Prieš 72 metus Zubelių kaimas skendėjo liepsnose

Prieš 72 metus Zubelių kaimas skendėjo liepsnose
Važiavau į Zubelių kaimą pas Antaną Tatarėlį, norėdamas išgirsti pasakojimą apie mūšį tarp rusų ir vokiečių kariuomenių, kuris vyko baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Tada Zubeliai buvo patekę tarp dviejų ugnių. Antanas to mūšio metu buvo dar negimęs, tačiau apie tuos įvykius jam papasakojo tuometis Zubelių kaimo gyventojas Ričardas Strazdas. Žinojau, kad Antanas geras kalvis ir aistringas žvejys, todėl nutarėme karo temą palikti pokalbio pabaigai, o pradžioje pasikalbėti apie kalvio amatą ir dažniausiai tarp vyrų paplitusią „ligą“ – žvejybą.
– Užsiimate kalvyste… Sakoma, kad šis amatas neretai paveldimas iš tėvų?
– Atspėjote, mano tėvas Jonas Tatarėlis buvo gerai žinomas Zubelių kaimo kalvis. Žmonės jį vadino „kavoliumi“. Tėvas mokėjo nukalti šlajas, bričkas, darė kubilus, ratus, savadarbėmis staklėmis tekino tekėlus ratams, sumeistraudavo duonkepes, sviestmušes. Tada elektros nebuvo, todėl visus darbus reikėdavo atlikti rankomis. Pagrindinis darbas kaime tais laikais buvo arklių kaustymas. Tėvas visada laikydavosi duoto žodžio, jei pažadėdavo, tai darbą padarydavo laiku. Kalvėje tekdavo ir man kartu su vyresniu broliu padirbėti. Iš pradžių kalvėje buvau menkas padėjėjas – man patikėdavo pūsti dumples, sukti staklių tekėlą.
– Kokie jūsų pirmieji savarankiški darbai?
– Dar seniai, kolūkių laikais, vienas kalvis kaustė arklį ir paprašė palaikyti kanopą. Pagalvojau, tai kodėl man pačiam nepabandžius, tuo labiau, kad šis amatas buvo pažįstamas nuo vaikystės. Pabandžiau, pakausčiau… Tada arklių žmonės laikė nemažai, sužinojo kaimynai, taip ir prasidėjo kalvystės darbai: kausčiau arklius, ratus, kaliau pasagas, taisiau žemės ūkio padargus. Šiais laikais tokių paslaugų nebereikia, todėl paprašytas nukalu kryžių ant antkapio, turėklus ant laiptų, stogelius, vėjarodžius ir pan. Mano darbų yra Ignalinoje, Utenoje.
– Tradicinis klausimas žvejui, koks jūsų didžiausias laimikis?
– Ypač dideliu laimikiu pasigirti negaliu, esu lydeką trijų kilogramų sugavęs. Praėjusią žiemą kilograminį ešerį iš po ledo ištraukiau. Daugiausia laiko praleidžiu Zubelių ežere. Pagaliau ir ne laimikis svarbiausia, o pats buvimas prie ežero, gamtoje. Žvejybai man dienos nelabai neužtenka… Su spiningu beveik nedraugauju, tik kartais pamėtau, daugiausia gaudau su meškere nuo kranto arba iš valties.
– Galbūt Zubelių ežere negyvena didelių žuvų, negi niekur kitur nežvejojate?
– Žinoma, kad žvejoju ir kitur, tuo labiau, kad pasirinkimas nemažas – keleto kilometrų spinduliu Gelvanės, Prienų, Gelvės, Žirnojų ežerai, tinka ir Širvintos upė. Žiemą daugiausia laiko praleidžiu ant Žirnajų ežero. Patikėkite, ir Zubelių ežere yra didelių žuvų. Kartais iš vandens iššoksta milžiniški lyg torpedos sulaukėję karpiai – sazanai, tik jie gyvena gilumoje ir kraštan neina. Kartais net pagalvoji, ar neapsigyveno ežero dugne pabaisa, panaši į Lochneso ežero legendinę Nesę…
– Iš kur tas potraukis žvejybai, negi jau gimstama su tokiu ypatingu genu?
