo įsiropšti vaikui į kombainą ir kartu pavažiuoti.
Pastebėta, kad traktorius bei kombainus valdę vyrai buvo stebėtinai geležinės sveikatos ir be galo ištvermingi per įtemptą pavasario-vasaros- rudens darbymetį. Žiemą lauko darbų būdavo mažiau, mechanizatoriai kolūkio dirbtuvėse remontuodavo techniką, padėdavo tvarkytis fermose.
Motociklą įsigyti paprasta nebuvo
Ne vien tik darbus kolūkiuose dirbdavo, būdavo ir pramogų. Viena iš jų – motociklas. Tai buvo kiekvieno jaunuolio svajonė, sunkiai pasiekiama, bet kai kas tai ir įgyvendindavo. Kaime birbdavo ižai, pannonios, netgi jawos. Nuotraukoje matyti apie 1965 metus įamžintas jaunų žmonių pasivažinėjimas motociklu. Motociklą vairuoja Beivydžių kaimo gyventojas Pranas Kanapienis, už nugaros sėdi limonietis Jonas Šmigelskas. Motociklas (o ypač su „lopšiu“) buvo ne tik pramoga, bet ir didžiulis palengvinimas buityje, ūkio darbuose. Pasak tuos laikus menančių, motociklu net plytas namo statybai veždavosi.
Atkūrus Nepriklausomybę, vieni kolūkiai iširo, kiti persitvarkė į žemės ūkio bendroves. Dalis kolūkiečių atgavo turėtą žemę ir vėl tapo ūkininkais. Kiekvienas apie kolūkinius laikus turi savo nuomonę. Dažniausiai ji subjektyvi… Buvo tokie laikai – liko prisiminimai. Be jų gyvenimas nebūtų visavertis ir prarastų tikrąją prasmę.
Romas Zibalas
Nuotraukose:
1. Vl. Žvirblio kolūkio kolūkietės: (iš kairės į dešinę) Uršulė Šmigelskienė, Veronika Meškerevičienė, Bronė Meškerevičienė, Jadvyga Zibalienė ir Janina Gudeikienė.
2. Limonių kaimo žmonės rugių lauke: (iš kairės į dešinę) stovi Veronika Zaikinienė, Jonas Zakarauskas, Karolis Dedelis, Aleksas Šmigelskas, Melanija Šmigelskaitė, Janina Zakarauskienė, sėdi Michalina Stankevičienė.
3. Vladas Meškerevičius (kairėje) ir Jonas Šmigelskas visą gyvenimą dirbo kolūkyje, vairavo ne tik įvairius traktorius, bet ir kombainus. Už jo – sovietinis Lipecko gamybos traktorius T-40 su oru aušinamu varikliu. Anuomet kartais jie būdavo pavadinami „sausajėgiais“, „katinais“. Tolumoje – Charkovo traktorių gamykloje pagamintas vikšrinis traktorius T-74.
4. Motociklą vairuoja Beivydžių kaimo gyventojas Pranas Kanapienis, už nugaros sėdi limonietis Jonas Šmigelskas. Iš vaizdo nuotraukoje galima spėti, kad tai Iževsko gamyklos viencilindris motociklas IŽ-56, Sovietų Sąjungoje gamintas 1956-1962 metais. Vėliau jį pakeitę išpopuliarėjęs IŽ-Planeta.
Vladas Meškerevičius (kairėje) ir Jonas Šmigelskas visą gyvenimą dirbo kolūkyje, vairavo ne tik įvairius traktorius, bet ir kombainus. Už jo - sovietinis Lipecko gamybos traktorius T-40 su oru aušinamu varikliu. Anuomet kartais jie būdavo pavadinami „sausajėgiais“, „katinais“. Tolumoje - Charkovo traktorių gamykloje pagamintas vikšrinis traktorius T-74.
