Prieš atslenkančią audrą – kraupus paukščių šėlsmas Šeipūnuose

Algimantas Rutkauskas pasakoja apie broilerių skerdynes... („Š. k.“ fotomontažas).

Algimantas ir Olga Rutkauskai, visą gyvenimą dirbę Šiaulių mieste, šiuo metu gyvena Šeipūnų kaime. Vaikai liko gyventi Šiauliuose, tačiau dažnai aplanko kaime įsikūrusius tėvus. Kaime ne tik lengviau kvėpuoti. Rutkauskai parduotuvėje reti svečiai, nes pasirūpina savu, ekologišku maistu: patys išsikepa duonos, suspaudžia sūrio, sumuša sviesto, bitės suneša medaus. Pavasarį nusipirko nemažai viščiukų, manė užaugins, – užteks ir patiems, ir vaikams bei anūkams su proanūkiais.

Visi dar pamename liepos 11-ąją, kada vanduo ne tik Vilnių tvindė, tačiau gerokai pakenkė ir Širvintoms. Ponia Olga, dar nepradėjus smarkiai lyti, nuėjo į aptvarą palesinti viščiukų ir nejuokais išsigando. Gretima pieva ir netoliese augantys krūmai buvo nusėti paukščių kūnais. Šeimininkai surinko dvidešimt užmuštų broilerių, o devynių taip ir nerado – matyt, žudikai juos nusinešė tolyn…

Pasak Algimanto, šįmet nesisekė auginti paukščius. „Neseniai aptvarą su broileriais buvo aplankęs dvikojis padaras, išsinešė paaugusius kilograminius viščiukus. Niekada netikėjome, kad kažkas ateis viščiukų vogti. Aišku, nei auginti, nei medžioti juk nereikia. Vištidė nerakinama, atėjai ir išsinešei kiek pakelti gali… Dabar štai užpuolė ir kovarniai“, – pasakoja šeimininkas.

Vištidėje lankėsi ir dvikojis padaras...

Rutkauskai nutarė, kad čia pasidarbavo būtent kovarniai. Puolė ne vienas ir ne du, bet visas pulkas. Mažesni spėjo pabėgti, o didesnius, apie du kilogramus sveriančius, uždaužė snapais ir išnešė iš aptvaro. Vėliau tas pulkas kovarnių ant gretimo pastato stogo ilsėjosi. Kas gali paneigti, kad jų surengtoms vištų jauniklių skerdynėms įtakos neturėjo atslenkanti „amžiaus audra“?

Mažesni vištų jaunikliai spėjo pasislėpti ramunėse, o didesnius, apie du kilogramus sveriančius, kovarniai uždaužė snapais ir išnešė iš aptvaro.

Pasak Algimanto, kovarniai dabar augina savo vaikus, juos reikia maitinti, o javai dar neprinokę, tad ir ieško kitokio maisto. Šiaip interneto enciklopedijoje „Wikipedia“ tvirtinama, kad kovarniai minta įvairiais bestuburiais, lesa įvairių augalų sėklas, uogas, vaisius.

Kovarniai turi netgi savo dieną – kovo 4-ąją, kada Lietuvoje minima kovarnių paukščių diena. Tinklalapyje prieKavos.lt rašoma: „Kovarniai tokie pat protingi kaip beždžionės. Tyrimų metu nustatyta, kad kovarniai, kaip ir šimpanzės, gali patys pasigaminti įrankius, reikalingus užduočiai atlikti. Mitologijoje kovarniai laikomi dabarties, ateities ir pomirtinio gyvenimo tarpininkais. Jie gali atskleisti paslaptis ir numatyti ateitį.“

Šioje pievoje šeimininkai rado 20 užmuštų broilerių.

Be to, juodomis plunksnomis pasipuošę kovarniai minta dvėseliena, todėl nenuostabu, kad jie daugelio žmonių yra laikomi mirties simboliu. Ko gero, kovarnių kolonijų kranksėjimas ir jų elgsena kino režisieriui Alfredui Hičkokui dar 1963 metais pakišo mintį sukurtį vaidybinį filmą „Paukščiai“, kuriame siužetas vystosi panašiai, kaip ir Rutkauskų sodyboje.

Lietuvoje kovai medžiojami nuo liepos 1 d. iki kovo 1 d.

Remigijus Bonikatas