Kraštotyros bitelė darbininkė

Filomena Vaicekauskienė. 2011-ųjų spalis.

Filomena Vaicekauskienė. 2011-ųjų spalis.

Prancūzų filosofas ir rašytojas Mišelis de Montenis yra pasakęs, jog pats ryškiausias išmintingumo ženklas yra nuolatinis gyvenimo džiaugsmas. Kad tai tiesa, patvirtinti gali dažnas Širvintų krašto gyventojas, pažįstantis Musninkuose gyvenančią Filomeną Vaicekauskienę. Garbingą 80 metų jubiliejų paskutinį spalio penktadienį šventusi mokytoja, kraštotyrininkė, visuomenininkė, Igno Šeiniaus premijos laureatė Filomena Vaicekauskienė dar kupina energijos, dvasios tvirtybės ir gyvenimo džiaugsmo. Jubiliejaus išvakarėse svečiuose sulaukusi kraštotyros bičiulių, į draugišką pasisveikinimą atsakė vien tik ekspedicijų dalyviams žinomu žodžiu „ipštvaimon“, daugiau nei prieš du dešimtmečius užrašytu Kupiškio apylinkėse.

Paprašyta prisiminti mokykloje prabėgusius metus, kraštotyrai atiduotas vasaras, Filomena Vaicekauskienė kuklinosi ir vis kartojo, kad nėra verta, jog apie ją būtų rašoma. Žodis po žodžio – išsikalbėjome. Tuo labiau, kad drauge dalyvauta ne vienoje kalbos faktų rinkimo ekspedicijoje, mokytasi iš patyrusios kraštotyrininkės, kaip prakalbinti kaimo žmogų, „iškvosti“ kuo daugiau kalbos perlų.

Ėjimas į žmones Filomenai visada buvo šventas reikalas. Ekspedicijose susirinkusi grupelę jaunų mokytojų ir studentų, ji geranoriškai mus vesdavosi per kaimus. Patyrusi kraštotyrininkė mokėjo „eiti kiaurai“, mums belikdavo tik klausytis ir užrašyti. Pamažu atsirado patirtis ir nuovoka, ko ir kaip klausti.

Filomena Vaicekauskienė - Musninkų vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja. 1956 m.

Filomena Vaicekauskienė - Musninkų vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja. 1956 m.

Sunku šiandien būtų pasakyti, koks yra tipiškas kraštotyrininkas. Jų būta visokių. Filomeną Vaicekauskienę drąsiai galima būtų vadinti kraštotyros bitele darbininke. Ji ekspedicijose neskaičiuodavo valandų ir nueitų kilometrų. Visuomet linksmai nusiteikusi ji su būreliu palydovų sukdavo iš trobos į trobą, iš vieno kaimo į kitą. Pasak pašnekovės, kraštotyra susidomėjusi nuo 1972-ųjų. Tuomet Širvintų rajone vyko kalbos faktų, vietovardžių rinkimo ekspedicija. Joje talkininkauti buvo pakviesti ir Širvintų rajono mokyklose dirbantys lietuvių kalbos mokytojai. Lituanistė Filomena tada mielai prisidėjo prie šio kilnaus darbo. Po to dalyvauta Biržų, Radviliškio, Utenos, Kupiškio (dukart), Rokiškio rajonuose vykusiose kalbinėse ekspedicijose.
Dažnam šiandien gali atrodyti, kad kraštotyrininkai yra keistuoliai. Jie turbūt neturi ką veikti, todėl vasaras praleidžia tarp kaimo žmonių, juos kalbina, užrašinėja pasakojimus, tik tame krašte vartojamus žodžius. Verta akcentuoti, kad prieškariu ir tarybiniais metais kraštotyrą kūrė garbūs mokslo žmonės. Tai buvo kultūros elitas, subūręs ir daugelį išjudinęs kilniai veiklai. Žodžių rinkimo procesą Didžiajam žodynui, „Kupiškėnų žodynui“ ir kitiems akademiniams leidiniams suko šviesuomenė: mokytojai, studentai, mokslininkai. Pamažu kilo ir įsitvirtino įsitikinimas, kad būti kraštotyrininku yra prestižas.

Filomenos Vaicekauskienės indėlis į kraštotyros aruodą labai svarus. Ji 1977 metais užrašė musninkiečių atsiminimus apie rašytoją Igną Šeinių, Musninkų apylinkėse surinktą kalbinę medžiagą siuntė Lietuvos ir Latvijos mokslų akademijoms, muziejams. Labai daug energinga kraštotyrininkė talkino mokslininkams, rašantiems apie religines šventes, lietuvių papročius ir tradicijas Musninkų krašte.