Laikraščio skaitytojos Danguolė Butkienė ir Melanija Šmigelskaitė, besidominčios „Širvintų krašte“ vykdomu projektu „Laiko uždangą praskleidus“, parodė keletą nuo metų naštos pageltusių nuotraukų. Praėjusio amžiaus septintajame – aštuntajame dešimtmetyje nežinomų fotografų darytose nuotraukose matyti buvusiuose „Gražaus ryto“ ir Vl. Žvirblio kolūkiuose gyvenę ir dirbę žmonės. Laikas negailestingai bėga ir į amžinybę išeina ne tik žmonės, bet ir kaimai, kolūkiai, kažkada turėję skambius pavadinimus, garsėję gražiais darbais ir savo gyventojais. Neliko žmonių, bet liko jų darbus menančios fotografijos. Gal ir per daug pesimistinės mintys apima galvojant apie karklynais apžėlusias pievas, kurios kažkada buvo šienaujamos, liūdna pasidaro vaikščiojant po mišku apaugusias pamiškių sodybas. Ne tik kaimai išnyko, išnyko ištisos civilizacijos, apie kurias primena tik menkos istorijos žinios. Bet tai buvo kažkur, kažkada, labai seniai. Kai susiduri su čia pat vykstančiu nykimo procesu, kai užgęsta žiburys paskutinėje kaimo trobelėje, kažkaip suskausta širdį. Užtenka pasiimti senas nuotraukas, jas pavartyti, prisiminti tuos, kurie kažkada buvo šalia mūsų, su mumis bendravo, drauge dirbo, gyveno…
Šiaudų stirtų mynimas – pats sunkiausias ir pavojingiausias moterų darbas
„Vikipedijos“, laisvosios enciklopedijos, duomenimis, „kolūkis“, „kolchozas“, „kaukozas“, „chauchozas“ – tarybinė žemės ūkio įmonė, paremta kolektyvinio ūkininkavimo idėja. Šalia kolūkių dar egzistavo tarybiniai ūkiai, vadinami „sovchozais“. Kuo gyveno kolūkiai, kaip nusiteikę darbus dirbo kolūkiečiai, dar ir šiandien įspūdžiais dalijasi vyresniosios kartos žmonės. Matyt, kažkas likę ir gražaus, jeigu ilgokai nesimačiusios buvusios kolūkietės dar ir dabar randa bendrą kalbą apie kažkada dirbtus darbus, sutiktus žmones, buvusius viršininkus. Be žmonių bendrijos vienas pats žmogus greičiausiai negalėtų išgyventi.
Vl. Žvirblio kolūkio kolūkietės: (iš kairės į dešinę) Uršulė Šmigelskienė, Veronika Meškerevičienė, Bronė Meškerevičienė, Jadvyga Zibalienė ir Janina Gudeikienė.
Daugiausia kolūkiečiams darbų būdavo pavasarį, vasarą ir rudenį. Žemės ūkio darbai, trunkantys iki vėlumos šešias, o vasarą, per šienapjūtę, net septynias dienas per savaitę, alino kaimo žmonių sveikatą. Ypač kaimo moteris gąsdindavo stirtų mynimas. Danguolės Butkienės parodytoje nuotraukoje matyti Vl. Žvirblio kolūkio kolūkietės, tvarkančios šiaudų stirtą. Šiaudus tvarko Uršulė Šmigelskienė, Veronika Meškerevičienė, Bronė Meškerevičienė, Jadvyga Zibalienė ir Janina Gudeikienė.
Už alinantį darbą – simbolinis mokestis
Geriausiai išsilaikiusi nuotrauka, kurią laikraščio skaitytoja saugo savo archyvuose, daryta jau įsibėgėjus kolektyvizacijai. Joje nufotografuoti Limonių kaimo (buvusio „Gražaus ryto“ kolūkio) žmonės trumpą atokvėpio valandėlę lauke prie rugių kirtimo darbų. Kolektyvinį darbą mena sustabdyta akimirka. Prie kažkieno į laukus atnešto kuklių vaišių krepšio stovi Veronika Zaikinienė, Jonas Zakarauskas, Karolis Dedelis, Aleksas Šmigelskas, Melanija Šmigelskaitė, Janina Zakarauskienė, sėdi Michalina Stankevičienė.
Limonių kaimo žmonės rugių lauke: (iš kairės į dešinę) stovi Veronika Zaikinienė, Jonas Zakarauskas, Karolis Dedelis, Aleksas Šmigelskas, Melanija Šmigelskaitė, Janina Zakarauskienė, sėdi Michalina Stankevičienė.
Rugių kirtimas – gana sunkus darbas. Kolūkių kūrimosi pradžioje buvo kertama pjautuvais ir dalgiais. Vyrai rugius kirsdavo dalgiais, o moterys rugių stiebelius rinkdavo ir, grįžte perjuosusios, rišdavo į pėdus. Bent du vyrai pėdus statydavo į gubas. Vieną gubą sudarydavo 10 pėdų. Vėliau kolūkiai turtėjo. Atsirado galimybė įsigyti bent šiokios tokios technikos, traktorių, kombainų.
