+

Kodėl senovės lietuviai virė arbatą iš kanapių žiedų ir kodėl ant beržinio rąstigalio jodinėjo miręs dvarponis?

Šeštadienį, gegužės 18-ąją, buvo surengta Europos muziejų naktis, nors kai kur, pavyzdžiui – Prienų, Kelmės, Lazdijų krašto muziejuose šis tradicinis renginys vyko išvakarėse, penktadienį.

Skelbiama, kad Europos muziejų nakties renginio ištakos – 1997 metais Berlyne įvykęs pirmasis muziejų istorijoje naktinis renginys. Jis sulaukė nemažo susidomėjimo, tad jau kitais metais prisijungė nemažai muziejų, galerijų, parodų salių, o pats reiškinys išplito daugiau nei 120 Europos miestų, o ilgainiui šiuo pavyzdžiu pasekė ir kai kurių kitų žemynų šalys. Nuo 2005 metų prie šios akcijos prisijungė Lietuva, taigi šįmet vyko jau 15-tosios Muziejų naktys.

Kasmet Muziejų nakties renginiai tampa vis populiaresni, muziejus aplanko net ir tie, kurie į juos paprastai neužsuka, mat vyrauja stereotipas, kad muziejai skirti turistams, o vietos gyventojui juose nėra ką veikti, kadangi jis ir taip puikiai viską žino. Bet tai – klaidingas manymas, kadangi Muziejų ekspozicijos nuolat atnaujinamos, o ir eksponuojama toli gražu ne viskas, kas yra sukaupta. Per Muziejų nakties renginius šios įstaigos ne tik nemokamai atveria savo duris lankytojams ir suteikia progą susipažinti su savo turtais, bet ir pasiūlo specialiai šiam renginiui skirtas programas – ekskursijas, edukacines dirbtuves, koncertus, filmų peržiūras ir pan.

Kaip buvo skelbta, šįmet planuota, kad per Muziejų naktų renginius šalies muziejai sulauks apie 150 tūkstančių lankytojų.

Jau ne pirmus metus prie Muziejų naktų brolijos jungiasi ir Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas (Kernavės archeologinė vietovė). Šeštadienį Kernavės muziejininkai nuo 18 val. kvietė apsilankyti atkurtame XIII-XIV a. Kernavės mieste, kur Muziejaus darbuotojai drauge su miesto bendruomene kūrė viduramžišką Muziejų nakties nuotaiką. Tądien buvo atvertas senovės gyvenvietės namų durys, jose virė gyvenimas – lankytojai ne tik galėjo apžiūrėti, kaip žiloje senovėje gyveno mūsų protėviai, kokie amatai jiems padėjo išgyventi, bet ir tarsi laiko mašina nusikėlė į anuometinį gyvenimą. Vienos sodybos kieme ant ugnies kunkuliavo puodas su žolelių arbata, o ją viręs muziejininkas siūlė visiems ragauti ir atspėti, kokios žolelės buvo įdėtos į puodą. Atvirai pasakius, tai buvo nelengva: iš šiandien gerai pažįstamų skonių ir kvapų lengviausia buvo identifikuoti čiobrelį. Kai kurių žolelių muziejininkas neatskleidė, bent kai kuriems arbatos ragautojams tai liko paslaptis. Kitiems arbatos virėjas buvo atviresnis, sugebantys prašnekinti išgirdo, kad kartumo prieskonį arbatai suteikia šalavijas, o, ko gero, įdomiausias šio gėrimo ingredientas – tai kanapių žiedai.

Šiandien specialiai fermentuotų kanapių žiedų galima įsigyti specializuotose parduotuvėse, pas žolininkus, įvairiuose renginiuose. Teigiama, kad kanapių žiedai pasižymi švelniu, unikaliu skoniu ir maloniu kvapu, yra natūralus probiotikų šaltinis. Iš kanapių žiedų (ar su jais) išvirta arbata nuima įtampą, stiprina imunitetą, padeda kenčiantiems nuo migrenos, raumenų mėšlungio, kepenų veiklos sutrikimų, kvėpavimo takų ligų. Dėl sudėtyje esančio kanabinoido CBD, laikoma turinčia antioksidacinių ir priešvėžinių savybių. Tinkama gerti prieš miegą, ypač, maišant su mėtomis.

Aromatinga, šiek tiek karstelėjusi arbata, kaip nekeista, labai patiko vaikams.

Žolelių arbatos ilgai buvo vienintelis žinomas karštas gėrimas. Tiesa, šiandien populiarios rytietiškos arbatžolės žmonėms žinomos apie 5 tūkst. metų. Anot legendos, Kinijoje arbata imta gerti 2737 metais prieš mūsų erą, valdant mitiniam imperatoriui Šen Nungui. Ši legenda aprašyta 350 metais pasirodžiusiame kinų kalbos žodyne. Tačiau į Europą iš Rytų šie kvapnūs arbatkrūmių lapeliai atkeliavo tik tik XVII a. pradžioje. Ją, kaip ir Kinijoje, gėrė tik aukštuomenės atstovai, demonstruodami savo finansines galimybes ir statusą. Apie XIII a. arbata tapo įperkama, netgi kasdieniu gėrimu tarp kinų. Na o paprasti senojo žemyno gyventojai arbatos paragavo tik XIX a. pab.-XX a. pradžioje, kai atsirado jos pakeliai.