Šiandieną drąsiai galima teigti, jog būtent Filomena Vaicekauskienė „atrado“ Igną Šeinių. Ji, būdama Vilniaus pedagoginio universiteto studentė, rašė kursinį darbą apie Igną Šeinių, surinko daug medžiagos apie rašytojo lankytas, kūriniuose aprašytas vietas, užrašė amžininkų prisiminimus. Tuo labai susidomėjo darbo vadovė Aldona Vaitiekūnienė, ragino kruopščią studentę ieškoti „vis giliau“. „Mano gyvenime buvo daug gražių ir prasmingų akimirkų, – sako Filomena Vaicekauskienė. – Susitikta su profesore Aldona Vaitiekūniene, literatūrologu Albertu Zalatoriumi, o vėliau ir su monografijos „Ignas Šeinius“ autore Janina Žėkaite. Kuo galėdama stengiausi padėti šiai mokslininkei. Ji buvo pas mane į namus atvykusi su akademiku Vytautu Kubiliumi. Buvo padarytas didelis darbas, svarbus visai mūsų literatūros raidai.“

Filomena Vaicekauskienė troško Kaimynėliuose (Musninkų seniūnija) įkurti rašytojo Igno Šeiniaus muziejų. Jos iniciatyvą labai palaikė buvęs auklėtinis Henrikas Pečiulis, buvęs Musninkų apylinkės vadovas. Deja, namelio, kuriame lankydavosi rašytojas, savininkė nesutiko, kad jame būtų muziejus. Taip viskas ir paliko.

Nuo 1956 metų Musninkuose gyvenanti Filomena žino daug svarbių miestelio istorijos faktų. Pašnekovė netgi juokauja, kad TV laidoje apie Musninkus daugiausia informacijos pateikė ne patys vietos gyventojai, o plungiškis vaistininkas Jonas Lubys, biržietis Jonas Binkis ir panevėžietė Filomena Vaicekauskienė.

Su dukrele Virginija.

Su dukrele Virginija.

Pasirodo, Filomena yra kilusi iš Panevėžio rajono, Pinigėlių kaimo. Ji 1951 metais baigė Panevėžio II mergaičių gimnaziją, o nuo 1952 metų dirbo įvairiose mūsų rajono mokyklose: Liukonyse, Bagaslaviškyje, nuo 1956-ųjų rugsėjo – Musninkų vidurinėje. Ilgametės lietuvių kalbos mokytojos teigimu, į gyvenimą išlydėta daugybė mokinių, sutikta begalė įdomių žmonių. Visur buvusi duona su pluta. Šalia mokytojos darbo visada tekdavo dirbti ir mokyklos bibliotekoje. Niekas anais laikais už tokį darbą nemokėdavo pinigėlių. Tiesiog reikėdavo – ir mokytojai lituanistai dirbdavo „visuomeniniais pagrindais“. Tų visuomeninių pareigų Filomenos gyvenime būta ir daugiau: kelionių organizatorė, moterų tarybos narė, kultūrinio gyvenimo koordinatorė, mokyklos posėdžių sekretorė. Pasak pašnekovės, labai varginantis būdavo sekretorės darbas, kai reikėdavo viską smulkiai užrašyti, keliskart, keliant į kitą klasę, mokinių vardus ir pavardes ranka perrašyti.

Daug gražių ir prasmingų darbų nuveikė Filomena. 1987 metais ji apdovanota medaliu „Už nuopelnus kraštotyrai ir paminklų apsaugai“. Už aktyvią kraštotyrinę ir šviečiamąją veiklą, rašytojo Igno Šeiniaus atminimo puoselėjimą ir jo gimtinės garsinimą, už indėlį kalbotyrai ir tautos kultūrai, už Musninkų krašto garsinimą Lietuvoje ir svetur Filomenai Vaicekauskienei 2009 m. vasario 16 dieną įteikta Igno Šeiniaus premija. Užvis labiausiai pašnekovė vertina kelionę į Švediją. Garbios kraštotyrininkės teigimu, tai buvo jos didžiausia svajonė ir visų nuveiktų darbų aukščiausias įvertinimas. 1992 metais aplankyti Švediją buvo kažkas nerealaus. Moteris pasakojo, kaip, atostogaudama Palangoje, mąstydavo, o kas yra kitapus jūros. Pasirodo, Palanga nebuvo pasaulio pabaiga. Įspūdžiai, patirti Švedijoje, rašytojo Igno Šeiniaus artimųjų šeimoje, neišblėso iki šiol.

Norint atlikti gerus darbus, nereikia būti genijumi, reikšmingu valdininku ar „ministerijos rože“ su neperpučiamu rūkeliu. Pakanka turėti talentą nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis, būti kartu su jais. Filomena Vaicekauskienė tą talentą tebeturi ir šiandien. Ji gerbiama ir mylima, eina per gyvenimą semdama amžinąsias mūsų senolių vertybes ir perduodama jas savo talento gerbėjams. Tikėtina, kad ir jų dvasia išliks lietuviška, gal ir jie mylės savo Tėvynę ir gimtąsias vietas kaip ir jų mokytoja.

Romas Zibalas
Nuotraukos iš asmeninio Filomenos Vaicekauskienės albumo

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

2 Atsakymai į “Kraštotyros bitelė darbininkė”

  1. taip parašė:

    Jums metų ilgų ir sveikatos stiprios.

  2. jelena parašė:

    Tikrai, nuostabus zmogus, daugiau tokiu reikia. Meiles ir stiprybes, bei sveikatos JUMS.

Comments are closed.

scroll to top
+