Pasak buvusių kolūkiečių, dabar garbaus amžiaus senolių, kolektyvizacijos pradžioje už alinantį darbą kolūkyje valdžia metų pabaigoje sumokėdavo simbolinį mokestį grūdais, kuriuos maiše be didelio vargo visus metus triūsęs žmogus sugebėdavo parsinešti namo ant pečių.
Mechanizatoriai pasižymėjo geležine sveikata ir ištverme
Daugybės rankų nučiupinėtoje, nuo laiko tėkmės pageltusioje nuotraukoje matyti Sudokių kaimo gyventojas Vladas Meškerevičius ir Limonių kaimo gyventojas Jonas Šmigelskas – ilgamečiai „Gražaus ryto“ (po reorganizacijos – Vl. Žvirblio) kolūkio mechanizatoriai. Abu vyrai visą gyvenimą dirbo kolūkyje, vairavo ne tik įvairius traktorius, bet ir kombainus.
Gražus prisiminimas – javapjūtė, tai bene įspūdingiausias besibaigiančios vasaros metas, kai nuo ankstaus ryto iki išnaktų dūgzdavo visas kaimas. Vasarai persiritus į antrą pusę pageltusių javų plotuose pasklisdavo 5-8 vienas paskui kitą riedantys rudai raudoni rusiški kombainai. Smalsu būdavo stebėti, dar maloniau, kai kombainą vairavęs Jonas Šmigelskas leisdavo įsiropšti vaikui į kombainą ir kartu pavažiuoti.
Motociklą vairuoja Beivydžių kaimo gyventojas Pranas Kanapienis, už nugaros sėdi limonietis Jonas Šmigelskas. Iš vaizdo nuotraukoje galima spėti, kad tai greičiausiai Iževsko gamyklos viencilindris motociklas IŽ-56, Sovietų Sąjungoje gamintas 1956-1962 metais. Vėliau jį pakeitę išpopuliarėjęs IŽ-Planeta.
Pastebėta, kad traktorius bei kombainus valdę vyrai buvo stebėtinai geležinės sveikatos ir be galo ištvermingi per įtemptą pavasario-vasaros- rudens darbymetį. Žiemą lauko darbų būdavo mažiau, mechanizatoriai kolūkio dirbtuvėse remontuodavo techniką, padėdavo tvarkytis fermose.
Motociklą įsigyti paprasta nebuvo
Ne vien tik darbus kolūkiuose dirbdavo, būdavo ir pramogų. Viena iš jų – motociklas. Tai buvo kiekvieno jaunuolio svajonė, sunkiai pasiekiama, bet kai kas tai ir įgyvendindavo. Kaime birbdavo ižai, pannonios, netgi jawos. Nuotraukoje matyti apie 1965 metus įamžintas jaunų žmonių pasivažinėjimas motociklu. Motociklą vairuoja Beivydžių kaimo gyventojas Pranas Kanapienis, už nugaros sėdi limonietis Jonas Šmigelskas. Motociklas (o ypač su „lopšiu“) buvo ne tik pramoga, bet ir didžiulis palengvinimas buityje, ūkio darbuose. Pasak tuos laikus menančių, motociklu net plytas namo statybai veždavosi.
Atkūrus Nepriklausomybę, vieni kolūkiai iširo, kiti persitvarkė į žemės ūkio bendroves. Dalis kolūkiečių atgavo turėtą žemę ir vėl tapo ūkininkais. Kiekvienas apie kolūkinius laikus turi savo nuomonę. Dažniausiai ji subjektyvi… Buvo tokie laikai – liko prisiminimai. Be jų gyvenimas nebūtų visavertis ir prarastų tikrąją prasmę.
Romas Zibalas
Skaitytojų įvertinimas
5
(2 įvert.)
Tarybų Sąjungoj šlovingoj buvo geri DT-74 ir T-74
Tiesiai į 10-uką.
Kiekvienas kaimas turi savo Kestuti
Kaip buvo faina ir gražu .Labai geri buvo laikai – Это было очень хорошо .
Labai geri laikai buvo .
….. kokie geri laikai buvo ……– liko prisiminimai . taip prie rusu buvo labai gerai . ACIU UZ NUOSTABU STRAIPSNI .
ir DT-74, ir T-74, ir XT3-74. Iš esmės, tas pats, skyrėsi tik gamykla.
ar buvo toks traktorius t-74? Zinau kad buvo DT-74 .