Ar tikslinga mažinti girininkijų skaičių?

Ar tikslinga mažinti girininkijų skaičių?
Vis negęsta aistros dėl galimos valstybinių miškų valdymo reformos – dabar užsimota kai kuriose urėdijose mažinti girininkijų skaičių, dalį jų panaikinant. Ypač dėl to sunerimo, išgirdę apie galimą Čiobiškio girininkijos panaikinimą, Širvintų rajono Čiobiškio ir kitų aplinkinių gyvenviečių žmonės. Savo nerimą jie net keliuose raštuose išdėstė Seimo nariui miškininkui Kaziui Grybauskui. Ką duotų tolesnis valstybinių miškų valdymo grandžių skaičiaus mažinimas Lietuvos kaimui?
Lietuvoje miškai dengia daugiau nei trečdalį šalies ploto, o brandžiuose mūsų šalies medynuose sukaupti dideli medienos resursai. Tačiau lietuviui miškas – tai daugiau nei mediena ir žvėriena, grybai ir uogos. Lietuviui miškas – tai gyvenamoji aplinka, šimtmečiais formavusi sveiką gyvenimo būdą ir gilią pasaulėžiūrą. Todėl miško apsauga Lietuvoje nuo seno buvo vienas svarbiausių klausimų. Pradžioje įvairūs draudimai buvo įtvirtinti papročiuose, kurie draudė be būtino reikalo kirsti medžius, ypač ąžuolus.
Girininkai pirmą kartą Lietuvoje kryžiuočių buvo paminėti 1429 m., o Pirmajame Lietuvos Statute buvo reglamentuoti ir miškų nuosavybės apsaugos klausimai. Pirmosios girininkijos Lietuvos giriose buvo įkurtos 1639 m., o Didžiojo kunigaikščio miškų administravimo sutvarkymas baigtas 1567 m. Knišine išleistu Girininkų įstatymu. Įstatymas įpareigojo girininką, atvykus į girininkiją, kartu su jam pavaldžiais osočnikais apjoti girios ribas, apžiūrėti ostupus, surinkti apie juos žinias ir vėliau juos kontroliuoti, prižiūrėti, kad nebūtų daroma žala žvėrims, drevėms, medžiams. Girių ir jų turtų apsaugai sustiprinti buvo skiriami šauliai, o girininkai, be to, turėjo prižiūrėti naujų kaimų kūrimąsi, trobesių statybos vietas, žemės dirbimą.
Taip suformuota miškų apsaugos administracija be didesnių pokyčių veikė iki Lenkijos – Lietuvos valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje, tačiau miškai neprarado savo reikšmės ir vėliau. Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, miškai buvo išskiriami kaip ypatinga valstybės turto dalis – pats Rusijos caras Nikolajus 1839 m. patvirtino girininkų korpuso nuostatus, numačiusius, kokius karinius laipsnius turintys miškininkai gali užimti atitinkamas pareigas. Didelis dėmesys miškams buvo skiriamas ir tarpukaryje Lenkijos okupuotoje Lietuvos dalyje, kurioje miškininkai ne tik puoselėjo mišką, bet ir buvo svarbi, ginkluota organizacija.
Atsikūrusioje jaunoje Lietuvos valstybėje miškai buvo itin svarbi ekonomikos šaka, todėl ir jų valdymas nuolat buvo tobulinamas. Ypač šis procesas suintensyvėjo paskutiniaisiais dešimtmečiais, Lietuvai vėl atkūrus nepriklausomybę, tačiau dabar jau miškas nebuvo akcentuojamas kaip pagrindinis biudžeto įplaukų šaltinis. Gaila, kad dar kai kurių mūsų piliečių galvose tebetūno „pelėsiais apaugęs“ mąstymas, nesuprantantis, kad dabar ekonominę miško naudą gerokai pranoksta ir tokios miškų vertybės kaip anglies dioksido mažinimas, biologinės įvairovės apsauga, žmonių poilsis miške. Miškai taip pat maitina upių, ežerų vandenis, sergsti nuo erozijos dirvožemį, puošia šalies kraštovaizdį. O kur dar grybų, uogų, vaistažolių rinkimas?
Intensyvaus mūsų miškininkų ir mokslininkų darbo dėka, šiuo metu Lietuvos valstybinių miškų valdymo struktūrą galima laikyti nusistovėjusia. Valstybinius miškus administruoja 42 valstybės įmonės – miškų urėdijos. Valdymo patogumui, jos suskirstytos į girininkijas, kurios pastaraisiais metais nuolat buvo stambinamos ir šiuo metu Lietuvoje yra 350 girininkijų, o vidutinis girininkijos administruojamų valstybinių miškų plotas siekia 3045 ha. Ar reikia jas dar stambinti?
Popieriuje atrodo viskas būtų gražiau, jei valdymo grandį dar truputį „apkarpytume“. Bet pabandykite kiekvienas įsivaizduoti save girininko vietoje. Pirmiausia, norėdami reguliariai vykdyti rangovų vykdomų kirtimų ar miško atkūrimo darbų kontrolę, girininkijos darbuotojai turi periodiškai lankytis savo administruojamose teritorijose. Tik lankantis vietoje miškininko akis pamato rūpesčius keliančius dalykus: ir gamyba, ir gaisrų pavojus, ir miško bei jo gyvūnijos apsauga. Tai darbas ne tik nelengvas, bet ir kartais pavojingas, o juk, be to, ir ne visus plotus automobiliu privažiuosi… Be šių darbų, miškininkai yra įrengę ir prižiūri per 2 tūkst. rekreacinių objektų, kurie svarbūs miško lankytojams. O kur dar vietos gyventojų socialinės problemos?..
