Įtariama, kad pasitraukdami iš valdžios buvusieji naikino ir taškė

„Jūs manėte, ponai, kad valstybė – tai jūs. Klydote! Valstybė – tai aš!“, – 17 a. Parlamentui pareiškė Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, išplėšęs iš protokolų knygos lapus, susijusius su neramumais, kuriuos tas Parlamentas buvo palaikęs.

Prabėgus beveik 350 metų nuo tų įvykių, Liudviko XIV žodžius galėtų sau pritaikyti buvę Širvintų rajono savivaldybės vadovai, kurių sprendimais galėtų didžiuotis „karaliumi saule“ pramintas patvaldys. Tik šiais laikais kalbėti reikėtų ne apie demokratiškai išrinktos valdžios teisę palaikyti vieną ar kitą politinę poziciją, o apie kraštutinį susitapatinimo su valdžia laipsnį, kai asmeniniai interesai užgožia valstybinius.

Intelektinio turto vagystės – viena svarbiausių problemų, su kuria susiduria šių dienų verslas. Investuodami į darbuotoją, jo kvalifikacijos kėlimą, patikėdami darbuotojui svarbią informaciją, verslininkai vis dėlto nėra tikri, ar vieną dieną darbuotojas su šia verslui gyvybiškai svarbia informacija, kuri yra nematerialusis darbdavio turtas, nepereis dirbti pas konkurentą.

Pasirodo, su panašiomis problemomis gali susidurti ir valstybinės institucijos. Pati konkurencingumo problema čia nėra svarbi, tačiau valstybė, augindama tarnautoją, ne visada yra garantuota dėl jo sukurto produkto, už kurį tarnautojui buvo mokamas atlyginimas, likimo.

Balandžio 16-ąją įjungę kompiuterį, kurį tarnyboje naudojo buvusi Savivaldybės administracijos Investicijų ir nuosavybės skyriaus vedėja Jūratė Visackaitė, Savivaldybės tarnautojai aiktelėjo – kompiuteryje buvo ištrintos visos tarnybinio elektroninio pašto ir dokumentų elektroninės bylos. Įtariama, kad tai padarė iš darbo Savivaldybės administracijoje abipusiu susitarimu pasitraukusi buvusi tarnautoja, kadangi tik ji dirbo šiuo tarnybiniu kompiuteriu.

Dėl fakto buvo surašytas aktas, Savivaldybėje svarstoma galimybė dėl informacijos sunaikinimo fakto kreiptis į teisėtvarkos organus.

Dirbdama Savivaldybėje, Jūratė Visackaitė, be kitų pareigų, pastaruoju metu koordinavo Administracijos vykdomą projektą „Centralizuotas savivaldybių paslaugų perkėlimas į elektroninę erdvę“. Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 200-202 punktuose nurodyta, kad dokumentai, susiję su bet kurio projekto, finansuojamo Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšomis, įgyvendinimu turi būti saugomi ne trumpiau kaip 3 metus po veiksmų programos užbaigimo. Bet ir tai dar ne pati svarbiausia sąlyga šiai informacijai išsaugoti. Savo noru išeidama iš darbo, galimai pati Jūratė Visackaitė paprasčiausiai sunaikino (jei neperdavė priešiškoms struktūroms) tarnybinę informaciją, kuriai rinkti, tvarkyti ir valdyti buvo priimta į darbą, gavo atlyginimą. Jei bus patvirtinta, kad tai jos poelgis, sunku bus suvokti, kaip su tokiu požiūriu ji apskritai pateko į valstybės tarnybą?

Galima tik spėlioti, kokia Jūratės Visackaitės kompiuteryje buvusi informacija galėjo patekti senąją administracijos vadovę laikinai pakeitusios Dianos Rodzevič žinion. Neatmetama, kad tarp ištrintų dokumentų galėjo būti ir specialiuosius tyrimus atliekančias tarnybas galinčios sudominti informacijos. Nestebina istorijos, kai europinius projektus lydi korupcija, būna neskaidriai ar fiktyviai organizuojami darbų pirkimo konkursai, dirbtinai išpučiamos darbų sąmatos, o pavogtos lėšos nusėda nesąžiningų valdininkų kišenėse. Kas dabar gali paneigti, kad tarp ištrintų bylų nebuvo informacijos apie vadinamuosius „otkatus“, kad elektroniniame susirašinėjime neatsispindėjo apsimestiniai Savivaldybės administracijos veiksmai?

Pagaliau, neatmetama, kad egzistavusi informacija galėjo atskleisti ir grubias ne tik šios valdininkės, bet ir visų buvusiųjų darbo klaidas, aplaidumą, neveiklumą.

Žinia, poelgių be priežasčių nebūna. Dažnai norint rasti atsakymą į miglotą klausimą, pirmiausia reikia atsakyti, kam tai buvo naudinga.

Šioje istorijoje įdomi dar viena detalė: „šalių susitarimu“ išeinančiai iš darbo Jūratei Visackaitei buvusi Savivaldybės administracijos direktorė Elena Davidavičienė balandžio 7 dieną skyrė … 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę kompensaciją.

Maža to, kitą dieną, balandžio 8-ąją, Elena Davidavičienė pasirašė dar vieną įsakymą, kuriuo, atsižvelgdama į Jūratės Visackaitės prašymą, balandžio 9-ąją nutraukė su ja sudarytą terminuotą darbo sutartį, pagal kurią ši valdininkė dirbo minėto projekto koordinatore. Įsakymu pavesta Buhalterijos skyriui išmokėti Jūratei Visackaitei priklausantį darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetes atostogas – 28 kalendorines dienas už darbą 2013-2014 metais ir 21,7 kalendorinės dienos už darbą 2014-2015 metais.

Galima tik spėlioti, kodėl darbo sutartis valstybės tarnyboje su Jūrate Visackaite buvo nutraukta „šalių susitarimu“. Neatmetama, kad šia formuluote, ko gero, buvo pridengtas išėjimo iš darbo savo noru faktas, o tai galėjo būti padaryta dėl paprasčiausios priežasties – pagal Darbo kodeksą, nutraukiant darbo sutartį savo noru, priklauso tik atlyginimas už darbą iki paskutinės darbo dienos ir kompensacija už nepanaudotas atostogas.

Jei būtent taip ir galėjo nutikti, kyla kitas klausimas: kodėl tokiu išskirtiniu dėmesiu, įstatymą galimai apeinančiais apsimestinais santykiais buvo palepinta dabar jau buvusi skyriaus vedėja? Peršasi mintis, kad į šias pareigas prieš ketverius metus Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos deleguota Elena Davidavičienė savo aplinkos tarnautoją, galimas dalykas, pamalonino neatsitiktinai – Jūratės Visackaitės tėvas Kazys Visackas ketverius metus buvo pagal šios partijos sąrašą išrinktas Širvintų rajono tarybos narys, šįmet taip pat kandidatavo į tarybą, tačiau nepateko. Į tarybą šios partijos sąraše nesėkmingai bandė patekti ir Visacko sūnus Paulius. Negi štai taip paprastai, iš valstybės biudžeto, tarsi tai būtų juodoji partinio klano kasa, galėjo būti atseikėta „nusipelniusiems“ gyventi geriau? O gal skirdama tarnautojai išeitinę kompensaciją Elena Davidavičienė taip įvertino sveiku protu nesuvokiamą poelgį – tarnybinės informacijos sunaikinimą?

„Širvintų krašto“ informacija