– Nežinau, galbūt kažkoks įvykis paskatina. Kiek prisimenu, tai žvejojau nuo vaikystės. Gerai prisimenu savo vieną žvejybą. Tada man buvo šešeri ar septyneri metai, dar mokyklos nelankiau. Mama mane iš ryto pasiuntė prie ežero atnešti ajerų duonai kepti. Bėgdamas nusistvėriau ir savo meškerėlę, išlaužtą iš lazdyno. Užmečiau meškerę čia pat už ajerų, ir prasidėjo – traukiau kuojas vieną po kitos. Laikas man tada sustojo. Idiliją nutraukė sesuo, atlėkusi ėmė šaukti, jog mamai reikia duoną į krosnį šauti, o ajerų nėra! Tada gerokai gavau barti, tačiau noras žvejoti nepraėjo. Atvirkščiai, atrodo, kad būtent tada jis ir atsirado.
– Šiuo metu Zubeliuose gyvenamųjų namų nedaug. Kažkada jų buvo dvigubai ir net trigubai daugiau?
– Važiuojant keliu nuo Bagaslaviškio į Gelvonus, kairėje pusėje buvo trylika sodybų, kuriose gyveno Felė ir Veronika Vėgelytės, Kanapeckų, Kavarskų, keturios Vitkauskų, trys Tatarėlių, iš kurių Andriejus Tatarėlis turėjo valaką – apie 21 ha žemės, ir dvi Strazdų.
Dešinėje  pusėje buvo penkiolika sodybų: Savickų, Žitkevičių, trijų Tatarėlių (kaimo pradžioje buvo įsikūręs Antano tėvas), Morkūnų, Balandžių, dviejų Strazdų, Peškaičių, Meškonių, Kavarskų, Visackų, Pakalnių ir Aleksiejaus.
– Baigiantis Antrajam pasauliniam karui kaimas sudegė. Kaip tai atsitiko?
– Teisingai, rusams puolant 1944 metų vasarą daugiau kaip pusė kaimo sudegė. Pasak Ričardo Strazdo, tada vokiečiai buvo įsitvirtinę netoli Veprių. Jiems traukiantis vienas vokietis užėjo pas Strazdus ir liepė atidaryti langus, nes sprogdins kelią. (Nuo oro smūgio išdužtų stiklai). Susprogdinti susprogdino, tačiau atvažiavę rusai sugriovė didžiulį tvartą ir įrengė pravažiavimą. Neilgai trukus jų tankai bei kareiviai nuvažiavo toliau. Tada beveik visi kaimo gyventojai išsikasė duobes – slėptuves prie Paukštokalnio (už Zubelių kapinių), tačiau atėję rusai liepė iš ten dingti, nes prasidės didelis mūšis. Žmonės pasitraukė Neveronių kaimo link. Rusai nuo aukščiausios Pyplių kaimo vietos (vadinamojo „majako“), vokiečius apšaudė „katiušomis“ ir net numušė bažnyčios bokštą, kuriame buvo įsitvirtinęs vokiečių sunkusis kulkosvaidis. Atsakydami vokiečiai šaudė iš patrankų, kurių sviediniai ir padegė Zubelių kaimą. Po mūšio ties Kelmų mišku liko daug sudaužytų rusų tankų, gulėjo užmušti ir sužeisti rusų kareiviai (Zubelių kaimo vaikai buvo nubėgę pasižiūrėti…)
– Esate sakęs, kad mūšio metu vos nežuvote. Kaip tai galėjo atsitikti, juk jūs buvote dar negimęs?…
– Mano mama pasakojo, kad per mūšį ji su savo drauge Marinka sėdėjo pasislėpusios bulvių duobėje. Mama tada buvo nėščia, po kokių keturių mėnesių turėjau gimti aš, tačiau tą dieną galėjo atsitikti taip, kad  nebūčiau išvydęs šio pasaulio. Mat, apstojus šaudyti, moterys nusprendė išlįsti ir pasižiūrėti, ar sveiki liko namai. Pirmoji išlindo Marinka ir čia pat vietoje žuvo nuo atlėkusio sviedinio skeveldrų. O jeigu pirmoji būtų lindusi mama? Dievas tada mus apsaugojo.
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
954 – Antanas Tatarėlis ką tik grįžo su laimikiu nuo Zubelių ežero.
978 – Savo reikmėms Antanas susikonstravo malūną.
980, 985 – Antanas Tatarėlis prisiminimui laiko tėvo Jono pagamintas medžio tekinimo stakles.
Antanas Tatarėlis ką tik grįžo su laimikiu nuo Zubelių ežero.

