Ar kada nors pagerbsime pirmąją Širvintų tarybą ir jos merą?

1930-aisiais, minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties, tuo pačiu - neįvykusio karūnavimo Lietuvos karaliumi metines, buvo sumanyta per Lietuvą nešti Vytauto Didžiojo paveikslą - mediniuose rėmuose įrėmintą Petro Rimšos sukurtą medalį. Visoje Lietuvoje buvo įsteigti šio renginio organizaciniai skyriai. Širvintose jo nariais tapo: (sėdi) D. Kalvelis, kun. J. Juraitis, dr. J. Kancleris-Drapas (pirmininkas), P. Krigeris, J. Buvelskis; (stovi) J. Usavičius, S. Rakauskis ir H. Kacas.

1930-aisiais, minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties, tuo pačiu - neįvykusio karūnavimo Lietuvos karaliumi metines, buvo sumanyta per Lietuvą nešti Vytauto Didžiojo paveikslą - mediniuose rėmuose įrėmintą Petro Rimšos sukurtą medalį. Visoje Lietuvoje buvo įsteigti šio renginio organizaciniai skyriai. Širvintose jo nariais tapo: (sėdi) D. Kalvelis, kun. J. Juraitis, dr. J. Kancleris-Drapas (pirmininkas), P. Krigeris, J. Buvelskis; (stovi) J. Usavičius, S. Rakauskis ir H. Kacas.

Birželio 1-oji – viena iš dviejų dienų metuose, kuomet savo vardadienį švenčia Justinai. Šis vardas kildinamas iš lotynų kalbos, kurioje ‘just’, ‘justus’ reiškia teisingas.

Beveik per 125 metus, nuo 1889-ųjų, Širvintose Justino vardas buvo suteiktas 16 kūdikių, net 4 jų – 1990-aisiais. Paskutinį kartą Justino vardu du berniukai buvo pavadinti ir 1993-iaisiais, paskui iki 2013-ųjų šis vardas pas mus suteiktas nebuvo. Bent jau taip tikina Valstybinės lietuvių kalbos komisijos duomenų bazė. Apie penkerius pastaruosius metus duomenų nėra.

Šiuo metu tarp žinomesnių kraštiečių, turinčių šį vardą, galima būtų paminėti Širvintų gimnazistą, respublikinių skaitovų konkursų dalyvį, kultūros renginių vedėją Justiną Blažį, Širvintų savivaldybės teisės specialistą Justiną Kontrimavičių. Na o garsiausiu kraštiečiu, kuriam buvo suteiktas Justino vardas, galbūt derėtų laikyti Nepriklausomybės kovų dalyvį, veterinarą, valstybės tarnautoją ir ūkininką Justiną Kanclerį-Drapą. Pasak kai kurių šaltinių, šįmet sukanka 80 metų, kai jis 1938-aisiais Širvintose ėmėsi veterinarinės praktikos.

Justinas Kancleris-Drapas rajono istorija bent kiek besidominčiam žmogui yra gerai žinoma istorinė asmenybė, tiesa, kol kas nepelnytai pamiršta, užtat verta bent simbolinio įamžinimo. 1890 metais gimęs Kaimynėlių kaime, kuris vėliau buvo priskirtas Musninkų valsčiui, Justinas Kancleris, po studijų prie pavardės prisilipdęs Drapo „uodegą“, į Lietuvos istoriją pirmiausia įsirašė 1918-1919 metais. „Širvintų kraštas“ prieš dvejus su puse metų pasakojo, kaip dabartinio Širvintų rajono teritorijoje įsitvirtino Lietuvos valstybingumas. Per 1918 metų Kalėdas okupacinei Vokietijos valdžiai ir kariškiams palikus Širvintas ir pasitraukus į Vilnių, vietos lietuviai sudarė komitetą ir perėmė iš vokiečių apskrities valdžią. Širvintų apskrities valdomojo komiteto nariais buvo gydytojas veterinaras Justas Kancleris-Drapas, pradžios mokyklų inspektorius Edvardas Barzdaitis, mokytojai Cezaris Petrauskas ir Aksomaitis, taip pat Žmuidzinavičius. Taigi šįmet per Šv. Kalėdas galima būtų paminėti šio svarbaus Širvintoms įvykio šimtmetį. Galimas dalykas, Justinas Kancleris-Drapas tame komitete ėjo pareigas, kurios būtų priskiriamos šių laikų merui. Na, bet kuriuo atveju įsteigtą komitetą tikrai būtų galima laikyti šių laikų rajono savivaldybės tarybos analogu.