Kaip rodo kitų šalių patirtis, dabartinis miškų valdymas Lietuvoje yra optimalus. Dar daugiau: Jeilio (JAV) universiteto mokslininkams, kurie gauna ir vertina duomenis apie padėtį aplinkosaugos srityje iš 132 pasaulio valstybių, paskelbus 2012 m. kasmetinį Aplinkos gerovės indeksą, mūsų šalis pagal miškų išsaugojimo vertinimą, buvo pripažinta pirmoji pasaulyje! Kad Lietuvos miškai tvarkomi gerai, patvirtina ir griežčiausios pasaulyje sertifikavimo sistemos – FSC sertifikatas, kuris kartu yra tvirtas atsakas į jau eilę metų eskaluojamą šmeižto kampaniją, esą, valstybiniai miškai valdomi ir naudojami neefektyviai: jei miškai būtų pernelyg eksploatuojami, kaip tai atsitiko, pavyzdžiui, Latvijoje, ar būtų beatodairiškai kertami kaip atogrąžų kraštuose, nuostoliai Lietuvos gamtai ir žmonėms jau dabar būtų nepataisomi.
Tolesni žingsniai, dar mažinant darbuotojų skaičių valstybinių miškų sistemoje, gali grėsti ir visos miškingų kaimo vietovių infrastruktūros griūčiai – juk miškai ir miško ištekliai tai ir mūsų kaimo dalis. Kaip rašoma Širvintų rajono, Čiobiškio seniūnijos, Lapelių bendruomenės rašte, „…Čiobiškio girininkija yra vienas iš darbdavių kaimo gyventojams… …teikia konsultacijas privačių miškų savininkams… …skiria dėmesį vietinių miško kelių priežiūrai, kuriais naudojasi ir vietos gyventojai, priežiūrai…“ Kitame, Gelvonų seniūnijos, rašte rašoma: „…Panaikinus Gelvonų girininkiją, Gelvonų gyventojams jau susidarė nepatogumai įsigyti malkinės medienos ir sprendžiant kitus reikalus. Panaikinus Čiobiškio girininkiją, ši problema dar labiau paūmėtų…“
Kodėl kitų išsivysčiusių šalių visuomenė ir politikai gerai suvokia gamtosauginę, socialinę ir egzistencinę miškų vertę? Jose iš miško gaunamai ekonominei naudai neteikiama pirmumo – miškai eksploatuojami laikantis darnios plėtros principų. Pavyzdžiui, Vokietijos miškininkai, kaip ir Lietuvos, valstybiniuose miškuose vykdo kompleksinę miškų ūkio veiklą, apimančią ir miškų atkūrimą, ir priežiūrą, ir apsaugą, ir miškų išteklių naudojimą, ir prekybą mediena bei miško ištekliais. Tačiau ten kur kas didesnis dėmesys skiriamas socialinėms problemoms spręsti, didinamas gyventojų užimtumas, o skiriant dotacijas iš biudžeto, miškininkams net nurodomas ir minimalus darbo vietų, kurį jie turi išlaikyti, skaičius.
Taigi, ar reikia dar stambinti girininkijas? Ir girininkijose dabar paliktas pats mažiausias per visus laikus darbuotojų skaičius: girininkas, jo pavaduotojas ir vienas du eiguliai. Greičiau gal būt priešingai, reikėtų padidinti darbuotojų girininkijose skaičių. Juk miškai glaudžiai siejasi ir su žemės ūkiu, ir su kaimo socialiniais reikalais. Tiesa, Lietuvos aplinkosaugos strategijos veiksmų programoje pabrėžta, kad vienas iš aplinkosaugos prioritetų yra didinti mūsų šalies miškų plotus. Tačiau kas juos prižiūrės? Matyt, todėl ir apie šią perspektyvą dabar nedaug kas kalba. Priešingai: netolimoje ateityje ji gali būti ir visai pamiršta. Jau kuris laikas, kai visuomenei teigiama, kad reikia ne tik neplėsti urėdijų kompetencijos ribų, bet dar jas susiaurinti. Deja, tokiu atveju ir iš gražiųjų lietuviškų girių greitu laiku gali telikti prisiminimas…
Reikia suprasti, kad toliau stambindami valstybinių miškų valdymo padalinius ar juos mėgindami įtraukti į kažkokias pasaulyje analogų neturinčias struktūras – „Visuomis“ ir pan., ūkinio efekto vargu ar sulauksime. Tuo tarpu neigiama panašių reformų pusė jau ryškėja, ypač, kaip matyti iš čiobiškiečių atsiųstų raštų, aštrios socialinės problemos. Juk dėl iki šiol įvykdytų įvairių reformų ne šimtai, bet tūkstančiai kaimo gyventojų neteko pragyvenimo šaltinio. Tiesa, kai kurios reformos buvo neišvengiamos, tačiau ir darbo vietas kaimo vietovėje taip pat reikia branginti, o su Lietuvos piliečiais reikia skaitytis.
Šarūnas Laužadis
Seimo nario K. Grybausko padėjėjas

