O tos kaimo gegužinės…

Limonių kaimo merginos (iš kairės į dešinę): Valerija Pažusytė, Veronika Pusvaškytė ir Veronika Čepaitė.

Gegužės mėnuo lietuvio kalendoriuje yra ypatingas: švenčiama Motinos diena, vyksta gegužinės pamaldos, „majavomis“ vadinamos, šokama gegužinėse, prasimanoma kitokių pramogų.

Istorikai ir etnografai sako, kad lietuviams gegužė svarbi dėl ilgametės tradicijos – gegužinių – ilgainiui tapusių linksmomis vasaros sutiktuvėmis. Prieš 60 ir daugiau metų jaunimui galimybė pasišokti berželiais apkaišytoje aikštelėje buvusi itin didelė pramoga. Pradėjęs domėtis gegužinių tema, Sudokių kaime (Zibalų seniūnija) sutikau devintą dešimtį metų skaičiuoti bebaigiančią pašnekovę Veroniką Meškerevičienę, kuri puikiai prisimena pokario metais vykusias gegužines ir ypač vaizdžiai apie jas papasakojo, nes pati ir rengdavo, ir dalyvaudavo. Paprašius nuotraukų, pašnekovė patikino, kad Sudokiuose nebuvo kam „nutraukinėti“, todėl jokių nuotraukų neturinti. Pavarčiusios savo tėvų ir senelių albumus, nuotraukų rado ir jas atsiuntė Aldona Morkūnaitė, Virginija Jankauskienė, Nijolė Markevičienė, Janina Jankauskienė, Rusnė Andrikonytė, Janina Murauskienė.

Veronikos Meškerevičienės teigimu, žodis „gegužinė“ turi dvi reikšmes: gegužės mėnesį vykstančias pamaldas, skirtas Marijos garbei, ir jaunimo pasilinksminimus po atviru dangumi.

Atgiedojus maldas, šeštadieniais prasidėdavo jaunimo linksmybės, kurios neretai trukdavo iki paryčių. Pasak Veronikos Meškerevičienės, po gegužinių pamaldų Vainauskų troboje jaunimas puldavo pas kitapus kelio gyvenusius Sabaliauskus. Ten, saulei leidžiantis, prasidėdavo šokiai ir trukdavo iki aušros.

Sekmadieniais būdavo rengiamos gegužinės – šokiai po atviru dangumi. Buvusi gegužinių lankytoja Veronika pasakojo, kad dar šeštadienį vaikinai prikirsdavo beržiukų, sukaišydavo juos aplink pasirinktą aikštelę ir taip paruošdavo vietą sekmadienio šokiams. Aikštės pakraščiuose sustatydavo suolus, įrengdavo pakylą muzikantams, kartais ją papuošdavo. Pasidomėjus, kaip jaunimas sužinodavo, kur bus šokiai, Veronika Meškerevičienė sakė:

-Nebuvo telefonų ir jų nereikėjo. Jaunimas labai gausiai eidavo į Kiauklių bažnyčią, po Mišių šventoriuje pasikalbėdavo ir sužinodavo, kur bus šokiai. Merginos į šokius galėdavo pasikviesti draugių arba giminaičių, bet neturėjo teisės išeiti iš savo kaimo vakaroti. Tai buvo nepriimtina ir merginai garbės nepriduodavo. Lakstyti po kitų kaimų šokius teisę turėjo tik vaikinai. Rateliai, šokiai, dainos, vingrios armonikų melodijos itin traukė jaunimą. Labai gražiai grodavo sudokiečiai Karolis Petkevičius ir Feliksas Pusvaškis, o gražiausiai dainuodavo Leonas Sabaliauskas, Edvardas Morkūnas, Kazys Sabaliauskas, Albina Sabaliauskaitė, Emilija Repečkaitė, Ona Sabaliauskaitė, Ona Morkūnaitė ir kiti. Į mano gimtąjį Sudokių kaimą ateidavo vaikinai iš Beivydžių, Limonių, Kiauklių, Uždžionių, Kiemeliškių, Tamošiškių, Anciūnų, Mišniūnų, Medilių ir kitų kaimų, nutolusių per 6-7 kilometrus. Vaikinai į gegužines dažniausiai traukdavo pėsti, vienas kitas turėjo dviratį, gal kas raitas atjodavo.

Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys

Tai tik sutrumpinta – pažintinė publikacijos versija. Visą straipsnį skaitykite gegužės 22 d. laikraščio numeryje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
4.67 (12 įvert.)
scroll to top