Širvintose gyvenanti Nijolė Motiejūnienė parodė pluoštą senų fotografijų, kurias rado tvarkydama tėvų namus. Apžiūrėjus kelių dešimčių metų senumo nuotraukas, sudomino šienapjūtės, rugiapjūtės, pienininkystės ir linarūtės vaizdai.
Nuotraukų autoriai nežinomi, kas įamžinta senose fotografijose – irgi neaišku. Spėjama, kad tai gali būti Bagaslaviškio, Alekniškio, Viesų krašto žmonės. Kai kurių nuotraukų kitose pusėse nurodyti vardai: Stefa, Kazys, Olė, Vladzė. Vaizdai įamžinti nuo 1940 iki 1966 metų.
Pirmoje fotografijoje nufotografuoti Alekniškio krašto gyventojai, dalyvaujantys rugiapjūtės talkoje. Kolūkių kūrimosi pradžioje buvo kertama dalgiais.
Antroje nuotraukoje – šienapjūtės vaizdai. Kaimo moterys, stovinčios sunkvežimio kėbule greičiausiai pasiruošusios minti sausą šieną. Trečioje – vyras ir moteris prie pieno bidonų. Galima tik prisiminti tuos laikus, kai po kaimus važinėdavo pieno surinkėjas ar surinkėja ir priimdavo kolūkiečių auginamų karvių pieną.
Ketvirtoji nuotrauka pati įdomiausia. Trys poros jaunų žmonių pozuoja galbūt linų lauke. Už jaunuolių nugarų matyti nedidelės gubelės ir pradėtas doroti javų laukas. Kas jose? Galima tik spėti. Gal linai? Gal rugiai? Įdomu, kas tie vaikinai ir merginos, stovintys prie ištaigingų dviračių, kurie kainavę tikrai didelius pinigus. Kaip rašyta dviračiams tarpukario Lietuvoje skirtoje publikacijoje kaunaspilnas.lt, 1938 metais „…Klaipėdoje pradedamas gaminti lietuviškas dviratis „Bresvelo“. Tais pačiais metais Lietuvos rinkoje pasirodo ir dviratis „Lietūkis“. Gamintojai reklamose nurodydavo, kad jie daug pigesni už importinius ir specialiai pritaikyti Lietuvos keliams. Dviračio kaina buvo nemaža, svyravo nuo 270 iki 400 litų. Apibendrintai galima sakyti, kad dviračio kaina prilygo karvės kainai.“
1940-ųjų pradžios Statistikos biuro leidinio duomenimis, suaugusio žmogaus pragyvenimo minimumas siekė apie 60 litų per mėnesį, iš jų apie 25 litus – maistui. Tad lietuviškas dviratis vidutiniškai kainavo tiek, kiek žmogui reikėjo maitintis ir išgyventi pusmetį.
Papildomai kainavo dviratininkų turimi aksesuarai. Du jaunuoliai ant kaktų pakėlę dviratininkų akinius, o vieno dviratis su karbidine lempa, leidžiančia važiuoti naktį. Į tokį žibintuvą reikėdavo įdėti gabalėlį kalcio karbido, įpilti vandens ir uždegti per cheminę reakciją susidarančias dujas.
Nuotraukoje įamžinti vaikinai šventiškai apsirengę, vienas vilki uniforminį švarką. Jo išvaizda, taip pat siaurėjanti antpečių forma išduoda, kad tai ikikarinės Lietuvos uniforminis švarkas. Specialistai galėtų geriau pasakyti, kuriai kariuomenės rūšiai jis priklausė. Diletanto akiai šis švarkas labai panašus į tuos, kuriuos vilkėjo kariuomenės ugniagesiai.
Puošniomis suknelėmis apsirengusios merginos. Kiek liūdnokas tautiškais rūbais apsirengusios merginos veidas perša mintį, kad ir ji norėtų panašių jaunatviškų ar „poniškų“ drabužių. O gal tai neraminantis artėjančių istorinių permainų šešėlis…
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite rugpjūčio 2 d. laikraščio numeryje.