Vis negęsta aistros dėl galimos valstybinių miškų valdymo reformos – dabar užsimota kai kuriose urėdijose mažinti girininkijų skaičių, dalį jų panaikinant. Ypač dėl to sunerimo, išgirdę apie galimą Čiobiškio girininkijos panaikinimą, Širvintų rajono Čiobiškio ir kitų aplinkinių gyvenviečių žmonės. Savo nerimą jie net keliuose raštuose išdėstė Seimo nariui miškininkui Kaziui Grybauskui. Ką duotų tolesnis valstybinių miškų valdymo grandžių skaičiaus mažinimas Lietuvos kaimui?  

Lietuvoje miškai dengia daugiau nei trečdalį šalies ploto, o brandžiuose mūsų šalies medynuose sukaupti dideli medienos resursai. Tačiau lietuviui miškas – tai daugiau nei mediena ir žvėriena, grybai ir uogos. Lietuviui miškas – tai gyvenamoji aplinka, šimtmečiais formavusi sveiką gyvenimo būdą ir gilią pasaulėžiūrą. Todėl miško apsauga Lietuvoje nuo seno buvo vienas svarbiausių klausimų. Pradžioje įvairūs draudimai buvo įtvirtinti papročiuose, kurie draudė be būtino reikalo kirsti medžius, ypač ąžuolus.

Girininkai pirmą kartą Lietuvoje kryžiuočių buvo paminėti 1429 m., o Pirmajame Lietuvos Statute buvo reglamentuoti ir miškų nuosavybės apsaugos klausimai. Pirmosios girininkijos Lietuvos giriose buvo įkurtos 1639 m., o Didžiojo kunigaikščio miškų administravimo sutvarkymas baigtas 1567 m. Knišine išleistu Girininkų įstatymu. Įstatymas įpareigojo girininką, atvykus į girininkiją, kartu su jam pavaldžiais osočnikais apjoti girios ribas, apžiūrėti ostupus, surinkti apie juos žinias ir vėliau juos kontroliuoti, prižiūrėti, kad nebūtų daroma žala žvėrims, drevėms, medžiams. Girių ir jų turtų apsaugai sustiprinti buvo skiriami šauliai, o girininkai, be to, turėjo prižiūrėti naujų kaimų kūrimąsi, trobesių statybos vietas, žemės dirbimą.

