Praėjusi savaitė sukrėtė Lietuvos žiniasklaidos pasaulį: buvo pranešta, kad portalas 15min.lt kreipėsi į policiją dėl buvusio Žurnalistinių tyrimų skyriaus vadovo Šarūno Černiausko galimai neteisėtų veiksmų.
Šis žurnalistas gerai žinomas ir Širvintų rajono gyventojams, kadangi tiek jis, tiek skyriaus žurnalistai nemažai rašė apie Širvintų rajoną, daugiausia – apie merę Živilę Pinskuvienę, jai mestus įtarimus, kaltinimus dėl rajone vykdomų reformų, neteisėtais pripažintų atleidimų.
Tai, kad dabar jau buvęs darbdavys žurnalistą apkaltino neteisėtais veiksmais kiek glumina, mat dažniausiai tokiais atvejais vadovaujamasi principu nenešti šiukšlių iš savo trobos. Jei „iš karštųjų“ buvo skeltas toks skambus antausis, galima nuspėti, kad už viso to slypi daug rimtesni dalykai, o skelbiamas pretekstas, esą Š. Černiauskas rinko ir perdavė informaciją vienai viešųjų ryšių agentūrai, tėra bandymas tai užmaskuoti. Pagaliau, ir pats Š. Černiauskas, dirbdamas naujienų portale kartu turėjo individualios veiklos pažymą. Be to, jo teigimu, papildoma veikla užsiėmė vos kelis kartus per metus. Žurnalistas pripažįsta savo kaltę, kuri ne vienam atrodo visiškai nereikšminga: kas čia tokio, jei laisvu nuo darbo metu žmogus papildomai užsidirba? Argi turėtų statybos koncernas iš darbo atleisti stogdengį, jei šis sekmadieniais padirbėja individualiai, turi tokios veiklos pažymą, susimoka visus mokesčius.
Tiesa, stogdengys nuo žurnalisto skiriasi, kadangi šiam taikomas profesinės etikos kodeksas, tuo tarpu stogdengiai tokio neturi. O galėtų, tada visiems Lietuvoje būtų taikomi tokie pat standartai.
Šiaip nebesigilinkime į tai, ar nusižengė Š. Černiauskas po darbo rašydamas analizę „į kairę“. Stebina kitkas: žaibiška prezidentės Dalios Grybauskaitės reakcija. Policija dar nebuvo pradėjusi tyrimo, o prezidentė išleido dekretą, kuriuo žurnalistą išbraukė iš apdovanotųjų sąrašo, t. y. atėmė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį, kuriuo Š. Černiauskas buvo apdovanotas 2018 metų vasario 15 dieną.
Buvo neabejojančių: taip padariusi, prezidentė parodė, kas laukia neištikimųjų, taip pat – ir žurnalistų, nenorinčių pūsti į „Daukanto dūdelę“.
Jei prezidentė tokia principinga, kodėl tada nesiėmė adekvačių sankcijų prieš savo atstovę spaudai D. Ulbinaitę, kuri buvo kalinama valstybės paslapties atskleidimu ir piktnaudžiavimu? Paradoksas tas, kad 2013-ųjų gruodį prezidentė Daivą Ulbinaitę įtraukė į Europos Sąjungos Tarybai skirtu Atminimo ženklu apdovanojamųjų sąrašą, nors ši jau buvo įsivėlusi į skandalą dėl slaptos Valstybės saugumo departamento pažymos nutekinimo.
Užuot pareiškusi griežtą poziciją, prezidentė pamalonino savo patarėją. Vietoje spyrio žemiau nugaros, kokio iš darbdavio sulaukė Š. Černiauskas, D. Ulbinaitė gal net su eskortu buvo palydėta į teismą, kuris patvirtino, kad prezidentės aplinkos žmogus – nekaltas. Argi buvo galima laukti kitokio sprendimo, juk teisėjus tvirtina … prezidentė.
Keista, kad jokio pareiškimo ta tema nepadarė ir Lietuvos žurnalistų sąjunga, kurios vadovas nepraleido progos pasisakyti dėl žurnalistams tariamai skirto „gardo“ Širvintų rajono savivaldybėje. Ko gero, Š. Černiauskas nebuvo tarp tų, kurie aikčioja vien nuo galimybės tapti labai reikšmingos sąjungos nariais…
Gintaras Bielskis