Rovno lietuvių bataliono gydytojas

Apie Justiną Kanclerį-Drapą nemažai yra papasakota „Versmės“ leidyklos išleistoje monografijoje „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“, tačiau vienas garsaus kraštiečio gyvenimo momentas liko neatspindėtas. Tai – Justino Kanclerio-Drapo veikla I Pasaulinio karo metu ir jo dalyvavimas lietuviškojo Rovno bataliono (kitaip dar vadinamo Rovno lietuviškojo gurguolių bataliono) veikloje.

1917-1918 metais Rusijos kariuomenėje buvo suorganizuoti penki lietuviški daliniai, į kuriuos įstojo daugiausia carinėje Rusijos armijoje tarnavę lietuviai ar per karą pasitraukusieji iš Lietuvos. Didžiausias, pusantro tūkstančio karių turėjęs, buvo Vitebsko batalionas. Antras pagal dydį – Rovno batalionas, surinkęs apie 800 karių. Smolensko lietuvių atsargos batalione buvo apie 600 karių, Vytauto Didžiojo lietuvių batalione, kuris kartu su čekais veikė Sibire ir paskui buvo bolševikų žiauriai sunaikintas, – 460 karių, o Valkoje (Latvija) dislokuotame Lietuvių dragūnų divizione – apie 150 karių.

Planuota lietuviškuosius batalionus panaudoti I Pasauliniame kare. Po 1917 metais įvykusio bolševikinio perversmo lietuvių daliniai nesutiko įsilieti į Raudonąją armiją, todėl jie buvo demobilizuoti.

1918 metų kovo 3-iąją Breste (Lietuvos Brastoje) pasirašius Vokietijos ir bolševikinės Rusijos taikos sutartį, Lietuvių dragūnų divizionas liko vokiečių pusėje. Vokiečiai divizioną nuginklavo ir pažadėjo nugabenti į Lietuvą, tačiau prie Rygos vokiečiai diviziono karius apsupo ir nugabeno į belaisvių stovyklą. Panašus likimas ištiko ir kai kuriuos į Lietuvą savarankiškai grįžtančius Rovno bataliono karius.

Kaip jau užsiminta, šiame batalione tarnavo Justinas Kancleris-Drapas. 1916 metais baigęs Varšuvos veterinarijos institutą Novočerkaske, jis dirbo Rusijoje, o nuo 1917-ųjų tarnavo Rusijos kariuomenėje, buvo 44 ligoninės veterinarijos gydytojas.

Rovno batalioną (iš pradžių manyta – lietuvių karių kuopelę) imta kurti 1917 metų spalį. Ukrainoje esantis Rovno miestas buvo netoli fronto linijos ir geležinkelio, kuriuo per Brestą buvo galima pasiekti Gardiną ir Vilnių. 1917 metų spalio 29 dieną į įgulos lietuvių susirinkimą atvyko vos 8 kariai. Jie išsirinko keletą atstovų, kurie 1917 metų gruodžio 2-4 dienomis Rovne dalyvavo Pietvakarių fronto lietuvių karių suvažiavime, į kurį iš viso atvyko 22 atstovai.

Tame suvažiavime buvo išrinktas Atskirosios armijos lietuvių karių vykdomasis komitetas, kurio pirmininku tapo karo valdininkas Voldemaras Černeckis. Jis tarnavo karininku inžinierių brigadoje. Vėliau, grįžęs į Lietuvą, buvo Valstybės Tarybos nariu, dirbo Finansų ministerijos valdytoju, susisiekimo ministru, 1920 metais išrinktas į Lietuvos Steigiamąjį Seimą, net buvo vienas galimų kandidatų tapti prezidentu, tačiau tokios galimybės atsisakė ir perėjo į diplomatinę tarnybą, 1921-1939 metais su trumpa pertrauka, kai 1924-25 metais buvo paskirtas užsienio reikalų ministru, atstovavo Lietuvai Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje.