Taip suformuota miškų apsaugos administracija be didesnių pokyčių veikė iki Lenkijos – Lietuvos valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje, tačiau miškai neprarado savo reikšmės ir vėliau. Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, miškai buvo išskiriami kaip ypatinga valstybės turto dalis – pats Rusijos caras Nikolajus 1839 m. patvirtino girininkų korpuso nuostatus, numačiusius, kokius karinius laipsnius turintys miškininkai gali užimti atitinkamas pareigas. Didelis dėmesys miškams buvo skiriamas ir tarpukaryje Lenkijos okupuotoje Lietuvos dalyje, kurioje miškininkai ne tik puoselėjo mišką, bet ir buvo svarbi, ginkluota organizacija.

Atsikūrusioje jaunoje Lietuvos valstybėje miškai buvo itin svarbi ekonomikos šaka, todėl ir jų valdymas nuolat buvo tobulinamas. Ypač šis procesas suintensyvėjo paskutiniaisiais dešimtmečiais, Lietuvai vėl atkūrus nepriklausomybę, tačiau dabar jau miškas nebuvo akcentuojamas kaip pagrindinis biudžeto įplaukų šaltinis. Gaila, kad dar kai kurių mūsų piliečių galvose tebetūno „pelėsiais apaugęs“ mąstymas, nesuprantantis, kad dabar ekonominę miško naudą gerokai pranoksta ir tokios miškų vertybės kaip anglies dioksido mažinimas, biologinės įvairovės apsauga, žmonių poilsis miške. Miškai taip pat maitina upių, ežerų vandenis, sergsti nuo erozijos dirvožemį, puošia šalies kraštovaizdį. O kur dar grybų, uogų, vaistažolių rinkimas?

Intensyvaus mūsų miškininkų ir mokslininkų darbo dėka, šiuo metu Lietuvos valstybinių miškų valdymo struktūrą galima laikyti nusistovėjusia. Valstybinius miškus administruoja 42 valstybės įmonės – miškų urėdijos. Valdymo patogumui, jos suskirstytos į girininkijas, kurios pastaraisiais metais nuolat buvo stambinamos ir šiuo metu Lietuvoje yra 350 girininkijų, o vidutinis girininkijos administruojamų valstybinių miškų plotas siekia 3045 ha. Ar reikia jas dar stambinti?

Popieriuje atrodo viskas būtų gražiau, jei valdymo grandį dar truputį „apkarpytume“. Bet pabandykite kiekvienas įsivaizduoti save girininko vietoje. Pirmiausia, norėdami reguliariai vykdyti rangovų vykdomų kirtimų ar miško atkūrimo darbų kontrolę, girininkijos darbuotojai turi periodiškai lankytis savo administruojamose teritorijose. Tik lankantis vietoje miškininko akis pamato rūpesčius keliančius dalykus: ir gamyba, ir gaisrų pavojus, ir miško bei jo gyvūnijos apsauga. Tai darbas ne tik nelengvas, bet ir kartais pavojingas, o juk, be to, ir ne visus plotus automobiliu privažiuosi… Be šių darbų, miškininkai yra įrengę ir prižiūri per 2 tūkst. rekreacinių objektų, kurie svarbūs miško lankytojams. O kur dar vietos gyventojų socialinės problemos?..

Kaip rodo kitų šalių patirtis, dabartinis miškų valdymas Lietuvoje yra optimalus. Dar daugiau: Jeilio (JAV) universiteto mokslininkams, kurie gauna ir vertina duomenis apie padėtį aplinkosaugos srityje iš 132 pasaulio valstybių, paskelbus 2012 m. kasmetinį Aplinkos gerovės indeksą, mūsų šalis pagal miškų išsaugojimo vertinimą, buvo pripažinta pirmoji pasaulyje! Kad Lietuvos miškai tvarkomi gerai, patvirtina ir griežčiausios pasaulyje sertifikavimo sistemos – FSC sertifikatas, kuris kartu yra tvirtas atsakas į jau daug metų eskaluojamą šmeižto kampaniją, esą, valstybiniai miškai valdomi ir naudojami neefektyviai: jei miškai būtų pernelyg eksploatuojami, kaip tai atsitiko, pavyzdžiui, Latvijoje, ar būtų beatodairiškai kertami, kaip atogrąžų kraštuose, nuostoliai Lietuvos gamtai ir žmonėms jau dabar būtų nepataisomi.