Antanas Tatarėlis ką tik grįžo su laimikiu nuo Zubelių ežero.

Važiavau į Zubelių kaimą pas Antaną Tatarėlį, norėdamas išgirsti pasakojimą apie mūšį tarp rusų ir vokiečių kariuomenių, kuris vyko baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Tada Zubeliai buvo patekę tarp dviejų ugnių. Antanas to mūšio metu buvo dar negimęs, tačiau apie tuos įvykius jam papasakojo tuometis Zubelių kaimo gyventojas Ričardas Strazdas. Žinojau, kad Antanas geras kalvis ir aistringas žvejys, todėl nutarėme karo temą palikti pokalbio pabaigai, o pradžioje pasikalbėti apie kalvio amatą ir dažniausiai tarp vyrų paplitusią „ligą“ – žvejybą.

– Užsiimate kalvyste… Sakoma, kad šis amatas neretai paveldimas iš tėvų?

– Atspėjote, mano tėvas Jonas Tatarėlis buvo gerai žinomas Zubelių kaimo kalvis. Žmonės jį vadino „kavoliumi“. Tėvas mokėjo nukalti šlajas, bričkas, darė kubilus, ratus, savadarbėmis staklėmis tekino tekėlus ratams, sumeistraudavo duonkepes, sviestmušes. Tada elektros nebuvo, todėl visus darbus reikėdavo atlikti rankomis. Pagrindinis darbas kaime tais laikais buvo arklių kaustymas. Tėvas visada laikydavosi duoto žodžio, jei pažadėdavo, tai darbą padarydavo laiku. Kalvėje tekdavo ir man kartu su vyresniu broliu padirbėti. Iš pradžių kalvėje buvau menkas padėjėjas – man patikėdavo pūsti dumples, sukti staklių tekėlą.

– Kokie jūsų pirmieji savarankiški darbai?

– Dar seniai, kolūkių laikais, vienas kalvis kaustė arklį ir paprašė palaikyti kanopą. Pagalvojau, tai kodėl man pačiam nepabandžius, tuo labiau, kad šis amatas buvo pažįstamas nuo vaikystės. Pabandžiau, pakausčiau… Tada arklių žmonės laikė nemažai, sužinojo kaimynai, taip ir prasidėjo kalvystės darbai: kausčiau arklius, ratus, kaliau pasagas, taisiau žemės ūkio padargus. Šiais laikais tokių paslaugų nebereikia, todėl paprašytas nukalu kryžių ant antkapio, turėklus ant laiptų, stogelius, vėjarodžius ir pan. Mano darbų yra Ignalinoje, Utenoje.

– Tradicinis klausimas žvejui, koks jūsų didžiausias laimikis?

– Ypač dideliu laimikiu pasigirti negaliu, esu lydeką trijų kilogramų sugavęs. Praėjusią žiemą kilograminį ešerį iš po ledo ištraukiau. Daugiausia laiko praleidžiu Zubelių ežere. Pagaliau ir ne laimikis svarbiausia, o pats buvimas prie ežero, gamtoje. Žvejybai man dienos nelabai neužtenka… Su spiningu beveik nedraugauju, tik kartais pamėtau, daugiausia gaudau su meškere nuo kranto arba iš valties.

– Galbūt Zubelių ežere negyvena didelių žuvų, negi niekur kitur nežvejojate?

– Žinoma, kad žvejoju ir kitur, tuo labiau, kad pasirinkimas nemažas – keleto kilometrų spinduliu Gelvanės, Prienų, Gelvės, Žirnojų ežerai, tinka ir Širvintos upė. Žiemą daugiausia laiko praleidžiu ant Žirnajų ežero. Patikėkite, ir Zubelių ežere yra didelių žuvų. Kartais iš vandens iššoksta milžiniški lyg torpedos sulaukėję karpiai – sazanai, tik jie gyvena gilumoje ir kraštan neina. Kartais net pagalvoji, ar neapsigyveno ežero dugne pabaisa, panaši į Lochneso ežero legendinę Nesę…

– Iš kur tas potraukis žvejybai, negi jau gimstama su tokiu ypatingu genu?

