1922 metais lenkams galutinai atplėšus didesnę Vilniaus vyskupijos dalį, tos vyskupijos galva Jurgis Matulaitis Lietuvos Respublikos kontroliuojamą Vilniaus vyskupijos dalį administruoti pavedė lenkų valdžios iš Vilniaus ištremtam kunigui Juozapui Kuktai. Jis įsikūrė Kaišiadoryse, kur 1926 metais buvo įkurta tuomet mažiausia Lietuvoje Kaišiadorių vyskupija. Tai ir paaiškina, kodėl vienos iš 7 Lietuvos vyskupijų centras yra būtent šiame mieste.
Pirmasis Kaišiadorių vyskupas dieceziją suskirstė į 9 dekanatus, tarp kurių buvo ir mums artimesni Giedraičių, Molėtų, Žaslių ir Širvintų.
Tvarkydamas savo valdas, 1935 metų birželio 8 dieną vyskupas Juozapas Kukta atnaujino Viesų, Pyplių ir Šiaulių kapų koplyčių indultą Šv. Mišioms.
1859 metais, Adomas Horodenskis prašė leidimo Šiaulių kapinėse išmūryti kaulinyčią (patalpą mirusiųjų kaulams sudėti). 1867 metais buvo aprašyta mūrinė 2 langų koplyčia su Šv. Dievo Motinos su kūdikiu paveikslu.
Iki šiol yra išlikęs rūsys po Šiaulių koplyčios grindimis. Bėgant metams, jos įlūžo ir atsivėrė anga į kriptą su sarkofagų fragmentais. Koplyčios viduje išlikęs altorius, o prie vidinių sienų pritvirtintos 5 atminimo lentos, kuriose paminėtos datos. Anksčiausia jų nurodo 1852 metais mirusią 22 metų Rozaliją Horodenską, t. y. 7 metai iki minimo prašymo įrengti kaulinyčią. Pagal pavardę galima spėti, kad būtent jos amžinajam poilsiui Adomo Horodenskio ir buvo sumanyta įrengti šį statinį.
Apskritai Horodenskiai buvo vieni žymesnių vietos didikų, mat Vilniaus žemių teisėjas Mykolas Horodenskis buvo vedęs Antaniną Žabaitę. Jie padalijo valdytas žemes savo sūnums. Pavyzdžiui, vienam iš sūnų – Chelmo stalininkui Dominykui tarp kitų valdų atiteko Šiaulių kaimas, o LDK kapitonui Ignacui – Viesos.
Kaip turtas keliavo iš rankų į rankas galėtų pasakyti tik archyvų tyrinėtojai. Žinoma, jog 1816 metų testamente Feliksas ir Ieva Horodenskiai tarp savo turto įvardijo Šiaulių kaimą.
Ilgainiui Horodenskiai nusigyveno ir paveldėtus turtus įvairiais būdais praskolino. Vienas Horodenskių, Jonas, atsargos majoras, dalyvavęs Kaukazo karuose, slapyvardžiu Kęsgaila dalyvavo 1831-ųjų sukilime kaip Vilniaus pavieto vėliavininkas, todėl jo paveldėtas ir taip pat praskolintas Gelvonėlių kaimas 1844 metais buvo suvalstybintas.
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite birželio 7 d. laikraščio numeryje.