Tolesni žingsniai, dar mažinant darbuotojų skaičių valstybinių miškų sistemoje, gali grėsti ir visos miškingų kaimo vietovių infrastruktūros griūčiai – juk miškai ir miško ištekliai tai ir mūsų kaimo dalis. Kaip rašoma Širvintų rajono, Čiobiškio seniūnijos, Lapelių bendruomenės rašte, „…Čiobiškio girininkija yra vienas iš darbdavių kaimo gyventojams… …teikia konsultacijas privačių miškų savininkams… …skiria dėmesį vietinių miško kelių priežiūrai, kuriais naudojasi ir vietos gyventojai, priežiūrai…“ Kitame, Gelvonų seniūnijos, rašte rašoma: „…Panaikinus Gelvonų girininkiją, Gelvonų gyventojams jau susidarė nepatogumai įsigyti malkinės medienos ir sprendžiant kitus reikalus. Panaikinus Čiobiškio girininkiją, ši problema dar labiau paūmėtų…“

Kodėl kitų išsivysčiusių šalių visuomenė ir politikai gerai suvokia gamtosauginę, socialinę ir egzistencinę miškų vertę? Jose iš miško gaunamai ekonominei naudai neteikiama pirmumo – miškai eksploatuojami laikantis darnios plėtros principų. Pavyzdžiui, Vokietijos miškininkai, kaip ir Lietuvos, valstybiniuose miškuose vykdo kompleksinę miškų ūkio veiklą, apimančią ir miškų atkūrimą, ir priežiūrą, ir apsaugą, ir miškų išteklių naudojimą, ir prekybą mediena bei miško ištekliais. Tačiau ten kur kas didesnis dėmesys skiriamas socialinėms problemoms spręsti, didinamas gyventojų užimtumas, o skiriant dotacijas iš biudžeto, miškininkams net nurodomas ir minimalus darbo vietų, kurį jie turi išlaikyti, skaičius.

Taigi, ar reikia dar stambinti girininkijas? Ir girininkijose dabar paliktas pats mažiausias per visus laikus darbuotojų skaičius: girininkas, jo pavaduotojas ir vienas du eiguliai. Greičiau gal būt priešingai, reikėtų padidinti darbuotojų girininkijose skaičių. Juk miškai glaudžiai siejasi ir su žemės ūkiu, ir su kaimo socialiniais reikalais. Tiesa, Lietuvos aplinkosaugos strategijos veiksmų programoje pabrėžta, kad vienas iš aplinkosaugos prioritetų yra didinti mūsų šalies miškų plotus. Tačiau kas juos prižiūrės? Matyt, todėl ir apie šią perspektyvą dabar nedaug kas kalba. Priešingai: netolimoje ateityje ji gali būti ir visai pamiršta. Jau kuris laikas, kai visuomenei teigiama, kad reikia ne tik neplėsti urėdijų kompetencijos ribų, bet dar jas susiaurinti. Deja, tokiu atveju ir iš gražiųjų lietuviškų girių greitu laiku gali telikti prisiminimas…

Reikia suprasti, kad toliau stambindami valstybinių miškų valdymo padalinius ar juos mėgindami įtraukti į kažkokias pasaulyje analogų neturinčias struktūras – „Visuomis“ ir pan., ūkinio efekto vargu ar sulauksime. Tuo tarpu neigiama panašių reformų pusė jau ryškėja, ypač, kaip matyti iš čiobiškiečių atsiųstų raštų, aštrios socialinės problemos. Juk dėl iki šiol įvykdytų įvairių reformų ne šimtai, bet tūkstančiai kaimo gyventojų neteko pragyvenimo šaltinio. Tiesa, kai kurios reformos buvo neišvengiamos, tačiau ir darbo vietas kaimo vietovėje taip pat reikia branginti, o su Lietuvos piliečiais reikia skaitytis.

Šarūnas Laužadis

Seimo nario K. Grybausko padėjėjas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

2 Atsakymai į “Ar tikslinga mažinti girininkijų skaičių?”

  1. shf parašė:

    tegul miskininkai savo sernus apsitveria

  2. juzz parašė:

    Dar viena uždaryta girininkija – dar viena socdemų šėrykla mažiau.

Comments are closed.

scroll to top