Pietvakarių fronto lietuvių karių suvažiavime Voldemaro Černeckio pavaduotoju – vicepirmininku – buvo išrinktas veterinarijos gydytojas Justinas Kancleris-Drapas.

Nuo mirties išgelbėjo tai, kad bolševikams pritrūko vagonų

Kaip yra prisiminęs Rovno bataliono karys Motiejus Vanagas-Strinskas, 1918 metų sausio 11 dieną Petrograde įvyko II-asis steigiamasis rusų armijos lietuvių karių suvažiavimas, į kurį atstovais nuo Pietų-Vakarų armijos lietuvių komiteto buvo išrinktas ir dr. Kancleris-Drapas, o nuo Rovno įgulos – minėtas felčeris M. Vanagas-Strinskas. Tame suvažiavime Justinas Kancleris-Drapas buvo išrinktas į prezidiumą. Kažko nepatenkinti, bolševikai pagrasino išvaikyti suvažiavimą, jei prezidiumo pirmininku netaps jų atstovas. Bolševikams nusileista, ir prezidiumo pirmininko postas atiduotas Anykščių krašto žemdirbiui bolševikui Rapolui Rasikui, 1919 metų pradžioje grįžusiam į Lietuvą ir čia paskirtam Sovietų Lietuvos karo reikalų liaudies komisaru, Vilniaus, vėliau – Kauno gubernijų karo komisaru. Per stalininį valymą 1938-aisiais Rasikas buvo areštuotas ir nuteistas 10 metų nelaisvės be teisės susirašinėti su artimaisiais, po 9 dienų mirė kalėjime.

Na o suvažiavime nepartiniai ir visos kitos frakcijos griežtai pasisakė už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, tik bolševikai apie tai nenorėjo nė girdėti. Galų gale Rasikas uždraudė kitiems kalbėti ir paskelbė suvažiavimą uždarytą. Didžioji dauguma su tokia „pirmininko“ nuomone nesutiko ir reikalavo suvažiavimą tęsti. Tada Rasikas atsivedė raudonarmiečius su kulkosvaidžiais ir griežtai įsakė išsiskirstyti.

Kai armijos vadu tapo lietuviams palankus baltarusis pulkininkas, jis 1918 metų sausio 12 dieną Rovne leido formuoti lietuvių batalioną. Stojantiems į batalioną buvo numatytas visas išlaikymas. Į Rovną buvo leista siųsti lietuvius karius iš Pietų-Vakarų ir rumunų frontų. Bataliono vadu paskirtas Voldemaras Černeckis. 1918 metų vasario pabaigoje batalione jau buvo apie 500 žmonių, 50 arklių ir įvairaus turto. Po ilgų derybų su probolševikiška armijos taryba buvo susitarta, kad batalionas padės armijos štabui atgabenti kurą, maisto produktus, rinks išmėtytą turtą.

Pasirašius Bresto taikos sutartį, bolševikai iš Rovno pasitraukė. Kaip apie tai skelbia Krašto apsaugos ministerijos šaltinis, lietuvių batalionas negavo transporto, kad pasitrauktų, tad jo vadovybė pradėjo derybas su vokiečiais dėl tolesnio bataliono likimo. Gavę garantiją, kad batalione nėra bolševikų, vokiečiai lietuvių karių nelietė.

Kaip prisiminė M. Vanagas-Strinskas, lietuviai karštai diskutavo, kaip jiems pasielgti. Nusvėrė nuomonė, kad reikia trauktis su bolševikais. Kai Černeckis pas vietos komisarų vadą nuėjo prašyti vagonų, jį išvijo: „Eikite sau po velnių, mes patys neturime vagonų!“ Štai taip lietuviai išvengė kraupaus likimo Rusijoje.