– Nežinau, galbūt kažkoks įvykis paskatina. Kiek prisimenu, tai žvejojau nuo vaikystės. Gerai prisimenu savo vieną žvejybą. Tada man buvo šešeri ar septyneri metai, dar mokyklos nelankiau. Mama mane iš ryto pasiuntė prie ežero atnešti ajerų duonai kepti. Bėgdamas nusistvėriau ir savo meškerėlę, išlaužtą iš lazdyno. Užmečiau meškerę čia pat už ajerų, ir prasidėjo – traukiau kuojas vieną po kitos. Laikas man tada sustojo. Idiliją nutraukė sesuo, atlėkusi ėmė šaukti, jog mamai reikia duoną į krosnį šauti, o ajerų nėra! Tada gerokai gavau barti, tačiau noras žvejoti nepraėjo. Atvirkščiai, atrodo, kad būtent tada jis ir atsirado.

– Šiuo metu Zubeliuose gyvenamųjų namų nedaug. Kažkada jų buvo dvigubai ir net trigubai daugiau?

– Važiuojant keliu nuo Bagaslaviškio į Gelvonus, kairėje pusėje buvo trylika sodybų, kuriose gyveno Felė ir Veronika Vėgelytės, Kanapeckų, Kavarskų, keturios Vitkauskų, trys Tatarėlių, iš kurių Andriejus Tatarėlis turėjo valaką – apie 21 ha žemės, ir dvi Strazdų.

Dešinėje  pusėje buvo penkiolika sodybų: Savickų, Žitkevičių, trijų Tatarėlių (kaimo pradžioje buvo įsikūręs Antano tėvas), Morkūnų, Balandžių, dviejų Strazdų, Peškaičių, Meškonių, Kavarskų, Visackų, Pakalnių ir Aleksiejaus.

Antanas Tatarėlis prisiminimui laiko tėvo Jono pagamintas medžio tekinimo stakles.

Antanas Tatarėlis prisiminimui laiko tėvo Jono pagamintas medžio tekinimo stakles.

– Baigiantis Antrajam pasauliniam karui kaimas sudegė. Kaip tai atsitiko?

– Teisingai, rusams puolant 1944 metų vasarą daugiau kaip pusė kaimo sudegė. Pasak Ričardo Strazdo, tada vokiečiai buvo įsitvirtinę netoli Veprių. Jiems traukiantis vienas vokietis užėjo pas Strazdus ir liepė atidaryti langus, nes sprogdins kelią. (Nuo oro smūgio išdužtų stiklai). Susprogdinti susprogdino, tačiau atvažiavę rusai sugriovė didžiulį tvartą ir įrengė pravažiavimą. Neilgai trukus jų tankai bei kareiviai nuvažiavo toliau. Tada beveik visi kaimo gyventojai išsikasė duobes – slėptuves prie Paukštokalnio (už Zubelių kapinių), tačiau atėję rusai liepė iš ten dingti, nes prasidės didelis mūšis. Žmonės pasitraukė Neveronių kaimo link. Rusai nuo aukščiausios Pyplių kaimo vietos (vadinamojo „majako“), vokiečius apšaudė „katiušomis“ ir net numušė bažnyčios bokštą, kuriame buvo įsitvirtinęs vokiečių sunkusis kulkosvaidis. Atsakydami vokiečiai šaudė iš patrankų, kurių sviediniai ir padegė Zubelių kaimą. Po mūšio ties Kelmų mišku liko daug sudaužytų rusų tankų, gulėjo užmušti ir sužeisti rusų kareiviai (Zubelių kaimo vaikai buvo nubėgę pasižiūrėti…)

– Esate sakęs, kad mūšio metu vos nežuvote. Kaip tai galėjo atsitikti, juk jūs buvote dar negimęs?…

– Mano mama pasakojo, kad per mūšį ji su savo drauge Marinka sėdėjo pasislėpusios bulvių duobėje. Mama tada buvo nėščia, po kokių keturių mėnesių turėjau gimti aš, tačiau tą dieną galėjo atsitikti taip, kad  nebūčiau išvydęs šio pasaulio. Mat, apstojus šaudyti, moterys nusprendė išlįsti ir pasižiūrėti, ar sveiki liko namai. Pirmoji išlindo Marinka ir čia pat vietoje žuvo nuo atlėkusio sviedinio skeveldrų. O jeigu pirmoji būtų lindusi mama? Dievas tada mus apsaugojo.

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (1 įvert.)
scroll to top