Dar daugiau lankytojų buriavosi kitame kiemelyje, kur kunkuliavo keturi puodai su labai gardžiai atrodančiais valgiais. Čia maišė, barstė, gardino internacionalinė komanda. Kaip paaiškino pagrindinė „virtuvės po atviru dangumi šefė“, jos sumanytus valgius padeda ruošti ir turkas, ir norvegas, taigi tikėtina, kad valgytojai juose atrado ne tik įdėtos tų šalių dvasios, bet ir šio to materialesnio.

Buvo paaiškinta, anuomet daugelio kraštų žmonės gyveno labai panašias, kiek leido orai ir gamtinės sąlygos augino tas pačias kultūras, gamino labai panašius patiekalus, tarp kurių pagrindinę vietą užimdavo troškiniai ir košės. Troškinius pagardindavo šonine, mėsa, laukų ir miškų gėrybėmis, to paties dėdavo ir į košes. Šios, skirtingai nei dabar, buvo gaminamos pagal pagrindinį principą: kuo košė tirštesnė, tuo ji geresnė. Senovėje manyta, kad geriausia ta košė, kurią galima pjauti peiliu. Vargingesni, neturėdami pakankamai maisto, patiekalo kiekį „padidindavo“ atskiesdami vandeniu, todėl skystą košelė – jau varguolių valgis.

Kaip yra pastebėjęs istorinės lietuvių virtuvės tyrinėtojas profesorius Rimvydas Laužikas, senovės Lietuvoje kiaulienos stengtasi nevalgyti, kadangi vyravo požiūris: ką valgai, tuo tampi, vadinasi – valgydamas kiaulieną tampi kiaule. Įdomu, kad tada žmonės nevalgė ir vištienos, nors manoma, kad jautiena, aviena buvo verdama vištienos sultinyje – pagal gotikinį suvokimą (geriausias maistas – riebus maistas) gaminti vandenyje negalima, nes šis atima iš maisto skonį. Taip pat buvo galima gaminti vyne, aluje, kur tik nori, bet ne vandenyje.

Kad maistas atitiktų gotikinius reikalavimus, jaučius, avinus kepdavo į juos prismaigstę lašinukų, kad mėsa neišsausėtų. Kiaušiniai, sviestas, grietinė, pienas greičiausiai buvo naudojami padažams, o sūriai, apvyzdžiui, – Jogailai, buvo desertai.

Bene pagrindiniu Muziejų nakties renginio patiekalu tapo perlinių kruopų košė su šoninės gabalėliais ir dilgėlėmis, laukiniais (meškiniais) česnakais. Į patiekalus dar dėta morkų. Nors paprastai sakoma, kad atvirame ore skanu bet kas, tenka pripažinti, jog tikrai puikus šių Kernavėje pagamintų patiekalų skonis buvo ir virėjų nuopelnas.

Muziejų nakties lankytojai dar turėjo progos paragauti burokėlių troškinio su džiovintais baravykais, sriubos su juodaisiais žirniais ir lešiais. Anuomet tai buvo populiariausios mūsų juostos kultūros. Štai kviečių tada pas mus neauginta, jų buvo atvežama iš piečiau esančių kraštų, todėl pasakymas „balta duona“, „baltas pyragas“ turi mūsų žmonių retai valgyto ir brangaus patiekalo prasmę. Lietuvos gyventojai iš javų dažniausiai maistui naudojo miežius.

Daug lankytojų patraukė edukaciniai pasakojimai. Viename namelyje vakarojo prie stalo susėdusios merginos: puodynėje degant ugnelei, jos aptarinėjo šiurpą turėjusias kelti istorijas apie įvairius baisius ir to meto žmogui nesuvokiamus dalykus, galima buvo ne tik pasiklausyti iš šalies, bet ir šio to paklausti jų ar, sakykime, nuo stalo nugvelbti kokį lašinėką, vytintos mėsos gabalėlį ar svogūno laišką. Prie kito namelio muziejaus ir bendruomenės nariai aptarinėjo įvairias su Kernave susijusias legendas. Štai Edmundas Jankūnas, prieš kelis metus pasirodžiusios knygos „Išnykusi Kernavė“ autorius, pasakojo apie Kernavėje sutinkamus vaiduoklius. Tiesiog paryčiais, kai piliakalnius gaubia miglos, reikia ateiti prie pirmosios bažnyčios pamatų. Kadangi čia yra buvusios ir kapinaitės, galima pamatyti vėlių. Arba štai kito renginio dalyvio istorija, papasakota apie senąjį Narvydiškio dvaro poną.