Bet išsigandę vokiečių, iš bataliono pasišalino apie 50 kareivių. Užėmę Rovną, vokiečiai pareikalavo, kad visi buvę rusų armijos kariai apsivilktų uniformas su turėtais skiriamaisiais ženklais. Sugautus be antpečių kareivius grasino sušaudyti. Lietuvių bataliono kariai dėvėjo slepiamos spalvos rūbus be antpečių, su trikampiu tautiniu ženkleliu ant kairės rankovės. Buvo rasta išeitis. Suieškotas šaltkalvis, kuris pagamino Vyčio ženklelius, nupirkta lietuvių tautinių spalvų kaspinų. Bataliono kariai į miestą išėjo su Vyčio ženkleliais ant kepurių ir su tautinių spalvų trikampiais ant rankovių. Tai išgelbėjo bataliono karius nuo registracijos. Kiti turėjo registruotis, o po to dauguma užsiregistravusių išsiųsti į belaisvių stovyklą.

1918 metų kovo 17 d. ukrainiečiai išleido įsakymą išsiformuoti ne ukrainietiškiems daliniams. Bataliono karininkas Jonas Bliūdžius Ukrainos karo ministrui nuvežė raštą, kuriame buvo prašoma palikti batalioną vietoje iki grįžimo į Lietuvą ir duoti išlaikymą. Ukrainiečiai prašymą patenkino. Iki grįžimo į Lietuvą batalionas sutiko eiti įgulos tarnybą, buvo pakankamai aprūpintas. 1918-ųjų gegužę Ukrainoje valdžią perėmė generolas Pavelas Skoropadskis. Buvo pareikalauta, kad lietuvių batalionui vadovautų karininkas. Todėl nauju vadu buvo paskirtas kapitonas Edvardas Adamkavičius – būsimojo Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus dėdė (tėvo Igno brolis).

Justinas Kancleris-Drapas nuo 1918 metų sausio 9 dienos iki tų metų gegužės 29 dienos buvo Rovno lietuviškojo gurguolių bataliono veterinarijos gydytojas ir Rovno lietuvių komiteto vicepirmininkas.

Pradėjus vadovauti karininkui, batalioną tuo metu jau sudarė 800 kareivių ir apie 20 karininkų. 1918 metų birželio pradžioje batalionas buvo pavadintas Lietuvių atskiruoju batalionu. Iš pradžių įsakymai buvo rašomi lietuviškai. Bet vėliau batalionas, tarnaudamas ukrainiečiams, priėmė jų organizaciją, viršininkų pavadinimus, tarnybines pareigas, tad įsakymai jau buvo rašomi ukrainiečių kalba. Tačiau kariai kasdieniniame gyvenime ir komandoms vartojo lietuvių kalbą.

1918 metų liepą sutriko bataliono aprūpinimas. Tuo metu į Rovną atvykęs Lietuvos Tarybos atstovas Martynas Yčas paragino karius grįžti į tėvynę. Dauguma kareivių buvo įrašyti į tremtinių grąžinimo komiteto sąrašus ir kaip tremtiniai rugpjūčio mėnesį išvyko į Lietuvą. Batalione likę karininkai ir dalis kareivių ginklus grąžino ukrainiečiams, išpardavė nereikalingą turtą ir išmokėjo algas dar ten buvusiems. Gavęs leidimą ir vagonus, rugpjūčio mėnesio pabaigoje batalionas per Brestą, Gardiną išvažiavo į Lietuvą. Rugpjūčio 31 d. atvažiavęs į Vilnių, batalionas buvo demobilizavosi. Atvežtus 6 šautuvus, 2 lauko virtuves ir kelis arklius perdavė Vilniuje besiorganizuojančiam 1-ajam pėstininkų pulkui. Dauguma Rovno bataliono karių stojo savanoriais į besikuriančias Lietuvos ginkluotąsias pajėgas.

Kurį laiką vadovavo Lietuvos veterinarams

Panašu, kad grįžęs į Lietuvą, Justinas Kancleris-Drapas tuojau pat apsigyveno tėviškėje, kitaip būtų sunku paaiškinti, kaip jis 1918-ųjų gruodžio pabaigoje tapo vokiečių sudarytos Širvintų apskrities valdomojo komiteto nariu.

Širvintas užėmus bolševikams, Justinas Kancleris-Drapas įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1919 metų vasario 1 dieną jis buvo paskirtas Krašto apsaugos ministerijos Tiekimo skyriaus Veterinarijos dalies viršininku. 1919 metų lapkritį jam buvo suteiktas vyr. leitenanto, 1920-ųjį rugsėjį – kapitono laipsnis. 1921-1923 metais jis tarnavo veterinarijos gydytoju kavalerijos ir artilerijos dalyse. Už karinius nuopelnus Justinas Kancleris-Drapas 1928 metais buvo apdovanotas Gedimino 4 laipsnio ordinu, 1934 metais jam įteiktas Savanorių medalis.

