Ką išmoko ir ko dar neišmoko opozicija?

Praėjusią savaitę LRT laida „Dienos tema“ kalbino dvi žinomas Seimo moteris – krikščioniškojo Tėvynės Sąjungos sparno atstovę Ireną Degutienę ir vieną „valstiečių žaliųjų“ lyderių Agnę Širinskienę. Šis pokalbis buvo apie tai, ką pastaruoju metu esame įpratę matyti Seime, kas įvairiais būdais transliuojama iš jo užkulisių. Pašnekovės pripažino, kad Seime yra susiklosčiusi nesveika atmosfera, o dėl tokios praktikos atsakomybė krenta ir opozicijos lyderiu karūnuojamam Gabrieliui Landsbergiui.

Neseniai pranešusi, kad yra nusivylusi politika ir po šios kadencijos nebekels savo kandidatūros naujuose rinkimuose į Seimą, Irena Degutienė prasitarė, kad Seime esama žodžių karo, kuris, reikia pripažinti, būna ir iš opozicijos pusės, be to – ne visada pamatuotas.

– Noriu pasakyti tai, kad ką stebiu šios kadencijos Seime: suprantu, kad mes galime turėti skirtingas nuomones, skirtingas pozicijas vienu ar kitu klausimu, bet yra labai daug asmeniškumų. Be abejo, kada tave asmeniškai kaip žmogų liečia, tai nori nenori ir gimsta tie žodžių mūšiai, žodžių karai, – sakė parlamentarė ir patikslino, kad turi omenyje Gabrieliaus Landsbergio smarkų gnybtelėjimą, įdūrimą Ramūnui Karbauskiui. – Ne jis visada pirmas būna, kartais pirmas būna R. Karbauskis, ir iš to gimsta, pavadinkime, tokia atmosfera, sakykim, gana įtempta visame Seime.

O juk šis pašnekesys galėtų būti ne tik apie santykius Seime, bet ir apie … mūsų rajono tarybą. Juk faktiškai jau ketvirtus metus, nuo pat naujosios kadencijos pradžios, praradusieji valdžią ėmėsi tokios pat politinės bendravimo taktikos, kokios laikosi visą pasaulį po savo kojomis norintis matyti Gabrielius Landsbergis. Bet koks bandymas konstruktyviai spręsti rajono problemas ketvirtus metus atsimuša į tą patį: opozicija nebalsuoja, iš principo balsuoja prieš ar susilaiko, o paskui dar ir šaiposi ar net kaišioja pagalius į ratus įvairioms tarnyboms skųsdama tai, kas vykdoma nusprendus demokratišku būdu – balsų dauguma. Kartais to kitaip, kaip kenkimu, nepavadinsi. Ar buvo tokie pat veiksmai iš opozicijos pusės per dvi ankstesnes kadencijas? Sunku kažką panašaus prisiminti. Pagaliau opozicija gerokai daugiau nuveiktų siūlydama galimus pakeitimus, alternatyvius sprendimo ir finansavimo variantus, o ne pasalūniškai pateiktais skundais ilgam įšaldydama projektus, kurių pati, būdama prie rajono vairo, net sapne neregėjo.

Tokios mintys į galvą ateina, kai, sakykime, mūsų rajono tarybos posėdžiai jaunajam „socialdemokratiečiui“ Giedriui Jozoniui tampa ne tribūna tokiems pasiūlymams pateikti, o tiesiog vieta pademonstruoti savo aroganciją. Gal taip bandoma nuslėpti nusivylimą dėl partijos prarastos įtakos, neišsipildžiusių asmeninių ir šeimyninių vilčių, bejėgiškumo padaryti taip, kaip pačiam šauna į galvą, o gal kitko ir nesugebama? Atrodo, kad tik epizodinėse politikos scenose kol kas suskubęs pasireikšti jaunuolis galėtų meistriškumo pasimokyti iš vyresniųjų, tačiau jis mieliau kartoja vištą mokančio kiaušinio monologus. Gal tai elementarios kultūros spraga? Panašu į tai. Štai ir minėtame televizijos pokalbyje buvo pastebėta, kad „ponui Landsbergiui“ reikėtų gerokai pergalvoti savo elgesį ir atitinkamai retoriką. Agnė Širinskienė priminė pavasario sesiją, kada buvo į vyresnius Seimo narius rodoma pirštu, kada buvo demonstruojamas gana arogantiškas elgesys. „Jei žmogus neišmoko kultūros namuose ar mokykloje, tai atitinkamai…“ – diplomatiškai nutylėjo parlamentarė.

Į klausimą, ar įmanoma bus pasiekti kažkokį konstruktyvesnį darbą, politikos sceną paliekanti Irena Degutienė prisipažino, kad pagal tai, ką šiandien girdi ir mato, – neįmanoma. Be abejonių, tą patį galima būtų pasakyti ir apie mūsų rajono opozicijos pastangas. Panašu, kad per šiuos trejus su puse metų buvusieji išmoko triukšmauti ir kaišioti kojas, tačiau naudingai dirbti būnant opozicijoje – ne.

ŠK