  • Mirė Narvydiškio dvaro ponas. Palaidojo jį. Naktį dvare turtą saugantys sargai žiūri: kažkas atjoja ant balto arklio. Prijojo arčiau, ogi – miręs Narvydiškio savininkas! Surinko ponas iš sargų visus raktus nuo savo pastatų spynų, ir nujojo į naktį. Bijo sargai kam nors papasakoti, bet tenka – jaunoji ponia teiraujasi, kur raktai? Niekur nesidėsi, teko papasakoti, kas naktį nutiko. Atėjo minia į Musninkus, atkasė kapą, atidarė karsto dangtį – ten tikrai guli senasis ponas. Pamėlęs visas, aiškiai matyti – seniai negyvas. O šalia – beržinis rąstigalis. Ir tada tapo aišku, kad ant to rąstigalio miręs ponas ir jodinėja naktį, o jį pamatę mano, kad tai – baltas arklys. Pakėlė žmonės poną iš karsto, o ten – visi iš dvaro dingę raktai, – šiurpuliukus „varinėja“ pasakotojas ir priduria, kad žmonės nukirto mirusiam dvarponiui galvą ir ją įspraudė tarp kojų, kadangi manė, jog žmogus be galvos negali vaikščioti, tad į savo dvarą nebegrįš ir kitų negąsdins.

Buvo galima išgirsti ir įvairių istorijų apie susitikimus su velniais, pasimatuoti senovės kario šalmą, pasivaržyti, kas ilgiau ištiestoje rankoje išlaikys kardą, nusifotografuoti su kita atkurta senovine ekipuote.

Kaip buvo skelbta, smalsius, iššūkių nebijančius svečius muziejininkai ketino pakviesti į žygį po Kernavės archeologinę vietovę – siūlyta aplankyti kasinėjimų vietas ir betarpiškai iš archeologų išgirsti, kaip per keturis tyrimų ir atradimų dešimtmečius buvo atskleistos praeities paslaptys.

O jau temstant prasidėjo vakaronė prie laužo. Dainuota, pasakota, tiesiog kalbėtasi. Šventinę nuotaiką Muziejaus darbuotojams padėjo sukurti vietos bendruomenės Kernavės folkloro ansamblio „Medgrinda“ muzikinis pasirodymas.

Beje, gal ne visi žino, kad nuo šių metų kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį Kernavės archeologinės vietovės muziejaus ekspozicijas galima lankyti nemokamai.

Gintaras Bielskis

     

Jau veikia ŠIRVINTŲ KRAŠTO skelbimų lentos. Jomis naudotis gali tiek užsiregistravę lankytojai, tiek Svečiai. Registruotiems vartotojams - daugiau galimybių. Jau įdiegta galimybė į serverį įkelti savo nuotraukas prie dedamų skelbimų. Apie pastebėtas klaidas rašykite Administratoriui: gintaras@sirvinta.net . Ačiū, kad naudojatės Skelbimų lentomis!

Kiti straipsniai:

Gelvoniškiai gali didžiuotis pas juos gimus olimpiniam čempionui

Registrų centras pažymėjo Širvintų krašto istorines vietoves ir vietovardžius

Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje

Kas geriau – Širvintos ar Širvintai?

Skaudi Bartkuškio dvaro istorijos detalė – paskutinis savininkas ir jo dukra nusižudė

Ar ruošiamame spaudai leidinyje bus širvintiškių turimų tarpukario atvirukų?

Kiauklių pavasarininkus būrė ir garsus 1941-ųjų birželio mėnesio sukilėlis

Kodėl senovės lietuviai virė arbatą iš kanapių žiedų ir kodėl ant beržinio rąstigalio jodinėjo miręs dvarponis?

Pėsčiųjų žygis 1919-1920 metų Musninkų valsčiaus savanorių kovų keliu

Šiandien rajone turime keturis kartus daugiau automobilių, nei anuomet buvo visoje Lietuvoje

Istorija glaudžiai susijusi su fotografija

Viena primiršta vasario 16-osios istorija

Laikas nubėga ir nebegrįžta

Atmintis gyva

Kazys Gaigalas – Lietuvos savanoris ir šaulių būrio vadas

Žirnius vogė? O gal – valgė?

Pašto darbuotojas būdavęs labai svarbus žmogus, autoritetas…

Širvintos pasauliui davė garsų sionistą

Bažnyčia Kiaukliuose buvo keliskart perstatyta

Dariaus ir Girėno tiltas. Bet ne vienintelis…

Kaip alioniškė Zuzana savo nuopelnais prilygo Stalinui ir Brežnevui

Ar kada nors pagerbsime pirmąją Širvintų tarybą ir jos merą?

Širvintų ugniagesių istorija praturtėjo mažiausiai 5 metais

Kernavė pasitinka Lietuvą

Iš tolimo Vietnamo – žinia apie … Širvintų kraštą

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos


+