1923-iųjų birželio 17 dieną Kaune įkūrus Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjungą, Justinas Kancleris-Drapas buvo išrinktas valdybos nariu ir bent kelis mėnesius ėjo jos pirmininko pareigas, kol buvo paskirtas Veterinarijos inspekcijos, greitai tapusios direkcija, o vėliau – Žemės ūkio ministerijos Veterinarijos departamento – direktoriumi. Iki 1927 metų jis buvo ir Lietuvos universiteto Veterinarinės chirurgijos katedros lektorius, vyr. asistentas.

Nuo 1938 metų jis – veterinarijos gydytojas Širvintose, kadangi šalia Širvintų, Kazliškių palivarke, jis buvo įsigijęs 60 ha žemės ir įkūrė pavyzdinį ūkį. Pokariu, vengdamas tremties, blaškėsi po Lietuvą, dirbo veterinarijos gydytoju Trakuose, Vabalninke, Žeimiuose, ir tik po Stalino mirties grįžo į Širvintas. Jo sūnus Vytautas Kancleris buvo žymus Lietuvos aktorius, daugeliui žinomas iš pono Edmundo vaidmens TV filme „Tadas Blinda“. Kaip yra prisiminusi šio dukra, Justino Kanclerio-Drapo anūkė, veterinaras Kazliškėse ketino veisti arklius. Pirmąją jų porą jam pargabeno laivais iš Švedijos, bet arkliai palikuonių nesusilaukė. Žlugus šiam sumanymui, veterinaras tiesiog vertėsi žemės ūkiu ir gyveno kaime.

Parengė Gintaras Bielskis
Nuotr. iš „Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumo“

     

Jau veikia ŠIRVINTŲ KRAŠTO skelbimų lentos. Jomis naudotis gali tiek užsiregistravę lankytojai, tiek Svečiai. Registruotiems vartotojams - daugiau galimybių. Jau įdiegta galimybė į serverį įkelti savo nuotraukas prie dedamų skelbimų. Apie pastebėtas klaidas rašykite Administratoriui: gintaras@sirvinta.net . Ačiū, kad naudojatės Skelbimų lentomis!

Kiti straipsniai:

Pėsčiųjų žygis 1919-1920 metų Musninkų valsčiaus savanorių kovų keliu

Šiandien rajone turime keturis kartus daugiau automobilių, nei anuomet buvo visoje Lietuvoje

Istorija glaudžiai susijusi su fotografija

Viena primiršta vasario 16-osios istorija

Laikas nubėga ir nebegrįžta

Atmintis gyva

Kazys Gaigalas – Lietuvos savanoris ir šaulių būrio vadas

Žirnius vogė? O gal – valgė?

Pašto darbuotojas būdavęs labai svarbus žmogus, autoritetas…

Širvintos pasauliui davė garsų sionistą

Bažnyčia Kiaukliuose buvo keliskart perstatyta

Dariaus ir Girėno tiltas. Bet ne vienintelis…

Kaip alioniškė Zuzana savo nuopelnais prilygo Stalinui ir Brežnevui

Ar kada nors pagerbsime pirmąją Širvintų tarybą ir jos merą?

Širvintų ugniagesių istorija praturtėjo mažiausiai 5 metais

Kernavė pasitinka Lietuvą

Iš tolimo Vietnamo – žinia apie … Širvintų kraštą

Siunčiamas į Širvintas, eilinis paprašė duoti kiek tik gali pakelti šovinių ir granatų…

„Nelinkiu jokiam priešui to, ką teko lageryje patirti…“

Akimirka prabėga ir tikrai niekada nebegrįžta

Istoriko žvilgsnis: jaunuomenė savo krašto istorija turėtų domėtis labiau

Pergalių be aukų nebūna

Bagaslaviškio bibliotekai – 70

„Mokykla yra gerokai daugiau negu tik pastatas sename dvare…“

Didžiosios Kovos Apygardos partizanų ir Nepriklausomybės kovų vietomis

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos